– Esate minėjęs, kad Jono vardas turi ypatingą tradiciją šeimoje. Gal galite papasakoti?

– Kiekviena karta turi turėti savo Joną Mačiulį (juokiasi). Mūsų šeimoje šis vardas dažnai sutinkamas: žmonos Birutės tėtis – Jonas Kurlavičius, mano močiutė iš mamos pusės – Janina Guigienė, amžinatilsį senelis iš tėčio pusės – Jonas Mačiulis. Atsimenu, kaip abiem močiutėms buvo sunku patikėti, bet taip pat teikė daug džiaugsmo, kai sužinojo pasaulį išvydusio proanūkio vardą. Smagios akimirkos.

– Ar pernai gimęs sūnus dėl tos priežasties gavo Jono vardą?

– Išgirdę, kad sūnus – Jonas Mačiulis, daugelis klausia, kuo jis bus užaugęs: poetu, kunigu ar krepšininku. Mano atsakymas būna lakoniškas – sūnus pats pasirinks savo kelią. Mūsų šeimos filosofija tokia: reikia supažindinti vaiką su kaip galima daugiau alternatyvų, tačiau pasirinkimas yra jo paties, o tėvų įtaka, vaikui pasirenkant profesiją, turi būti minimali. Taip, man svarbus ir ryšys su Maironiu, turbūt ir renkant sūnaus vardą  tai turėjo reikšmės. Tačiau pagrindinė priežastis yra ta, kad mums su žmona Jonas yra tiesiog labai gražus vardas, populiarus ir suprantamas visame pasaulyje. Beje, įtakos turėjo ir Birutės giminės tradicijos. Joje kiekvienoje kartoje buvo po Joną. Todėl esame labai laimingi galėdami šią tradiciją pratęsti.

– Kaip jūsų ar žmonos šeimose būdavo švenčiamos Joninės? Ar minimos iki šiol?

– Birutės šeima nuo vaikystės švęsdavo Raseinių rajone ant Gėluvos piliakalnio, kuris dar vadinamas Birutės kalnu. Ten, nepriklausomai nuo oro, vykdavo ir tebevyksta didelė Joninių šventė. Pastaraisiais metais Jonines švenčiame Birutės tėvų sodyboje, kur Joninės neapsieina be didžiulio laužo, paparčio žiedo ieškojimo ir vainikų pynimo. Mano šeimoje didelių švenčių nebūdavo, močiutės Janinos vardines paminėdavome sode. O senelis Jonas Mačiulis buvo žinomas Raseinių bendruomenėje, todėl ten Joninės buvo minimos dideliame kolektyve prie Dubysos su laužais ir kitomis lietuviškomis tradicijomis.

– Gal jau pynėte pirmąjį sūnaus vainiką?

– Praėjusiais metais per Jonines ir vainikai buvo, ir su giminaičiais paparčio žiedo ieškojome, ir per laužą šokinėjome. Tačiau Jonukas šiose veiklose dalyvavo labai simboliškai, nes buvo vos keturių mėnesių amžiaus. Panašu į tai, kad sūnus su kaupu atsigriebs šiais metais. Man net sunku patikėti, kaip per vienus metus mažas žmogus tampa visaverčiu Lietuvos piliečiu su savo charakterio bruožais, norais ir tobulėjimu.

Mūsų šeimos filosofija tokia: reikia supažindinti vaiką su kaip galima daugiau alternatyvų, tačiau pasirinkimas yra jo paties, o tėvų įtaka, vaikui pasirenkant profesiją, turi būti minimali.

– Ar jūsų šeimai svarbios tradicijos? Ar norite, kad jas puoselėtų vaikai?

– Dėmesį tradicijoms į mūsų šeimą atsinešė Birutė. Esu labai laimingas, kad šeimoje jas turime, asmeninės ir religinės šventės suburia artimuosius. Tikiu, jeigu šventes su šeima sutiksi išradingai, įdomiai, tai užaugę vaikai natūraliai perims tradicijas ir į savo šeimas.

– Ar dėl naujų darbų jau persikraustėte į Vilnių? Kaip sekasi?

– Darbo metu labai dažnai būnu Vilniuje. Ir tai tęsiasi maždaug nuo rugsėjo. Gimtojo miesto į Vilnių iškeisti tikrai nenorėčiau, tiesiog per daug patinka gyvenimas Kaune. Pamilau šį miestą nuo vaikystės, be to, dirbdamas Kauno savivaldybėje pažinau jį iki smulkmenų. Iki šiol atidžiai stebiu, kas vyksta šiame mieste ir džiaugiuosi jo sėkme. Tačiau yra vienas argumentas, kuris, pasikeitus darbinėms aplinkybėms, mūsų šeimą gali bent laikinai perkelti gyventi į Vilnių. Tai yra atstumas tarp šių miestų ir tai, kad kelyje pirmyn ir atgal praleidžiu apie tris valandas, kartais ir daugiau. O taip norėtųsi šį laiką skirti šeimai. Man tai svarbu.