Kioskas su kavos aromatu: žmonės čia ne tik grįžta, bet ir mezga pokalbius

Atgaivino savo rankomis

Pirmiau nei užgimė kavos verslo idėja, į dviejų Kaune gyvenančių žemaičių akiratį papuolė skelbimas internete. Jo autorius už 850 eurų siūlė įsigyti vieną iš kelių turimų nebereikalingų spaudos kioskų. Judita Vaitkutė ir Paulius Radvanskis ilgai nesvarstė.

„Imame? Imame!“ – susisiekę su savininku, net nematę prekės, juodu nedelsiant pervedė avansą, o po kurio laiko nuvyko į Šilainius ir paties kiosko.

Apsilaupiusio, surūdijusio ir, kaip paaiškėjo vėliau, su išpuvusiu dugnu, kilnojamo statinio vaizdas poros neišgąsdino. Su specialia technika parsigabenę jį į laikiną stovėjimo vietą nuomojamoje automobilių saugojimo aikštelėje, Judita ir Paulius ėmėsi remonto darbų. Ryškiai raudoną išorės spalvą pakeitė antracito atspalviu, iš pagrindų sutvarkė vidų. Judita pati ištapetavo sienas, Paulius atnaujino sutrūnijusias grindis, iš lanksčių klinkerio plytelių sulipdė barą, o iš senos spintos durų sumeistravo stalviršį. Svajojusi išsiversti su kuo mažesniu biudžetu, pora įsigijo kitų šeimininkų apleistą ir, savaime suprantama, dėl to neveikiantį kavos aparatą. Paulius jį išvalė, perrinko ir įkinkė į darbus.

Dilema: kavos kiosko šeimininkai galvoja, ką padaryti, kad kavos kioskas taptų labiau matomas. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

„Pamenu, tvarkydamas iškrapščiau apie 4 kg kalkių. Nesistebiu, kodėl jis neveikė ir kodėl bankrutavo vieta, kur anksčiau stovėjo tas aparatas“, – 29-erių P. Radvanskis džiaugėsi, kad dabar įrenginys dirba kaip bitė.

Tarsi antri namai

Kiosko remonto darbai truko maždaug metus. Procesas užsitęsė, nes pora viską darė savo rankomis. Atsidaryti taip pat pavyko ne iš karto. Pavasarį, kai beliko įjungti kavos aparatą, o prie įėjimo pastatyti lentelę su darbo laiku, Paulių pakvietė į rezervinių karių rengimo kursus. Kai Paulius grįžo po tris savaites trukusių kursų, pora galiausiai oficialiai atvėrė kavos kiosko duris ir apie tai paskelbė virtualiojoje erdvėje.

„Minčių kaip nors kitaip pavadinti šią vietą nebuvo, nes pastarieji metai sukosi apie kioską. Kur važiuojame? Į kioską. Kur būsite? Kioske. Jūs kur? Ir vėl kioske?“ – 24-erių moteris juokavo, kad dabar mažai kas tepasikeitė.

Kioske ji praleidžia mažiausiai penkias dienas per savaitę, o kavos bičiuliams durys atviros nuo 7.30 iki 14 val.

„Tikrai neskaičiuoju laiko. Jei matau, kad yra lankytojų, pabūnu čia ir ilgiau“, – skubėti užverti duris, anot J. Vaitkutės, nėra reikalo, nes vieta jai ir Pauliui tarsi antrieji namai.

Piešia kavos puta

Anuomet kvepėjęs tik ką iš spaustuvės atvežtais laikraščiais, žurnalais ir atvirukais, šiandien nedidelis kioskas kvepia kava ir Juditos ruoštais skanėstais: karamele lietais vafliniais kruasanais, blyneliais su zefyrais, puriu pyragu, karštais sumuštiniais su tįstančiu sūriu ar kokiu nors intriguojančiu šokoladiniu saldėsiu šaldytuve.

„Dar prieš įsigydama kioską turėjau viziją – vienoje rankoje garuojanti kava, kitoje – skrebutis, toks skanus ir traškantis. Kažkas tokio, ką dabar ir turime čia“, – į savo kuklų, tačiau su begaline meile ruoštą asortimentą dirstelėjo J. Vaitkutė, pastaruosius metus eksperimentuojanti ne tik su kepiniais, bet ir su pieno puta.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Jauna moteris užsiima latės piešinių menu, todėl po jos prisilietimų puodelis karšto gėrimo tiesiog nusišypso arba jame prasiskleidžia nežemiškų gėlių žiedai.

„Turiu štai tokį puodelį. Ką nors nupiešiu, atsigeriu kelis gurkšnius ir padedu į šalį“, – J. Vaitkutė prasitarė kavą skanaujanti gana retai.

Kartais vieną nediduką puodelį per dieną, o kartais apsieinanti ir be jo. Kur kas mieliau ji šildosi arbata su ypatingu „Brolių“ medumi arba naminėmis vaisių tyrėmis. O štai Paulius, anksčiau gėręs tik kakavą arba juodąją arbatą su pienu, galiausiai prisijaukino kavą. Prie espreso dar nepriprato, tačiau sodrųjį espresą su dideliu cukraus kiekiu labai mėgsta.

„Įdomu paragauti ir kitų gaminamų kavų, todėl, jei kur važiuojame, stengiamės nusipirkti“, – vis dėlto skaniausia, anot P. Radvanskio, ta, kurią kavos kioske ruošia jo mylima moteris.

Kava su moliūgais

Iš pradžių svarsčiusi apie ekstravagantiškus kavų pavadinimus, Judita šios minties atsisakė, tačiau su skoniais ji eksperimentuoja drąsiai.

Nuolatiniams kiosko lankytojams ir tebeieškantiems skaniausios kavos mieste ji siūlo ne tik įprastą latę su vanilės, karamelės, kokosų ar uogų sirupais, bet ir kitų neįprastų skonių. Tarkim, kavą su moliūgais. Daugumai žinoma „Pumpkin spice latte“, kai į gėrimą beriami moliūgų pyrago prieskoniai, o Judita naudoja natūralią moliūgų tyrelę. Rudenį šildęs ne vieną lankytoją, dėl savo populiarumo šis derinys liko net ir tada, kai į kioską atkeliavo nauja, žiemiško skonio, kava.

„Vieną vakarą namuose pasiruošiau kavos su obuolių tyre. Įsipyliau cukraus sirupo ir daug cinamono. Ragauju ir galvoju: juk čia tikras obuolių pyragas! Taip gimė obuolių pyrago latė“, – J. Vaitkutė džiaugėsi, kad eksperimentas patiko ne tik jai, Pauliui, bet ir kavos kiosko bičiuliams.

Jei nebūnu užimta ir esu geros nuotaikos, galiu kalbėti ir kalbėti.

Vis dėlto dažniausiai žmonės renkasi įprastą latę, kapučiną ar tiesiog juodą kavą. Mums bekalbant pastarosios prašė bent keli kiosko svečiai, kurie čia užsuka jau ne pirmą kartą. Vieni sustodami Pramonės prospekte tradiciškai pradeda dieną, kiti čia praleidžia pietų pertrauką, o treti, kaip kad pusamžė ryškių plaukų moteris, kava pasirūpina kelionei.

„Ateinu čia visada, kai tik būnu Kaune. Skani kava, gražūs piešiniai, todėl visada gaila dėti dangtelius, ir malonūs žmonės. Tiesa, nepaminėjau, kad ir labai skanūs desertai“, – kavos mėgėja patikino, kad į kioską užsuktų, net jei šis jai būtų ne pakeliui.

Mezgasi naujos pažintys

Siekę kavos kioską paversti vieta, į kurią žmonės norėtų grįžti vėl ir vėl, Judita ir Paulius savo planą viršijo. Žmonės čia ne tik grįžta, bet ir mielai prisėda kelioms ar keliolikai minučių. Šnekučiuojasi su šeimininkais arba mezga pokalbius su greta sėdinčiais nepažįstamaisiais.

„Turbūt esate girdėję vieną reklaminę frazę „Kava, kuri suartina“. Manau, kad ji mums labai tinka, – J. Vaitkutė prisiminė pastangas, kurios padėjo suburti nemenką kavos mėgėjų ratą. – Ko tik nedarėme. Už parankių pas save vedėmės iš parduotuvės išeinančius žmones. Vaišinome juos kava. Nuolat rengiame įvairius konkursus ir akcijas.“

Kava gerokai praplėtė ir pačių šeimininkų pažinčių ratą. Su kai kuriais karšto gėrimo mėgėjais jie taip susibičiuliavo, kad susitinka ne tik kioske, bet ir kitoje aplinkoje. Tarkim, prie boulingo takelio.

„Prekiauju dalimis, todėl tikrai turiu ką pasiūlyti žmonėms. Dabar neretai būna taip, kad ateina bičiuliai į kioską ir pirmiausia klausia Juditos, ar būsiu aš, o tik tada paprašo paruošti kavos“, – P. Radvanskis džiaugėsi per ganėtinai trumpą laiką kartu su Judita subūręs nemenką kavos mėgėjų ratą.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Išklauso pasiūlymus

Paulius juokavo, kad prieš kelerius metus į Kauną atvykęs ieškoti žmonos jis sutiko labai netipišką merginą. Juditai nereikia naujų aukštakulnių, rankinių, brangių kaklo vėrinių ir puošnių suknelių. Vieną po kito į namus ji tempia įvairius kavos puodelius ir, jei tik galėtų, interjerą apstatytų malūnėliais ir kavos aparatais, nes tiek vieniems, tiek kitiems jaučia silpnybę. Beje, kaip ir darbui su kiosko svečiais, kurių vadinti klientais liežuvis nesiverčia nei Juditai, nei Pauliui.

„Man patinka klausinėti žmogaus, ko jis nori. Didelio ar mažo puodelio, kavos su daugiau vandens ar stipresnės. Jei nebūnu užimta ir esu geros nuotaikos, galiu kalbėti ir kalbėti. Kai kuriems tai patinka, bet būna ir tokių – dažniausiai vyrų, kurie klauso, klauso ir sako: duokite man tiesiog kavos“, – J. Vaitkutė  tikino reaguojanti į kiosko lankytojus, jų nuotaikas ir pastebėjimus. Visai neseniai vienas kavos skanautojas pasiūlė ant stogo, kad kioskas iš toli matytųsi, patupdyti didelį kavos puodelį. Kitas rekomendavo apsukti neoninėmis švieselėmis. Nei vieno, nei kito pora neskuba daryti, tačiau intensyviai galvoja, kaip atkreipti pravažiuojančių dėmesį.

„Norėjome uždėti kalėdinę kepurę, bet susirgau. Dabar nebežinau, ar verta, – pora prisiminė vieną komplimentą, kuris patvirtino, kad viskas, ką jie darė iki šiol, yra tiesiai į dešimtuką: – Visai atsitiktinis žmogus pasakė, kad mūsų kioskas toks kaviškas, kad jis net užsimanė kavos!“