Sutvarkytas vidus

Kai atvėrėme Sugiharos namų duris, iki susitikimo su Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja dr. Egle Bendikaite, kuri tądien skaitė paskaitą apie 1939–1940 m. Lietuvos žydų spaudą, buvo likusi valanda.

Nepaisant laiko stygiaus, įsmukome į nedidukę salę antrajame aukšte, kur dar ne taip seniai buvo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro auditorija. Išsikėlus humanitarams, kelių dešimčių kvadratinių metrų erdvė pritaikyta filmų peržiūroms, diskusijoms ir susitikimams.

"Darbo čia nemažai įdėta. Bene labiausiai apgailėtini buvo langai. Stiklai laikėsi tik ant vinių. Meistrai šveitė, gruntavo, tepė specialiu alyvos ir terpentino mišiniu, – muziejaus vadybininkas Ramūnas Janulaitis pirštu braukė baltais dažais dengto lango rėmą salės kampe. Tikrąją jo spalvą esą atskleidė kelios ekspertizės, po kurių paaiškėjo, kad rėmų apvadai – šokoladiniai, o pastato fasadas – gelsvas.

"Sutvarkėme ir grindis. Dabar atrodo kaip naujos", – eglute klotą parketą batu treptelėjo R.Janulaitis.

Dar praėjusių metų vasarą pradėti kosmetinio remonto darbai antrąjį Sugiharos namų aukštą, anot jo, pakeitė neatpažįstamai. Trijuose iš penkių kambarių ir koridoriuje sutvarkytos sienos, pagal autentišką tarpukario laikų technologiją perdaryti langų rėmai, jų atidarymo, uždarymo mechanizmai. Pradėtos tvarkyti palėpėje esančios patalpos.

Prašė daugiau laiko

Pasinaudoję Kauno miesto paveldotvarkos programa, Sugiharos muziejaus šeimininkai atnaujino ir 1939 m. statytą švietimo ministro Juozo Tonkūno vilos išorę: užlopė sutrūkusias sienas, jas nudažė, vieną balkoną suremontavo, kitą, vedusį iš buvusio tarnaitės kambario, daugiau nei prieš dešimtmetį subyrėjusį, atkūrė, sutvarkė kaminus ir pakeitė stogą.

"Pirkome geras vokiškas čerpes, kurioms duodama 30 metų garantija. Lietuviškų garantija – tik dešimt metų, – R.Janulaičio žvilgsnis nuo stogo slydo prie masyvių lauko durų. – Dovanodami brangią aparatūrą, šarvuotųjų durų reikalavo japonai. Dabar, kai VDU Azijos studijų centro neliko, galvojame keisti duris, kad šios primintų savo pirmtakes – būtų su trimis langeliais centre."

Darbus, kuriems skirtos paveldotvarkos programos lėšos, valdytojai privalo užbaigti iki einamųjų metų pabaigos. Jei iki sutartyje numatytos galutinės datos planas neįvykdomas, pervedama tik dalis lėšų už realiai atliktus darbus. Sugiharos namams darbus pavyko atlikti pagal sutartyje nurodytus terminus – fasadas remontuoti baigtas dar lapkritį. Maždaug trečdalis minėtos programos dalyvių prašė papildomo laiko. Tarp vėluojamų sutvarkyti objektų – Aleksoto funikulierius, Kauno seserų benediktinių vienuolyno ansamblį juosianti tvora, Kauno meno mokyklos tvoros pelėdų skulptūros.

"Šiemet nedėkingi orai, kurie stabdė darbus. Buvo atvejų, kai tik ką užteptą tinko sluoksnį lietus nuplovė per dieną. Žinoma, iš dalies kalti ir patys paramos gavėjai, darbus tempę iki paskutiniųjų", – kalbėjo Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas, kartu su "Kauno diena" aplankęs kelis programos dalyvius.

Šiemet būta ir gudravimo atvejų, kai žmonės bandė sutaupyti savus pinigus ir išsiversti tik su savivaldybės parama. Greit tokius atsekėme.

Pinigai per mėnesį

Pirmoji stotelė, kurioje išjungėme automobilio variklį, – Aleksoto funikulierius.

Spalio pradžioje porai savaičių sustabdęs darbą, vienas iš dviejų Kauno keltuvų ir vėl veikia. Tiesa, norėdami patekti į funikulieriaus vidų, miestiečiai vis dar turi žengti platesniais žingsniais, kad neužkliūtų už darbininkų.

"Aleksoto funikulierių tvarko profesionalai, todėl ir rezultatas toks, – ratu apėjęs paviljoną ant kalno, prie vienos iš kolonų stabtelėjo S.Rimas. – Visos jos permūrytos restauracinėmis raudonomis plytomis. Džiugu, kad reprezentacinio objekto remontui negailėta lėšų. Tiesa, šiemet būta ir gudravimo atvejų, kai žmonės bandė sutaupyti savus pinigus ir išsiversti tik su savivaldybės parama. Greit tokius atsekėme."

Aleksoto funikulieriui, anot S.Rimo, planuojama skirti 37,3 tūkst. eurų. Pridavus darbus, pinigai į paramos gavėjo sąskaitą bus pervesti per 30 darbo dienų. Tokia pat tvarka taikoma ir likusiems programos dalyviams.

"Turiu paminėti vieną išimtį. Tai benediktinių vienuolyno tvora. Sutartį su vienuolėmis pratęsėme iki kitų metų, todėl lėšos šiemet joms nebus išmokėtos", – Kultūros paveldo skyriaus vedėjas apgailestavo, kad dėl rangovų kaltės seserys tapo situacijos įkaitėmis.

Darbai buvo vykdomi ne pagal projektą, naudotos ne tos statybinės medžiagos, todėl sutartis nutraukta, o seserys ieško naujo rangovo.

Geranoriški kaimynai

Bent keli iš pusšimčio šių metų paveldotvarkos programos dalyvių įtraukti į Kauno architektūros gidą.

Tai Prano Gudavičiaus ir Aleksandros Iljinienės namas, Jono Lapėno namas, notaro Kazimiero Škėmos daugiabutis, Sugiharos namai, gydytojos Nadieždos Nagornienės namas. Pastarajame 1938–1939 m. veikė net Vengrijos konsulatas, tuo metu dabar čia gyvena keturios šeimos.

Trečiajame aukšte 100 kv. m būstą kartu su vyru įsigijusi architektė Dovilė Bukauskaitė-Treikauskienė džiaugėsi, kad jųdviejų su vyru pasiūlymas pasinaudoti miesto parama ir sutvarkyti istorinio namo fasadą sulaukė likusių namo gyventojų palaikymo.

"Galima sakyti, kad dėl kaimynų mums pasisekė. Sklandžiai vyko ir bendradarbiavimas su miesto savivaldybe, – paklausta apie tolesnių darbų eigą, naujakurė šyptelėjo. – Ilgai ieškojome rangovo, paskui įmonės, galinčios sumontuoti pastolius. Koją kišo oro sąlygos. Viena akimi nuolat teko stebėti, kaip vykdomi darbai. Galiausiai prašėme savivaldybės pratęsti terminą, o pastolius išardėme maždaug prieš dvi savaites."

Mina ant sąžinės

Anot D.Bukauskaitės-Treikauskienės, per beveik keturis mėnesius rangovai nugramdė sovietinius pataškymus ant sienų, sutvarkė įtrūkimus, perdažė fasadą.

Savo iniciatyva gyventojai sutvarkė dar ir namo stogą.

"Kiekvienam butui išėjo po 8 tūkst. eurų. Taip, suma nėra labai maža, tačiau darėme sau", – architektė vylėsi, kad švarios funikulieriaus paviljonų sienos, kaip ir kiti naujai atvirtę pastatai, netaps drobe nelegaliems grafitininkų piešiniams.

Jai antrino ir S.Rimas, gatvės menininkams darsyk priminęs jų deklaruotą garbės kodeksą – dažų flakonų nekelti prieš istorinius pastatus ir švarias jų sienas.

"Apmaudu, bet Kaune tai vis dar vyksta. Prisiminkime, visai neseną pavyzdį, kai buvo išniekinta siena, ant kurios buvo nupieštas Kauno mero Visvaldo Matijošaičio ir jį kritikuojančio architekto Audrio Karaliaus dialogas", – apie 38-uoju numeriu žymėtą Laisvės alėjos namą, kuris praėjusiais metais buvo tvarkytas pagal tą pačią paveldotvarkos programą, kalbėjo S.Rimas.

Neberausta iš gėdos

Pretenduoti į paramą šiemet galėjo visi kultūros paveldo objektai ir kultūros paveldo statiniai, esantys bet kurioje Kauno miesto teritorijoje.

Daugiausia paramos gavėjų, anot S.Rimo, miesto centre ir Senamiestyje: Kęstučio, Vilniaus, V.Putvinskio, A.Mickevičiaus gatvėse. Bent kelis jų suskaičiavome ir Įgulos bažnyčios pašonėje.

"Ilgą laiką šis pastatas stovėjo be stogo, užkaltais langais ir priminė pilką vaiduoklį. Nesitikėjau, kad taip atsigaus", – į 46-uoju numeriu žymėtą Gedimino gatvės namą ranka mojo Kultūros paveldo skyriaus vedėjas. Bent keliomis spalvomis pražydusiuose senosios spaustuvės istoriniuose pastatuose šiuo metu rengiami 36 prabangūs apartamentai su balkonais ir terasa ant stogo, keturios patalpos komercinei veiklai.

Šalia prisiglaudęs 48-asis namas taip pat neberausta iš gėdos – prasidedant savaitei, nuardyti pastoliai, o fasadas, kuris dabar sveikina praeivius, primena atviruką.

"Gaila, po ranka neturiu nuotraukų. Pamatytumėte, kaip iš apačios atrodė balkonai. Galima sakyti, kad jie buvo avarinės būklės, – galvą aukštyn kilstelėjęs, ties raudonmedžio spalvos langų rėmais žvilgsnį sutelkė S.Rimas. – Dabartinis pastato statusas leidžia gaminti naujus – tai ir padaryta viršutiniuose aukštuose. Pirmąjame jie originalūs, mediniai. Labai viliuosi, kad šeimininkai juos išsaugos."