"Viskas turi savo istoriją ir ištakas. Tai žinodami esame stipresni", – ištarė profesorius Liudvikas Lašas, su didžiausia pagarba saugantis savo tėvo, Kauno klinikų patriarcho, atminimą ir iš jo išmoktas pamokas, kaip mylėti žmogų bei darbą.

Maždaug trys kilometrai

Nuo Aukštaičių g. vidurio iki Kauno klinikų – turbūt 3 km. Tuomet, kai prieš 78-erius metus ten plytėjusiuose laukuose buvo pradėtos dabar didžiausios gydymo įstaigos šalyje statybos, jų sumanytojas profesorius Vladas Lašas šį atstumą tada dar mažą sūnų Liudviką vesdavosi pėsčiomis.

"Net statybinės medžiagos buvo vežamos arkliais, tai ką jau kalbėti apie keleivinį transportą", – nusišypso profesorius L.Lašas, mums viešint jo namuose Aukštaičių g.

Ant namo sienos – bareljefai, liudijantys, kad čia gyveno Kaunui ir medicinos mokslui nusipelnę žmonės. Tai Kauno klinikų įkūrėjas, medicinos mokslų daktaras, profesorius, akademikas V.Lašas ir Lietuvos patologijos mokslo bei praktikos kūrėja ir ugdytoja Janina Mackevičaitė-Lašienė.

Šiame name dabar gyvena jų sūnus Liudvikas su žmona Danute.

"Kai valstybė "Kauko" bendrovei davė sklypą Žaliakalnyje, tėveliui nusprendus statytis namą Aušros g., pažįstami, draugai stebėjosi: juk tai užmiestis, ką čia sugalvojot!" – profesorius L.Lašas pakvietė užeiti į vidų.

Jo žmona profesorė D.Lašienė patvirtino: čia beveik niekas nepakeista, viskas mena jos uošvį, buvusį Vytauto Didžiojo universiteto dekaną, kurio dėka svarbiausi šalies medicinos objektai buvo įkurti ir išsaugoti Kaune.

Žiūrint į priekį

Vienas tokių objektų – Kauno klinikos, šiemet skaičiuojančios jau 75-uosius veiklos metus.

Tai, kad jos pastatytos būtent čia – profesoriaus V.Lašo nuopelnas.

"Dėl sklypo klinikoms buvo kilę daug diskusijų. Jis buvo siūlomas Ąžuolyno prieigose, P.Vileišio a., Vilijampolėje, VII forte. Tėvelis parinko pastarąjį", – džiaugėsi vienas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Endokrinologijos instituto kūrėjų L.Lašas.

Prie 1936 m. ligoninei pirktų 12 ha (už šį plotą su Neries šlaitais, kad niekas nepristatytų bakūžių ir neužstotų vaizdo į upę, sumokėta 167 465 litai) dar buvo įgyta papildomai ir šiandien Kauno klinikos užima 39 ha plotą. Tai, kad jos buvo pradėtos užmiestyje, suteikė galimybę atskiruose pastatuose įkurti ne tik Endokrinologijos, Kardiologijos institutus bei klinikas, bet ir Neurochirurgijos, Akių ligų ir kitas profilines klinikas. Prieš 75-erius metus pradėto darbo tęsinys – šiemet atidarytas didelis, modernus Traumų ir skubios pagalbos centras.

Profesoriaus V.Lašo toliaregiškumas siekė labai toli ir mums tarnauja iki šiol. Netgi mediciną po gamtos ir matematikos studijų profesorius pasirinko todėl, kad Lietuvai trūko gydytojų. Atkūręs ligoninę gimtajame Rokiškyje, V.Lašas nesustojo ir nesitenkino Steigiamojo Seimo ir Pirmojo Seimo nario garbe – rūpinosi medicina. Kaune įkūrus Lietuvos universitetą, tapo Medicinos fakulteto dekanu, iškėlusiu uždavinį rengti gerus specialistus. O tam, anot dekano, reikia kvalifikuotos profesūros, knygų, vadovėlių ir šiuolaikinės materialinės klinikinės bazės.

Pastatyta per pusketvirtų metų

"Klinicistai spaudė statyti maždaug 200 vietų ligoninę (pastatyta  663 lovų – red. past.). Kai profesorius Petras Razvickas išgydė Ministro pirmininko Augustino Voldemaro žmoną, jis prižadėjo finansuoti Ausų ligų klinikos statybą", – profesorius L.Lašas pasakojo apie gydymo įstaigų statybų – Karo ligoninės Vytauto pr. ir dabartinių LSMU rūmų A.Mickevičiaus g. ištakas.

V.Lašui teko rūpintis ir statyba, ir diplomatija, nes, kaip pridūrė jo sūnus, ir tuomet netrūko kivirčų, nesutarimų. Itin daug priekaištauta, kad ligoninę – klinikinę bazę universitetui V.Lašas nusprendė statyti užmiestyje, laukuose. "Tai nesąmonė, taip toli nei nueisi, nei nuvažiuosi", – kaltino, bet niekas nevertino, kad V.Lašas važinėjo po užsienį bei žiūrėjo, kur ir kaip statomos ligoninės. V.Lašui rūpėjo, kad ligoninė būtų universitetinė, su savo laboratorijomis, bibliotekomis, reikalinga aparatūra.

Tokios Kauno klinikos yra šiandien – aukščiausio lygio mokslo, studijų ir gydymo centras.

"Klinikų statyba buvo pati didžiausia tarpukario Lietuvoje", – apibendrino profesorius L.Lašas ir apgailestavo, kad jo tėvui teko išklausyti daugybę priekaištų ir dėl to, kad ligoninė statoma pagal užsieniečio, garsaus Prancūzijos architekto Urbaino Cassano sukurtą projektą, kurio brėžiniai buvo idealūs ir statybininkai lengvai jais vadovavosi.

"Aš matydavau, kaip dirba statybininkai. Čia nutiesti pirmieji Lietuvoje šilumos tinklai, apsaugai nuo drėgmės betonas sutankintas specialiais vibratoriais, kaip statyta metro po Senos upe Paryžiuje. O per vėliau pastatytus kai kuriuos tunelius buvo bijoma vesti svečius, nes dėl drėgmės jie buvo baisūs", – atkreipė dėmesį profesorius L.Lašas.

Jis pabrėžė, kad pirmųjų, visų šešių Kauno klinikų pastatų, sujungtų požeminiais tuneliais, statybos darbai, juos atliekant rankomis, arkliais ir mažąja mechanizacija, buvo baigti 1939 m. liepą – per 24 mėnesius. Nuo projekto rengimo pradžios iki visiško įrengimo Kauno klinikos buvo pastatytos per pusketvirtų metų, pavyzdžiui, Endokrinologijos korpusas, baigtas 1988 m., buvo statytas aštuonerius metus.

"O juk dabar tiek daug statybinės technikos", – pridūrė profesorė D.Lašienė.

Pirmuoju Kauno klinikų direktoriumi buvo paskirtas profesorius Kazys Oželis. Nuo 1945-ųjų ligoninei net 41 metus vadovavo profesorius Petras Jašinskas, tęsęs dekano V.Lašo pradėtą darbą ir įgyvendinęs idėjas.

Turime kuo didžiuotis

Klinikų statybų kokybė ir įrengimas išsaugojo Kaunui medicinos universitetą.

Kai 1949 m. buvo kalbama, kad Lietuvai dviejų universitetų nereikia, buvo nuspręsta Kaune tepalikti gydytojų tobulinimosi kursus. Komisijai iš Maskvos pamačius klinikas, sprendimas buvo pakeistas.

"Komisijos pirmininkas sakė: Švedijoje ligoninė ne blogesnė, o Paryžiuje daug prastesnė, palyginti su jūsų, todėl medikų rengimo bazę reikia palikti Kaune", – tų lemtingų žodžių profesorius L.Lašas niekada nepamirš ir tuo didžiuojasi.

Jam teko dirbti Anglijoje, Amerikoje, Japonijoje, bet niekada niekur nepasijuto taip, lyg būtų prastesnis, iš trečiojo pasaulio šalies.

"Mes dažnai be reikalo virkaujame, nepagrįstai numenkiname save. Nereikia būti mandram, bet reikia didžiuotis tuo, ką sukūrėme, ką padarėme", – patarė profesorius L.Lašas ir pridūrė, kad jo tėvas buvo labai demokratiškas, labai vertino ir protinį, ir fizinį darbą dirbančius žmones, klausdavo statybininkų nuomonės, niekada nepraeidavo nepasisveikinęs, neužkalbinęs nei kolegos profesoriaus, nei kiemo šlavėjo.

O juk bendrauta su šalies prezidentais, premjerais, ministrais, ne vienas jų yra lankęsis šiame name Aukštaičių g. Profesoriaus V.Lašo žmona, Liudviko ir pediatrės Aldonos Janinos Lašaitės-Šliažienės mama profesorė J.Mackevičaitė-Lašienė yra patologinės anatomijos tarnybos Lietuvoje kūrėja.

Sūnus mena jos nuo šalčio sugrubusias rankas, dirbant su mikroskopu nešildomose patalpose. Tėvai savo vaikus auklėjo darbu, nuolat stengėsi rodyti, kaip jis atliekamas.

Medicina yra pašaukimas

Kaip profesorius L.Lašas, su žmona profesore D.Lašiene sukūręs žmogaus augimo hormoną, kūręs Endokrinologijos institutą, vertina mediciną šiandien?

"Buvo periodas, kai į mediciną ėjo garsių mamyčių ir tėvelių vaikai. Iš tolo matyti, kas yra tikras gydytojas, o kas – amatininkas. Amatas yra geras dalykas, bet ne medicinoje. Dabar mediciną renkasi tie studentai, kurie nori būti gerais gydytojais", – įsitikinęs profesorius L.Lašas.

Jis džiaugėsi, kad yra daug puikių gydytojų, kurie kviečiami dirbti į užsienį, pavyzdžiui, kardiochirurgas Rimantas Benetis, bet padirbėję grįžta į Lietuvą.

Gydytojo prestižas stiprėja, bet per mažai pagarbos profesūrai, dėstytojams, praeičiai. Anksčiau gydytojų buvo mažai, gal todėl jie buvo labiau gerbiami, svarsto endokrinologijai savo gyvenimą paaukojęs L.Lašas. Dėl jo išradimų paūgėjo ne vienas mažas žmogus.

"Kiekvienam mažiukui jo bėda yra didžiausia. Sureguliavus augimą gyvenimas tampa visai kitoks. Dabar žmonės jau žino, kad reikia kreiptis į endokrinologus, o anksčiau numodavo ranka, juolab jei tai – mergaitė. Sakydavo, jai tinka būti mažai", – apgailestavo profesorius L.Lašas, su žmona Danute parašęs daugybę knygų endokrinologijos tema.

Profesorius džiaugėsi šiuolaikinėmis medicinos galimybėmis, kurioms Kauno klinikose pamatus padėjo ne kas kitas, o jo tėvas. Jo dėka Kaune išsaugotas medicinos universitetas, dabartinis LSMU, su savo ligonine garsus toli už Lietuvos ribų.