Artėjant 1988 m., arba Lietuvos valstybės atkūrimo 70-mečiui, visa to meto spauda, radijas, televizija, įvairiausio plauko lektoriai buvo sukelti ant kojų – kaip ugnies valdžia bijojo Lietuvos nepriklausomybės jubiliejaus: visur buvo įrodinėjama, kad nebuvo jokios Vasario 16-osios, kad tai buržuazinių nacionalistų išsigalvojimas. Keletą dienų prieš šią dieną mes, visų gyvenvietės įstaigų vadovai, buvome sukviesti į Kulautuvos apylinkės tarybą. Kažkoks saugumietis, atrodo, kapitonas visiems prigrasino: savo galva atsakote, kad jūsų teritorijoje nebūtų iškelta lietuviška trispalvė ar pribarstyta kokių lapelių.

Tikriausiai saugumiečiai bijojo, nes tada Kulautuvoje gyveno mūsų įstaigoje kūriku dirbęs Petras Plumpa, gavęs net penkiolika metų už antitarybinę veiklą, pirmiausia už tai, kad 1958 m. vasario 16 d. ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė Lietuvos trispalvę, kalintas Mordovijos ir kituose griežtojo režimo lageriuose. (P.Plumpa – atgimusios Lietuvos pirmasis Valstybės saugumo departamento direktorius, apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.) Kulautuvoje lankydavosi disidentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, 1956–1957 m. čia kunigavęs. Ieškodami ryšių su Katalikų Bažnyčios Kronika, saugumiečiai nuolat sekė Kulautuvoje gyvenusią rašytoją Stasę Jasiūnaitę.

Vienas mūsų aktyvistas iš baltųjų rūmų (taip tada buvo vadinamas komunistų partijos Kauno rajono komitetas, dabartinė rajono savivaldybė) parsivežė paruoštą paskaitą ir suvarytiems į salę sanatorijoje gydytiems vaikams aiškino, kad niekada nebuvo jokios Vasario 16-osios. Dar po poros mėnesių Gegužės 1-osios išvakarėse salėje paskutinį kartą nuskambėjo "Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė..." (sovietinės Lietuvos himnas – red. past.). Įdomu, kad ir paskaitininkas, neigęs Vasario 16-ąją, ir sovietinės Lietuvos himno dirigentas vėliau tapo Sąjūdžio aktyvistais.

1988 m. Vasario 16-osios išvakarėse sanatorijoje nepaskyriau jokių budėtojų – net nežinau, kaip buvo galima saugotis nuo vėliavos ir lapelių... Kaip ir visada, suguldėme vaikus, paskambinome priešgaisrinei tarnybai, kiek vaikų miega, darbuotojai išėjo į namus, 22 val. užrakinome visas duris, liko tik miegančiuosius prižiūrintis personalas. Neteko girdėti, kad tą naktį Kulautuvoje būtų kas nors atsitikę – pagal to meto praktiką čia turėjo budėti saugumiečiai.

Rašydamas šiuos prisiminimus tikiuosi, kad atsiras už mane protingesnių, kurie sugalvos, kaip, švenčiant Vasario 16-osios šimtąsias metines, jaunajai kartai priminti šias tokias kontrastingas šventes 1988 ir 1989 m. Kulautuvoje, kad jokia pikta ranka su kirviu ar pjūklu nepasikėsintų į šiuos nepaprastus ąžuolus.

O štai po metų, švenčiant Lietuvos nepriklausomybės 71-ąsias metines, sanatorijos aktų salėje jau iškėlėme savo gamybos trispalvę (serijinė trispalvių gamyba dar nebuvo prasidėjusi), nuskambėjo "Lietuva, tėvyne mūsų". Manau, kad mes pirmieji Kulautuvoje iškėlėme Lietuvos trispalvę – vietos savivaldybė ją skolinosi iš mūsų per pirmuosius laisvus rinkimus rinkimų būstinei.

Į šventę 1989 m. pasikvietėme savo bičiulius iš Latvijos Cesio sanatorinės miško mokyklos. Atvyko ir pats direktorius Egonas Bušas. Tokiai nepaprastai šventei atminti pasodinome du ąžuoliukus (žemė buvo neįšalusi!): vieną – prie krepšinio aikštelės, kitą – prie pėsčiųjų tako. Dabar kiekvienais metais ąžuoliukai vis labiau stiebiasi į saulę, greitai taps tikrais ąžuolais. Mūsų žiniasklaidoje kartais rašoma: "Pirmą kartą Vasario 16-oji oficialiai paminėta 1989 m. Mokslų Akademijoje vykusiame posėdyje." Drįstu tvirtinti, kad Kulautuvoje, mažutėje Lietuvos gyvenvietėje, ši šventė buvo paminėta daug iškilmingiau negu Vilniuje.

Mūsų įstaigos delegacija 1989 m. lapkričio 18 d. pirmą kartą laisvai švenčiant Latvijos nepriklausomybės metines, kartu su kolegomis iš Cesio lankėsi Rygoje. Prie Brolybės paminklo ir nepriklausomos Latvijos kovotojų kapų padėjome gėlių, dalyvavome šimtatūkstantiniame mitinge.

Prieš ketverius metus pasirašiau visus darbų priėmimo aktus, kad visi mūsų įstaigos renovacijos darbai už ES skirtus 3 mln. litų (870 tūkst. eurų) atlikti, plačiai paminėjome savo sanatorijos, seniausios Lietuvoje specializuotos vaikų gydymo įstaigos 60-metį, išleidau knygą "Kulautuvos vaikų sveikatingumo oazės". Trispalvę įdėjau į vieną savo kabineto stalčių, tikėdamasis, kad mano įpėdiniai supras, kokia čia vertybė. O pats, atidavęs 55-erius savo darbo metus vaikams ir paaugliams gydyti bei socialinei globai, iškilmingai buvau išlydėtas į amžinąsias atostogas.

Vis galvoju, kaip pažymėti, kad po daugelio metų kulautuviškiai žinotų – pušyne, tarp daugybės kitų ąžuolų, auga du nepaprasti – pasodinti 1989 m. vasario 16-ąją, pirmą kartą laisvai švenčiant Lietuvos nepriklausomybės dieną. Galvojau įbetonuoti plokštę su tokiu įrašu ar prie medelių prikabinti metalinę juostą su panašiu tekstu ir pan. Bet joks variantas nepatiko. Taip nieko ir nepadariau.

Rašydamas šiuos prisiminimus tikiuosi, kad atsiras už mane protingesnių, kurie sugalvos, kaip, švenčiant Vasario 16-osios šimtąsias metines, jaunajai kartai priminti šias tokias kontrastingas šventes 1988 ir 1989 m. Kulautuvoje, kad jokia pikta ranka su kirviu ar pjūklu nepasikėsintų į šiuos nepaprastus ąžuolus. Su pirmąja namudine trispalve, istorine Kulautuvai, tarsi aiškiau: ji turėtų rasti vietos būsimajame Kulautuvos muziejuje.