Keturi ratai veža kūną, o du – sielą?

A. Miciūnas (A. M.) buvęs Lietuvos šonaslydžio, vadinamojo drifto, karalius, dabar „Superbike“ motociklų klasės čempionas, o D. Stanaitis (D. S.) – „Still kids racing“ komandos įkūrėjas ir prezidentas.

– Kuo jūs užsiimate?

D. S.: Mes esame „Still kids racing“ komanda, važiuojame motociklais (britvomis) plento žiede, kaip komanda važiuojame jau antrą sezoną. Iš principo esame tokie patys žmonės. Važiuojame ne tik žiede, bet ir gatvėje.

– Iš kur jūsų gyvenime atsidaro tokių ekstremalių pomėgių?

A. M.: Klausimas, į kurį atsakymo nėra. Darai tai, kas patinka. Pradedi, užsikabini ir mažais žingsneliais eini. Metai po metų ir dabar esu „Still kids racing“ komandos narys. Kol kas neblogai sekasi, tačiau visko būna.

– Visuomenės akyse jūs – plento chuliganai. Kiek tai teisinga ir ar tikrai sportininkas tolygus gatvės chuliganui?

D. S.: Reikia pažiūrėti, kaip jis valdo trasoje motociklą, kiek jis rizikuoja. Tai kartais galima prilyginti ir daugiau nei chuliganui. Nemuno žiedo trasa tikrai unikali. Paprastam žmogui stebint varžybas neišlaiko nervai. Būna ir kritimų, kurie ir skaudesni, ir ne tokie skaudūs. Iš bendro vaizdo atrodo, kad jie labai profesionalūs, o kitiems – kad labai pamišę, vejasi savo likimą. Iš šono atrodo labai rizikinga. Tačiau žmonės supranta, ką daro trasoje. Gatvėje tokį žmogų būtų galima traktuoti ne tik kaip chuliganą. Vis dėlto yra supainiojančių gatvę su lenktynių trasa.

Dainius Stanaitis

A. M.: Daugelis mūsų, važiuojančių trasoje, važiuoja ir gatvėje, turi kitų motociklų. Tačiau gatvė įpareigoja elgtis kitaip. Yra kitų eismo dalyvių, Kelių eismo taisyklės (KET) ir tai įpareigoja elgtis atsakingiau. Lenktynėse kita medalio pusė – turi daryti tai, ką moki geriausiai, tobulėjimui ribų nėra. Visi gaudo geriausią savo laiką, nori pasiekti trasos rekordą arba savo asmeninį.

– Andriau, ar yra tekę savo gebėjimus iš lenktynių trasos perkelti į gatvę?

A. M.: Taip. Tai motociklo valdymas, tačiau, kalbant apie lakstymą, – kuo stipriau važiuoji žiede, kuo geresnių rezultatų pasieki, tiesiog nebeįdomu važiuoti greitai gatvėje, pažeisti KET. Išsikrauni kitur – per treniruotes, varžybas. Gatvėje nebėra tikslo.

– Dainiau, kokia jūsų nuomonė apie vairavimo kultūrą. Kaip žiūrite į lakstančius gatvėje?

D. S.: Neigiamai, nes turime nepamiršti, kad visi eismo dalyviai yra kažkieno tėvai, vaikai, broliai, seserys. Visiems, kuriems reikia adrenalino, siūlau nuvažiuoti į Nemuno žiedą: ten dirba profesionalai, kurie išmano savo darbą, vedamos paskaitos, aiškinama, kaip saugiai elgtis trasoje. Galima nuvažiuoti, išgaudyti vėją, pasileisti plaukus, kiek leidžia širdis. Mieste reikia pažaboti save. Suprantu, kad yra žmonių, kurie valdo motociklą nepriekaištingai ir gali mieste ant vieno rato pravažiuoti be emocijų, jie be baimės nardo, tačiau reikia nepamiršti, kad kitas eismo dalyvis, automobilio vairuotojas gali sutrikti, ne taip puikiai valdyti transporto priemonę ir išsigandęs padaryti netinkamą veiksmą, kuris gali baigtis tragedija, avarija.

– Dainiau, ar mintis, kad trasoje galima pasileisti plaukus, ir paskatino įkurti šį klubą?

D. S.: Prieš keletą metų priėjau prie mūsų nario ir netikėtai pamąstėme garsiai, kad svajoju įkurti gerų vairuotojų komandą, žmonių, kurie žino, ką daro, ir būtų geri ne tik trasoje, bet ir emociškai. Būtų smagūs, žaismingi, susitikus nesinorėtų namo, kad komanda būtų antroji šeima. Visi gerai leistų laiką, diena neprabėgtų veltui, nors pavargę, bet visi linksmi. Yra patarlė: „Svajok atsargiai, nes gali išsipildyti.“ Esu dėkingas likimui, kad visi esame kartu ir mums sekasi.

– Andriau, kaip sekasi lenktynių trasoje? Pernai buvote „Superbike“ klasės čempionas.

A. M.: Šiemet irgi. Rezultatai geri. Padeda ir sėkmė, ir rėmėjai.

Andrius Miciūnas

D. S.: Andrius gana techniškas, važiuoja ne vienus metus žiede. Manau, turi daug žinių, potencialo, visa tai moka panaudoti trasoje. Kai važiuoja, visiems gniaužia kvapą, nes jis toks žmogus – nežinai, kaip lenktynės baigsis. Jei perspaus, gali būti ir lemtinga klaida. Kad neperspaustų, priklauso nuo žmogaus charakterio. Per varžybas dažniausiai važiuoja bent trys tikrai stiprūs sportininkai ir baigtį sunku nuspėti. Nedrįsčiau net lažintis.

– Didelė konkurencija?

A. M.: Visą laiką esama konkurencijos. Vieną kartą gerai važiuoji tu, kitą – kolega. Vienoje trasoje tau geriau sekasi, kitoje – kolegoms. Rezultatai priklauso nuo savijautos. Konkurencija smagi, neįdomu būtų be jos.

– Mažai informacijos viešojoje erdvėje. Trūksta viešinimo, vaizdo įrašų.

D.S.: Pritariu. Mes dirbame šiuo klausimu, buvo mergaitė, kuri mums pagelbėjo pernai. Šie metai buvo sunkesni ir žmonėms pritrūko laiko: visur nespėji būti geras ir šiemet, kiek galėjau, dalijausi. Už trasos ribų turiu daug veiklų, esu vienas iš personalo atstovų, tad, norint apšokinėti motociklus, yra ką veikti – paruošti, sužiūrėti, sustyguoti. Nuotraukos būna mažiausias rūpestis. Gali tik per pertraukėlę, kai turi laiko užkąsti, ištiesti kojas. Visas kitas laikas atiduotas sportininkams. Stengiesi viską sužiūrėti, kad jiems būtų kuo mažiau papildomų darbų. Važiuoti trylika ar keturiolika ratų tikrai nelengva. Norisi, kad jie turėtų jėgų, būtų susitelkę.

– Motociklai – finansiškai brangus malonumas.

D. S.: Esu dėkingas mūsų komandai, nes ateidami atsivežė savo motociklus ir mums nereikėjo kaip komandai jų gauti. Visi nariai su savo motociklais, man beliko pasirūpinti jų dizainu, už tai esame dėkingi žmonėms, kurie apklijavo, padarė juos gražius.

– Jūsų komanda – bendraminčių klubas?

A. M.: Taip. Dalijamės patarimais, kai reikia, klausi. Nesi kam nors labai įsipareigojęs, nėra spaudimo. Tai padeda.

– Svarbus ir grįžtamasis ryšis. Ar yra iš žiūrovų susidomėjimo?

A. M.: Ne tiek, kiek norėtume, bet sulaukiame. Bendravimas vyksta. Nėra, kad būtų tylu, ramu.

– Ar pas jus gali patekti kiekvienas norintis?

D. S.: Dėl tam tikrų priežasčių mes pasiliekame teisę apsispręsti, tačiau viskas paprasta. Kad ir koks būtų žmogus, ateina pas mane, pasižiūriu, ar pažįstu, kalbuosi su komanda, nes ji man kaip antroji šeima, kartu susėdame, aptariame. Galbūt mums jo reikia, bet negalime jo išlaikyti kaip sportininko. Kai negali jam visko duoti, ką turime patys, nenorime, kad kiti išsiskirtų iš komandos ir atrodytų kitaip. Atsiprašai ir lauki geresnių laikų arba spiri sau į uodegą ir ieškai daugiau rėmėjų ir partnerių.

Gatvėje tokį žmogų būtų galima traktuoti ne tik kaip chuliganą. Vis dėlto yra painiojančių gatvę su lenktynių trasa.

– Andriau, ką patartumėte jaunai merginai ir vaikinui, kurie nori skrieti, skristi?

A. M.: Ne to žmogaus klausiate. Dabar labai daug yra informacijos feisbuke, socialiniuose tinkluose. Yra klubų, kurie skatina ateiti pas juos ir siūlo pagalbą. Reikėtų kažkur nueiti, į kažką kreiptis.

– Ar niekada nesigailėjote pasirinkęs šį kelią?

A. M.: Visaip būna. Traumų niekas nenori, bet krinti, atsistoji ir toliau eini. Stengiesi nesureikšminti.

– Ar visada pavyksta atsistoti?

A. M.: Visko buvo.

– Andriau, kiek žinau, iškeitėte keturis ratus, vadinamąjį driftą, į du ratus. Kodėl?

A. M.: Keturi ratai veža kūną, o du – sielą. Du ratai labiau iš vidaus kutena nei keturi. Gal neįsižeis automobilių sporto mėgėjai. Kas nuo keturių ratų atsisėdo ant dviejų, supras mane.

– Dainiau, jūsų klubas ne tik laksto it pamišęs lenktynių trasoje, bet užsiima ir kita veikla. Papasakokite apie ją.

D. S.: Mes įdomesni. Tačiau daugelis motociklininkų ir klubų ką nors panašaus daro. Mes esame padarę keletą gražių idėjinių darbelių. Vienais metais su „BMW United“ klubu surengėme jungtinį žygį į Aukštadvario vaikų namus, ten pradžiuginome vaikus vizitu ir supažindinome juos su technika, vedėme keletą smagių žaidimų. Leidome įlipti į mūsų kūnus. Per vieną žaidimą reikėjo kuo greičiau apsirengti motociklininko aprangą, iš šalies labai smagu stebėti ir daug juoko. Vežėme prizų, dovanų. Taip pat palaikėme Tautvydo Piragio žygį – jis mynė dviračiu iš Anglijos į Lietuvą. Jei gerai žinau, kitais metais vėl rengs žygį.

– Tai žygiai Dauno sindromą turintiems vaikams?

D. S.: Taip, skirti saulytėms –  vaikams, turintiems Dauno sindromą. Man džiugu, kad jis paprašė kitais metais būti žygio globėjais.

– Jūsų veikla atima daug jėgų ir laiko. Kodėl negailite laiko socialiniai veiklai?

D. S.: Žmogus visada nori padaryti ką nors gero. Vienas geras darbas atperka 30 blogų. Dabar tas laikas, kai, man atrodo, reikia stengtis padaryti kuo daugiau gerų darbų. Galbūt kitos progos nebus, šiandien taip, o ryt gali būti viskas kitaip.