Laikrodininkas A. Bilvinas: namuose turi būti širdžiai mielas kampelis

Kolekcininkas, laikrodininkas Arvydas Bilvinas, kuriam patikėta prižiūrėti Kauno rotušės bokšto ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus varpų bokšto laikrodžius, mano, kad nors laikas – reliatyvi ir žmogui nepavaldi sąvoka, jo tėkmę galima pristabdyti: "Pabandykite pakeisti požiūrį į gyvenimą, atraskite tikrąsias vertybes."

– Kišeniniai, pastatomi ir kabinami ant sienos laikrodžiai, tyliai tiksintys ir mušantys valandas, pusvalandžius ir net valandų ketvirčius, kruopščiai nupoliruoti vašku ir kantriai laukiantys rūpestingų rankų prisilietimo... Kas paskatino susidomėti laikrodžiais? Kada pradėjote juos kolekcionuoti?

– Laikrodžiai šalia manęs buvo nuo mažens: tėvas jiems turėjo silpnybę – rinko originalesnius, domėjosi jų mechanizmais, mėgo pasikrapštyti tiek iš būtinybės – užsidirbdavo taisydamas sugedusius, tiek iš smalsumo. Labai dažnai ir aš prie jo prisėsdavau – jis buvo labai įdomus, išprusęs žmogus, mokėjo aiškinti, gražiai papasakoti. Mano vaikystė buvo be galo įdomi. Dabar dažnai pagalvoju: blogai, kad žmogus subręsta vėlai, neretai šalia jau nėra tėvų – jų galėtų apie daug ką išklausinėti. Tai padėtų lengviau susivokti savyje – greičiau subręsti dvasiškai.

Sutapimas: subrendęs dvasiškai ir pradėjau kolekcionuoti laikrodžius. 40-mečio proga man tėvas padovanojo pastatomą laikrodį. Laikrodis senas, įspūdingas, su istorija, jo mechanizmas puikiai veikia, tik jo dėžę jau reikėtų restauruoti. Pamatę, kad susidomėjau ir šioje srityje nestokoju išmanymo, laikrodžius man ėmė dovanoti kiti giminaičiai, draugai, aptikęs unikalesnį eksponatą ir pats nusipirkdavau. Kiek laikrodžių kolekcijoje, tiksliai pasakyti negaliu – kelios dešimtys: nenoriu namų apkrauti, tad didelę jų dalį laikau sodyboje. Kolekcijos pagrindas – tarpukario metų laikrodžiai, gaminti žinomų meistrų: Gustavo Beckerio, Conrado Felsingo, Francko Mullerio, formos "Junghans" ir kt. Prioritetas – įdomus mechanizmas, unikalus skambesys, svarbu ir estetinė išvaizda. Tuo metu laikrodžiai buvo gaminami ir Lietuvoje – užsienyje pirktus mechanizmus į medinius korpusus–dėžes įtaisydavo laikrodininkai, staliai arba gamyklose darbininkai. Dėžės buvo puošiamos su išmone, to laikmečio stiliumi: dominavo tautiniai raštai ir art deco stiliaus elementai, itin madingos buvo stiklo vitražų imitacijos – durelėse iš stiklo gabaliukų buvo sudėliojami įvairūs ornamentai, neretai stiklo kraštai būdavo dar ir kruopščiai nušlifuojami.

Šiandien laikrodis – skaičiukai mobiliajame telefone. Neslėpsiu – ir aš juo naudojuosi, patogu. Tačiau mechaninis pastatomas ar kabinamas laikrodis, ypač paveldėtas iš tėvų, senelių, – geroji namų dvasia, vertinga relikvija.

– Dažnas kolekcininkas neapsiriboja viena sritimi – traukia įvairūs dalykai.

– Ir aš toks esu: renku monetas, radijo imtuvus, lygintuvus ir kitus įvairius buities prietaisus, negaliu praeiti pro senovinius baldus – stalelius, veidrodžius, spinteles ir spintas, bufetus. Traukia senos nuotraukos. Nemažą vestuvinių nuotraukų kolekciją padovanojau Kauno muziejui. Visko iš eilės nekaupiu – atsirenku, kas įdomu, vertinga.

Ankstyvoje jaunystėje turėjau sukaupęs nemenką monetų kolekciją, bet išdalijau, išmainiau, pardaviau – jaunas buvau, interesai buvo kiti. Dabartinė mano monetų kolekcija nėra labai gausi, bet joje nestinga išskirtinių eksponatų: turiu visus LDK ir Rusijos imperijai priklausiusioje Lietuvoje funkcionavusius pinigus. Dvi monetos – rekordininkės: 1834 m. apyvartoje buvusi 10 kapeikų moneta – pati didžiausia ir maždaug 1720 m. Petro I kapeika – pati mažiausia, kiek didesnė už pipiro grūdelį. Ją metalo detektoriumi radau pakaunėje gyvenančio draugo sodyboje: detektorius cypia, kodėl – nematome, monetą aptikome tik žemes persijoję per sietelį.

– Minėjote, kad labai dažnai daiktai patys jus suranda...

– Daugelis žino apie mano pomėgius, tad patys pasiūlo, dovanoja ar pakviečia į namus apsidairyti. Perėmę tėvų, senelių namus ar įsigiję senas kaimo sodybas žmonės neretai nori kuo greičiau atsikratyti senais, nereikalingais daiktais ir imtis remonto darbų, įgyvendinti savo interjero vizijas. Jei tai paveldėti namai ir naujiems šeimininkams svarbi giminės istorija, atsirenka sau brangius daiktus kaip prisiminimus, o kita pasiūlo man – ne visiems kyla ranka išmesti į sąvartyną. Tačiau nutinka ir taip, kad į šiukšlių konteinerį, laužo liepsną keliauja viskas iš eilės. "Atvažiuokite greičiau, nes žmona ketina rytoj viską sudeginti", – kviečia pažįstamas. Atvažiavau kiek vėliau, nei žadėjau, o kieme jau – laužas. Kaimo žmonės kartais mane įsileidžia apsidairyti palėpėje – ant aukšto. "Nieko ten nėra, visoks šlamštas", – numoja jie ranka. Jūs nepatikėsite, palėpės – didžiausios vertybių saugyklos.

Gyvenime negali būti viskas tik naudinga – reikia peno dūšiai, jis kasdienybėje žmogui suteikia jėgų, įkvėpia.

– Tai, ką randate, pats taisote ir restauruojate?

– Kiekvienas daiktas reikalauja dėmesio: mechanizmus stengiuosi sutaisyti, buities prietaisus sutvarkyti, baldus, daiktų medines dalis sutvirtinti ir konservuoti. Specialių mokslų nebaigiau, bet šiuos dalykus išmanau: man svarbu išsaugoti autentiškumą, parodyti laiko žymes, o ne paslėpti po dažų, lako sluoksniu. Skauda širdį, kai, įsigiję vertingą baldą, turintį istoriją, žmonės jį švariai nušlifuoja, nupoliruoja, pakeičia detales naujomis – gražu, bet toks daiktas jau neturi savo vertės. Jei neišmanote ir neketinate kreiptis į profesionalų restauratorių, rekomenduoju: nuvalykite dulkes, nešvarumus, metalinius daiktus galite nušveisti šepečiu su aštresniais šereliais, paviršių rūpestingai įtrinkite grindų vašku, paskui nublizginkite skudurėliu – daiktai tarsi atgyja, suspindi, vašku įtrintas paviršius ne taip traukia dulkes, o metalas nerūdija.

– Esate estetas, bet ir istorija jums labai svarbi...

– Potraukį jai taip pat paveldėjau iš tėvo. Jaunystėje turėjau dvi aistras – traukė mechanizmai ir domino istorija, netgi ketinau ją studijuoti. Bet tėvas nustebo: "Koks iš tavęs istorikas?", tad studijų objektu pasirinkau mechaniką, baigiau KTU. Gal ir gerai, kad taip nutiko: mokytis nebuvo lengva, tad aistra mechanizmams greitai prigeso, o meilė istorijai vis labiau stiprėja. Smalsumo įkvėptas savo mamos giminės liniją – ji ne tokia paini kaip tėvo – atkūriau maždaug iki 1420 m.

Manau, kad kiekvienas turėtų domėtis savo šeimos, giminės praeitimi: ryšio su protėviais nejaučiantis žmogus kaip medis be šaknų – menkavertis, neturintis gyvenimo pagrindo. Deja, tai pradedi suprasti tik pradėjęs bręsti kaip asmenybė, o kol jaunas – laimės paieškos svetur, modernus, naudos principu pagrįstas požiūris į bendravimą, pasaulį. Gyvenime negali būti viskas tik naudinga – reikia peno dūšiai, jis kasdienybėje žmogui suteikia jėgų, įkvėpia. Nesvarbu, koks stilius, koks interjeras, namuose tikrai atsiras vietelė kokiai senai šeimos relikvijai – gal laikrodžiui, o gal net baldui, galite sukurti širdžiai mielą kampelį su savo vaikystės, tėvų, protėvių nuotraukomis, įrėmintais dokumentais ir pan. Patiems bus smagu, o svečiams – įdomu.

– Pastaruoju metu vyrauja požiūris, kad namų apkrauti nereikia, o seni daiktai ne visiems patinka...

– Ne visi daiktai lygiaverčiai – reikia atsirinkti, kas brangu, kas kelia nostalgiją, sentimentus, o žmonės dažniau linkę apsikrauti jokios vertės neturinčiais, vienadieniais daiktais. Nereikėtų saugoti ir dalykų, kurie primena skaudžias gyvenimo patirtis – skyrybas, netektis. Tokie daiktai namuose kuria slogią atmosferą.

Anksčiau nejaučiau, bet dabar galiu patvirtinti, kad svetimi seni daiktai spinduliuoja buvusių šeimininkų energetiką. Nutinka, kad daiktas gražus, įdomus, norėtųsi įsigyti, bet viduje kažkas neleidžia. Intuicija jaučia, kad šis grožis siejasi su kokiais negerais dalykais, buvo gautas neteisingu būdu – jei žmogus daiktą mylėjo, saugojo, vertino, atstūmimo nepatirsite. Jei jau įsigijote kažką panašaus, kurį laiką daiktą laikykite mažai matomoje vietoje – nežinau, ar žmogus apsipranta, ar išsivalo negatyvi daikto energetika, bet emocijos tampa skaidresnės.

– Esate svarbiausias Kauno laikrodininkas – jums patikėti Rotušės ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokštų laikrodžiai. Kaip tapote jų prižiūrėtoju?

– Ilgus metus šiais laikrodžiais rūpinosi Arūnas Poškevičius. Jam iškeliavus anapilin radau skelbimą, kad į jo vietą ieškomas naujas laikrodininkas. Nusprendžiau pabandyti.

Karo muziejuje egzaminas buvo rimtas – čia ir dabar. Laikrodžio mechanizmas unikalus, pagamintas 1921 m. Vokietijoje, dydžio sulig pianinu. Autentiškas, rankinis svarsčių – kiekvieno jų svoris apie 300 kg – pakėlimas 1934 m. buvo perdarytas į elektrinį. Man davė valandą laiko pastudijuoti šios istorinės vertybės veikimo principą, išsiaiškinti netikslaus veikimo priežastis. Netrukau perprasti, mano atsakymai pasirodė kompetentingi, tad iš karto buvau priimtas. Dėl pareigų Rotušėje teko dalyvauti konkurse. Autentiškas šio bokšto laikrodis sovietiniais laikas iškeliavo į Maskvos politechnikos muziejų, vietoje jo 1974 m. buvo pastatytas modernus mechanizmas su elektromagnetu. Kurį laiką vargo nebuvo, bet ilgainiui mechanizmas išdilo – tekdavo per  dieną po du kartus lipti jį reguliuoti, kol galiausia prieš porą metų jis buvo pakeistas nauju, moderniu, pagamintu Vokietijoje. Šį laikrodį reikia reguliuoti tik du kartus per metus keičiantis sezono laikui, tačiau pasižiūrėti, ar viskas gerai, užlipu kartą per savaitę – taip pat, kaip ir į Karo muziejaus bokštą.

Puoselėju drąsų sumanymą atstatyti Veliuonos bažnyčios bokšto laikrodį. Jau susitarėme su miestelio seniūnu, surašiau detales, kurių reikėtų mechanizmui sukomplektuoti, tarsimės su paveldosaugininkais. 1422 m. Vytautui čia įkūrus parapiją buvo pastatyta bažnyčia su laikrodžiu – tai įrodo Napoleono ordos piešiniai, tarpukario nuotraukos. 2022 m. bažnyčia švęs 600-ųjų metų jubiliejų – būtų prasminga, kad šią datą paskelbtų jos bokšto laikrodžio dūžiai.

– Skubame, lekiame, bandome vienu metu derinti kelias pareigas, kelis darbus – vis tiek nespėjame. Gal patarsite, kaip pristabdyti laiko tėkmę?

– Laikui bėgant atsiradusi išmintis sako, kad daug laiko iššvaistome tuščiai ir neprasmingai. Pabandykite pakeisti požiūrį: nusistatykite prioritetus, išsigryninkite gyvenimo vertybes, nurimkite ir, užuot  karštligiškai lakstę, aiškiai sudėliokite planus, siekius. Daugelis gyvena labai neracionaliai. Teisi liaudies išmintis: "Neskubėk, ir būsi pirmas."



NAUJAUSI KOMENTARAI

abejojantis

abejojantis portretas
nuotraukoje ant spintos M.Gorkio skulptūrėlė- o kiek dar fotoobjektyvas neužgriebė ...

...,idemiai perSKAICIUS...,JUMS leidus dar...

...,idemiai perSKAICIUS...,JUMS leidus dar... portretas
vienas AKCENTELIS i TEMA...,NUOSTABUS TEKSTAS tikras PENAS DVASIAI...,i TEMA kaip ASMENYBE jauciantis DIDELE NOSTALGIJA ir SENTIMENTUS SENIEMS DAIKTAMS... TASKAS

pažįstamas Kieša

pažįstamas Kieša portretas
labai gabus inteligentas-gerbiame .
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių