Rado kitą paskirtį

Žemkasė – mašina, skirta gruntui kasti, kartais jam perkelti. Būna savaeigė ir ne, atvirų ir požeminių žemės darbų, ratinė, vikšrinė. Būna dar ir plaukiojanti, t.y. laivas.

Šio tipo žemkasę „Nemuno7“ galima sutikti šalia Senosios Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios, dešiniajame Nemuno krante. 1965 m. tuometėje Čekoslovakijoje statyta žemkasė buvo naudota upės vagai Nemune gilinti. Dėl pasenusios ir upės ekosistemai žalingos technologijos kasamoji mašina nebegalėjo būti naudojama pagal tiesioginę paskirtį, tačiau rado kitą – kultūrinę. Taip „Nemuno7“ žemkasėje buvo įkurtas tarpdisciplininis menų centras, kuriame vietą rado parodos, parkas ant vandens, menininkų rezidencijos ir kitos kultūrinės veiklos.

Kultūros laivas pats plaukti nebegali, tačiau menų centrą „Nemuno7“ Zapyškyje galima aplankyti iki lapkričio. Paskui jį planuojama nutempti į Kauno žiemos uostą žiemoti. Pagal projekto autorių viziją „Nemuno7“ turėtų gyvuoti penkerius metus.

Talpi: žemkasėje telpa kone pusšimtis augalų pionierių ir tiek pat įrašytų pasakojimų apie juos. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Augalai pionieriai

Prasidedant savaitei stabtelėjome prie „Kaunas 2022“ ženklu žymėtos žemkasės. Pirmiausia nužvelgėme ją iš tolo, tada pasiprašėme vidun.

„Pradėkite nuo nuolatinės ekspozicijos. Štai čia“, – ranka mostelėjusi į kairę pusę, pažintį su žemkase, virtusia muziejumi ant vandens, kvietė „Nemuno7“ svečius sutinkanti darbuotoja. Tiesą sakant, akimirką pasijutau esanti ne žemkasėje, o nedidelėje oranžerijoje, kur susodinti vienas šalia kito mane sveikino augalai pionieriai. Tai augalų rūšys, kurios pirmosios pradeda augti naujai susidariusiuose žemės plotuose. Tarpsta kraštutinėmis augimo sąlygomis, dažnai apleistose miesto, industrinėse erdvėse, stichijų nuniokotose teritorijose. Vykstant biologinei sukcesijai augalai pionieriai sukuria kitoms augalų rūšims palankesnes augimo sąlygas, o paskui leidžiasi jų užgožiami. Žingsnis po žingsnio suskaičiavau 46 augalų pionierių rūšis, pradedant nakvišomis, laukinėmis morkomis, baigiant rugiaveidėmis, paprastosiomis blindėmis, virgininiais veronikūnais.

„Augalai suka pasaulį. Jie – maistas, vaistas, kuras, statybinė medžiaga, potvynių ir erozijos kontrolės priemonė, deguonies šaltinis, anglies dvideginio absorbatoriai. Augalai yra vienas pagrindinių anglies ciklo veiksnių, šimtus milijonų metų reguliuojantis planetos atmosferą ir klimatą“, – išgirsta įžanga audiogide žadėjo, kad tolesnis pasakojimas apie augalus bus įdomus ir intriguojantis.

Beje, žemkasėje įrengta laistymo sistema. Tik dėl pastarųjų savaičių orų jos beveik neprireikė. Merkiant lietui augalai gerokai pasistiebė ir suvešėjo.

Pažintis su vandeniu

Pasinaudoję audiogidu, žemkasės svečiai gali daugiau sužinoti ne tik apie augalų veislę, gavusią Karališkosios sodininkystės draugijos apdovanojimą arba šaknį, kurią Šiaurės Amerikos čiabuviai kramtė dantų skausmui, gerklės infekcijoms ir skrandžio spazmams malšinti, bet ir apie kitus eksponatus, kviečiančius pažvelgti į laivo, Nemuno, vandens mikro- ir makroaplinką.

Tarkim, virš galvų pakibusią, iš įvairių detalių surinktą milžinišką Tauro Kensmino medūzą. Apie šį vandens gyvį įdomių faktų pateikė ir iš kabinos sklindantis vyriškas balsas.

„Atsakyk man, kiek tavyje yra vandens? Apie 70 proc. Tai gal verčiau reikėtų klausti, kiek vandenyje yra žmogaus? Medūzos yra sudarytos iš 95 proc. vandens ir agurkai yra sudaryti iš 95 proc. vandens? Vadinasi, vandenyje yra vienas trečdalis žmogaus, tačiau tik 5 proc. medūzos ir agurko“, – užlipusi viršun išgirdau atsakymą ne tik į šį klausimą.

Tas pats balsas skaičiavo, kiek vandens turi žmogaus smegenys ir kaip palaikyti nuolatinį vandens balansą jose. Vienoms kopėčioms vedant į viršų, kitos vedė žemyn. Taip atsidūriau erdvėje, kuri leido pasijusti esant labai arti vandens.

„Čia bus edukacijų erdvė“, – tylą pertraukė balsas, tik šįsyk ne vyriškas, o mus lydėjusios merginos.

Vaizdo ir garso terapija

Dar kelios minutės ir atsidūriau kitame žemkasės gale – antstate suprojektuotoje parodų erdvėje, vienu metu leidusioje pasijausti ir gydytojo kabinete, ir sodyboje su vitrininiais langais į Nemuno vandenis. Vos keliolikos kvadratinių metrų erdvėje patupdytos kelios kėdės. Viena jų, atrodo, čia atkeliavo tiesiai iš odontologo kabineto.

Tvarka: „Sraunių būsenų“ seansams galima registruotis iš anksto. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Iki birželio 29-osios kultūros laive buvo eksponuojama Tomo Daukšos, Godos Palekaitės ir Adrijanos Gvozdenović paroda „Takūs kūnai 1/5. Žmonės ir nežmonės“, o paskutinę birželio dieną čia įsikūrė „Takūs kūnai 2/5. Sraunios būsenos“ su Henriku Gulbinu ir Gaile Cijūnaityte priešakyje. Pasak parodų ciklo „Takūs kūnai“ kuratoriaus Valentino Klimašausko, šiuos dviejų skirtingų kartų menininkus vienija savybė panardinti žiūrovus į ypatingos kokybės terapines garso, virtualiąsias ir vaizdo aplinkas.

Augalai suka pasaulį. Jie – maistas, vaistas, kuras, statybinė medžiaga, potvynių ir erozijos kontrolės priemonė, deguonies šaltinis.

H.Gulbinas – videomenininkas, dokumentinių̨ filmų̨ kūrėjas, melomanas, vienas lietuvių videomeno pradininkų. Savarankiškai eksperimentuodamas su buitiniais videomagnetofonais, gilindamasis į tuometes analoginio vaizdo signalo, montažo galimybes, jų raišką̨, garso ir vaizdo santykius, sukūrė̇ pirmąją videomeno kūrinių seriją „Nesugalvoti dalykai“. 1988 m. ji buvo eksponuojama parodoje „Susitikimai“ Klaipėdos parodų̨ rūmuose, šalia Klaudijaus Stepanovo skulptūrų̨ ir Romo Klimavičiaus grafikos darbų. Tai buvo viena pirmųjų̨ ankstyvojo lietuvių̨ videomeno ekspozicijų̨. Vėliau jis buvo dažnai kviečiamas pristatyti, kaip pats įvardijo, videogeneravimo kūrybos metodo ir juo sukurtų videodarbų tarptautiniuose eksperimentinio kino festivaliuose įvairiuose pasaulio kampeliuose.

Vos po kelių minučių, praleistų garso debesyje, įsmeigus akis į raibuliuojantį ekraną, neabejojau H.Gulbino virtuoziškumu iš vaizdo ir garso sukurti savotišką hipnozės seansą. Kultūros laivo darbuotoja pasakojo, kad videomenininko darbas ypač veikia vaikus. Susėdę ant žemės, jie esą sustingsta prie ekrano. Nurimsta net patys didžiausi neklaužados.

Vizualizacija vienam

Priešingai nei H.Gulbino darbas, kurį vienu metu gali stebėti bent keli žmonės, G.Cijūnaitytės virtualiosios tikrovės instaliacija, paremta autonominės sensorinės meridianinės reakcijos (ASMR) fenomenu „YouTube“ kanaluose, skirta tik vienam lankytojui.

Panašūs vaizdo įrašai esą padeda kovoti su nerimu ir nemiga, todėl savo kūriniu – kiek šiurpoka mergina virtualiosios realybės akiniuose, menininkė bando prakalbinti žmones, kurie blaškosi sutrikę ir nebežino, kaip šiame informaciniame triukšme surasti ramybę, – išjungti telefonus, naikinti interneto antenas, o gal melstis?

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Prisėsk. Kaip tu laikaisi? Ar tau viskas gerai? Žinai, gali atsipalaiduoti. Tiesiog atsipalaiduok, viskas yra gerai. Jei šiandien tau to niekas dar nesakė – aš tavimi didžiuojuosi“, – glostydama ranką, patyliukais kalbėjo mergina virtualiosios realybė akiniuose. Parodos autoriai ir žemkasės šeimininkai ragino atvykti į Zapyškį, nes sena patarlė liudija, kad geriau kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti.