"Be vaikų būtų nyku ir neįdomu – tuštuma. O kai jų daug – viskas atrodo užpildyta taip, kaip turi būti. Koridoriuje – begalė batų, vonioje mėtosi pižamos, miegamajame – pagalvės", – sako Lijana Neverauskienė, su vyru Zigmantu auginanti keturis vaikus.

Gyvena pagal ritmą

Su smagia Neverauskų šeima susitikome picerijoje. "Čia mes atšvenčiame pergales", – paaiškino Lijana: aštuonmetė Antuanetė lanko futbolą, o picerija yra kaip centrinis taškas, kuriame tarp visų gausių savo užsiėmimų gali susitikti šeima.

Pokalbiui buvo skirta tik valanda: trylikametis Rapolas turėjo lėkti į saksofono pamoką, o trimetę Salomėją reikėjo paimti iš močiutės. Be smuiko pamokų, aštuonmetės dvynės Antuanetė ir Dorotėja dar lanko futbolą ir choreografijos mokyklą. Be to, mažylė Salomėja rytais taip pat važiuoja pas mokytoją groti smuiku.

"Gyvenimas – amžinas ritmas, namuose visi susitinkame tik vakare. Pasidalijame vaikus ir visą dieną bėgame ir bėgame. Jei tik kažkas atsitinka, mūsų ritmas sugriūva", – pasakojo Lijana.

Groja visi

Vilniaus universitete Lietuvių kalbos ir literatūros filologiją bei aktoriaus meistriškumą, Muzikos ir teatro konservatorijoje chorinį diringavimą baigusi kaunietė nemano, kad jų vaikai užaugs muzikais, tačiau muzika yra be galo reikalinga gyvenime.

Vienintelis šeimoje negrojantis – keramikas Zigmantas – pritaria, kad vaikai muzikos turi mokytis nuo ankstyvo amžiaus, o dailė į jų gyvenimą gali ateiti ir vėliau.

Dvynės smuikus gavo septintojo gimtadienio proga. "Jos pačios išsirinko, nuo mažens labai norėjo. Žaislinių pirkti neradome, todėl padovanojome tikrus", – anot Lijanos, po dviejų mėnesių mergaitės sėkmingai išaikė stojamuosius egzaminus į muzikos mokyklą.

Pianinu grojanti mama namie to beveik nedaro – užtenka, kad kiekvienas vaikas vakarais išsitraukia savo instrumentus. Nuo brolių ir sesių neatsilieka mažoji Salomėja, taip pat pradėjusi griežti smuiku.

"Išėjo taip, kad Salomėja nebeleisdavo groti sesėms – atiminėdavo tai smuikus, tai strykus. Pradėjome smuikelius slėpti. Vieną dieną apie tai papasakojome dukrų mokytojai, o ji ir pasiūlė atvesti Salomėją mokytis groti. Tai tik pirmieji žingsneliai, bet labai džiaugiuosi, kad vaikai patys to nori", – sakė mama.

Pasirinko šeimą

Pati Lijana dirba darželyje "Vaivorykštė" muzikos mokytoja. Apie savo aktorės karjerą moteris juokauja: "Aš tik vienintelė aktorė, visi kiti šeimoje – artistai." Anot jos, nors buvo skaudu, bet kažkada teko pasirinkti: ar karjera, ar šeima: "Tai buvo ilgai trunkantis apsisprendimas. Tačiau man iki šio skamba vienos aktorės man ištarti žodžiai: vaikeli, jokia karjera ir joks pasaulyje vaidmuo neatstos šeimos. Dabar visai nesigailiu savo pasirinkimo."

Moteris prisipažįsta, kad dabar ne karjera, o šeima yra arčiausiai širdies. O jei nebūtų vaikų, gyventi būtų tuščia ir nyku. "Mes įpratę, kad esame šešiese. Ir vietos šešios, ir lėkštės šešios – visko po šešis", – ji pati ir Zigmantas užaugo mažose šeimose – turėjo tik po vieną sesę ar brolį, todėl dabar jaučia, koks skirtumas turėti didelę šeimą.

"Apskritai, jei ne daugiavaikių šeimų asociacijos "Mes" pirmininkė Jurga Pocienė, šiandien nekalbėtume. Mus skaudina daugiavaikių šeimų įvaizdis, kuriamas komercinių televizijų: tai ne mama, tėtis ir vaikai, o moteris su daugybe vyru, begale vaikų ir alkoholiu. Jau tada, kai gimė dvynukės, susidūrėme su neigiamu visuomenės požiūriu", – skundėsi Lijana.

Anot jos, nors kartais sunku finansiškai auginti daug vaikų, tačiau labiausiai trūksta teigiamo požiūrio, kad visos tos šeimos yra gražios ir geros. "Todėl susibūrėme į asociaciją, palaikome vieni kitus, rengiame bendrus renginius", – pasakojo moteris.

Sekmadienis – šventas

Dar viena bendruomenė, kuriai priklauso Neverauskų šeima, – Šv.Gertrūdos bažnytėlės. Lijana šioje bažnyčioje lankosi nuo pat jos grąžinimo tikintiesiems, vėliau su drauge ten giedodavo. Čia ji tuokėsi su Zigmantu, čia krikštijo savo vaikus.

"Didžiausia tradicija, kurios nesutrukdo niekas, – kiekvieną sekmadienį 11 val. eiti į šv. Mišias Šv.Gertrūdos bažnytėlėje. Rapolas visada adoruoja, o mes su sesėmis giedame. Tas sekmadienis būna toks pilnas ir dvasingas. Po Mišių važiuojame pietų pas močiutę ar kur kitur į svečius", – pasakojo Lijana.

Dar viena šventa šeimos tradicija – vasaros atostogos Palangoje. "Pasiimame penkis dviračius, Salomėją įsisodiname į dviračio priekabą, prisidedame pilną kuprinę maisto ir drabužių ir visai dienai išvažiuojame prie jūros. Ir taip visą mėnesį. Jūros neatstos mums nei Turkija, nei Sardinija", – pasakojant žiba Lijanos akys.

Anot Zigmanto, savaitgaliai irgi leidžiami aktyviai. Kai tik atšyla orai, lauk traukiami dviračiai ir visi keliauja tėčio sudarytu maršrutu: į Ąžuolyną, Kleboniškį ar kur kitur.

Rengia susirinkimus

Bent savaitgaliais visi šeimos nariai atitrūksta nuo ritmo: namai–mokykla–užsiėmimai–namai. Tėvai džiaugiasi, kad jų darbo specifika leidžia taip susiplanuoti dieną, kad galėtų visur vaikus suvežioti. Anot Lijanos, jiems pasisekė, kad vaikams rado geras mokyklas netoli namų – Žaliakalnyje. Rapolas lanko KTU Inžinerijos licėjų, Antuanetė ir Dorotėja – "Rūtelės" pradinę mokyklą, o mažoji Salomėja dar laukia savo vietos darželyje. Kol kas ją prižiūri močiutė, kuri pati užaugo trylikos vaikų šeimoje, todėl anūkai jai nėra vargas.

Vakarais, visiems susirinkus namuose, laukia muzikos repeticijos ir pamokų ruoša. Vaikams ir taip užtenka veiklos, todėl tėvai su jais sutarė, kad jokių augintinių namuose nebus. Išskyrus žuvytes, kurios – Zigmanto atsakomybė.

Penktadieniai Neverauskų šeimoje ypatingi. Tą dieną sušaukiamas susirinkimas, kuriame aptariami savaitės įvykiai, kiekvienas išsako, kas jiems patiko, kas nepatiko tą savaitę, aptariami kitos savaitės planai, išvykos, pirkiniai. Zigmantas ir Lijana tokią praktiką perėmė iš tėvystės mokymų, kuriuose kartkartėmis dalyvauja.

Visi skirtingi

Visą pokalbį Rapolas rimtai klausosi – jis vyriausias šeimoje ir yra mažosios Salomėjos numylėtinis. Mergaitė jį vadina ne broliu, o tik broliuku ar broleliu. Namo grįžusią sesutę Rapolas nurengia, panešioja, pasirūpina.

Kitokios – aštuonmetės dvynės. Anot mamos, vienų tėvų, gimusios beveik tą pačią akimirką, o visiškai skirtingos. Mums su mama kalbantis, Antuanetė nenustygsta – rankose laikydama žaislinį arkliuką, mergaitė laksto aplinkui. "Jos gyvenimas kaip vėjas, kaip žirgas – reikia visur lėkti", – juokiasi Lijana ir  priduria, kad futbolas – labai tinkama veikla dukrai.

Dorotėja – visai kitokia. Rami ir išvaizda nepanaši. Vis dėlto, kai sesės namuose įsižaidžia, reikia eiti tramdyti ir tėvams, ir broliui.

Salomėją tėvai vadina Dievulio dovana. Anot Lijanos, mergaitė be galo mandagi, nors niekas jos to nemokė. "Kiekvieną dieną ji pasako po kokį nevaikišką perliuką. Tarkime, ryte pabučiuoja ir sako: "Ačiū tau mamyte, kad esu tokia gera man." Kartais atrodo, kad ta mūsų mažoji kažkokia per daug protinga", –  šypsosi laiminga mama.