Laisvės siekis: aktas, paskelbtas Kauno bažnyčioje

Išsivaduoti iš Rusijos

Dar XIX a. pradžioje būtent čia, ant tuometės Kauno ribos stovinčioje šventovėje, pasirašytas svarbus dokumentas ir viltasi tapti laisva nuo Rusijos valstybe.

„Šioje Kauno šventovėje 1812 m. buvo aukojamos šv. Mišios už Napoleono pergalę ir iškilmingai paskelbtas prisijungimo prie Prancūzijos aktas. Kauno miestiečiai ir bajorija taip tikėjosi išsivaduoti iš Rusijos imperijos nelaisvės, dominikonai aktyviai palaikė šį laisvės siekį“, – svarbų istorijos momentą primena istorikė prof. Vaida Kamuntavičienė.

Prof. Vaida Kamuntavičienė

Bažnyčios ir valstybės santykius istorijos eigoje nagrinėjanti mokslininkė džiaugiasi, kad yra išlikę užrašyti prisiminimai apie tai, kas vyko tuomet Dievo Kūno vardu vadintoje dominikonų bažnyčioje. Pasak profesorės, kaip rašyta „Lietuvos kurjeryje“, „į dominikonų bažnyčią skambant muzikai sugužėjo prancūzų kariškiai ir vietinės valdžios atstovai, lydimi karinės palydos, taip pat amatininkų cechai ir miestiečiai. Po kunigo Mejerio aukotų šv. Mišių paprefektis Zabiela savo kalboje pabrėžė šio politinio sprendimo svarbą, o po jo kalbėjęs pulkininkas Paškovskis, teisėjai Hlopickis ir Zaviša ragino pasiaukoti ir negailėti pastangų, reikalingų užtikrinti krašto laisvei. Perskaitytas prisijungimo aktas čia pat buvo pasirašytas, o bažnytinis choras uždainavo „Salvum fac Napoleonem Imperatorem“ (liet. „Tegyvuoja prancūzų imperatorius“ – red. pastaba). Ta proga J. Zabiela pakvietė prancūzų karinės ir civilinės valdžios pareigūnus, bajorus ir didikus su žmonomis pietų, kuriuose buvo keliami tostai už „Didįjį Napoleoną, Tautos prikėlėją“.

V. Kamuntavičienės teigimu, visa Lietuvos bajorija buvo įsitikinusi, kad Napoleonas greitai sumuš rusus ir lietuviai išsivaduos iš Rusijos imperijos. „Būtent šitoje dominikonų bažnyčioje ir buvo paskelbta, kad mes jungiamės prie Prancūzijos imperijos ir išsivaduojame iš Rusijos“, – sako istorikė.

Anot jos, tikrai ne per skambu tvirtinti, kad būtent taip bajorai siekė susigrąžinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės galybę. „Dar nuo Tado Kosciuško sukilimo buvo praėję ne tiek daug laiko, dar tebebuvo labai gyvos laisvės idėjos, todėl jie entuziastingai palaikė Napoleoną, o dominikonų bažnyčioje pasirašytu aktu ir paskelbė ištikimybę Napoleonui, pripažino jį kaip imperatorių, tikėdamiesi, kad jis atneš laisvę. Kur buvo Napoleonas, ten ir galiojo Napoleono kodeksas, buvo geresnė valstiečių padėtis. Tos laisvės labai tikėjosi visi gyventojų sluoksniai“, – apie siekį išsivaduoti iš Rusijos jungo primena prof. V. Kamuntavičienė.

Kauno miestiečiai ir bajorija taip tikėjosi išsivaduoti iš Rusijos imperijos nelaisvės, dominikonai aktyviai palaikė šį laisvės siekį.

Tiesa, paskui lietuviams teko labai nusivilti – kai Napoleono kariuomenė grįžo sumušta iš Rusijos, nuniokojo Kauno miestą ir bažnyčias. „Istorija liūdna, bet ji rodo, kad bajorai labai siekė laisvės ir išsivaduoti iš Rusijos“, – pakartoja istorikė.

V. Kamuntavičienė sako bent jau kol kas negalinti atsakyti, kodėl tokiam svarbiam politiniam įvykiui buvo pasirinkta būtent ši Kauno bažnyčia. „Aš irgi keliu šį klausimą. Labai sunku į jį atsakyti. Tik pradedame dominikonų bažnyčios tyrimus. Napoleonas keliavo per Kauną ir čia persikėlė per Nemuną, kur buvo siena, o kitoje pusėje – Prūsija. Jis įžengė į Kauną ir jį čia entuziastingai pasitiko. XIX a. Kauno centras jau po truputėlį slinkosi iš Rotušės aikštės, miestas plėtėsi dominikonų pusėje. Ši bažnyčia veikiausiai pasirinkta dėl strateginės padėties, nes stovėjo prie miesto sienos, tai buvo pirma bažnyčia, įžengus pro miesto vartus“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovė, bet pripažino, kad galbūt išsamesni istoriniai tyrimai atsakytų į šį klausimą.

„Žinia, kad šioje šventovėje nutiko toks svarbus įvykis, ir nustebino, ir pradžiugino. Dėl to ši Kauno bažnyčia tampa tik dar svarbesnė mums visiems“, – sako Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Dvasininkas džiaugiasi, kad šventovės fasadai atgimsta, o ir vidus laikui bėgant pasikeis.

Naujiena: žinia, kad šioje šventovėje nutiko toks svarbus įvykis – paskelbtas aktas apie išsivadavimą iš Rusijos jungo, K. Kėvalą ir nustebino, ir nudžiugino. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Proga apie tai kalbėti

Kelis kartus per savaitę į Švč. Sakramento bažnyčią užsukanti ir jos restauravimu besirūpinanti architektė Asta Prikockienė antrina istorikei V. Kamuntavičienei, kad būtent šioje šventovėje pasirašytas ir paskelbtas dokumentas ir bandymas tapti nepriklausomiems išskiria šią bažnyčią iš kitų.

„Visi kažkaip nutyli šį faktą, bet bandymas buvo ir jis buvo svarbus pagal to meto istorinius įvykius. Čia juk viskas įvyko dar prieš didįjį sukilimą. Nesvarbu, kad paskui negerai baigėsi ir prancūzai prikiaulino išeidami, bet pradžia – graži“, – įsitikinusi architektė.

„Priminkime ir tai, kad čia gyvenęs dominikonas parašė pirmąją lietuvišką maldaknygę. Vasario 16-osios proga labai verta visa tai prisiminti ir apie tai pasakoti, priminti šios bažnyčios svarbą“, – priduria A. Prikockienė ir dar bažnyčios prieangyje skuba rodyti įdomiausius radinius.

„Kai atvėrėme tikrąsias duris į Vilniaus gatvę, prie jų atkasę radome išmėtytas po vieną tikrąsias grindų plyteles. Jos mena XVII a. Tokių pat plytelių tuomet buvo atvežta Jiezno bažnyčiai, Pažaislyje dalis tų plytelių irgi yra. Jos neišvaizdžios, bet mums labai svarbios, nes bažnyčia patyrė labai daug pokyčių, ir dabar viską renkame po trupinėlį. Iš gabaliukų dėliojame visą šį pastatą“, – A. Prikockienės teigimu, šios plytelės nebus tik eksponatai, jomis bus galima vaikščioti, kai bažnyčia atvers duris po restauravimo.

Architektė viliasi, kad ir dar ką nors įdomaus pavyks šioje šventovėje atrasti, juolab kad dominikonų statyta bažnyčia buvo tarsi miesto vartai; nors bebokštė, iš tolimų perspektyvų nepastebima, vis dėlto nuo Nemuno ir iš visų pusių buvo matoma. „Kadangi čia buvo pagrindinis kelias į miestą ir iš miesto, ji su savo puošniais frontonais tą kelią puošė“, – pastebi pašnekovė.

Dominikonų palikimas

Bažnyčia, kai ją pastatė dominikonai, atrodė visiškai kitaip nei dabar – ji buvo vienanavė. XVII a. šventovė nukentėjo nuo gaisrų, o ją remontuoti ėmėsi meistrai, statę Pažaislio vienuolyną. Tuo metu buvo pastatytos dvi šoninės koplyčios. „Jau buvo barokiškai išpuošta, tos grindų plytelės irgi iš to laikotarpio“, – primena architektė.

„XIX a. kitapus gatvės įsikūrė gubernatūra, o čia – bažnyčia. Kaip taip gali būti? Padarė iš jos cerkvę ir radikaliai pakeitė tiek vidų, tiek išorę – stogą, fasadus, kuriuos nutinkavo storu, iki 3 cm, tinko sluoksniu“, – šventovės pokyčius pasakoja A. Prikockienė.

Išskirtinė: anot A. Prikockienės,  Vasario 16-osios proga verta priminti šios bažnyčios svarbą. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

XX a. pradžioje Dievo Kūno bažnyčia vėl grąžinta katalikams, buvo studentų bažnyčia, o 1963 m. sovietinė valdžia ją pavertė kino teatru. „Tokie radikalūs pasikeitimai. Iš dominikonų, kurie čia viską pastatė, laikų liko tik sienos, bet neliko beveik nieko, ką dar galima būtų pačiupinėti. Labai saugome viską, ką surandame: plyteles, ant sienų išlikusius konsekracinių kryžių tapybos likučius“, – pasakoja ir rodo architektė.

Ji jau ne kartą yra sulaukusi klausimų apie atnaujintą Švč. Sakramento bažnyčios fasadą. „Tie fasado iškapojimai kaip taškiukai visiems labai įdomūs. Ką jie reiškia? Tai paskutinis dominikonų bažnyčios tinkas. Tikras. Kai cerkvę rengė, tinką darbininkai iškapojo, kad storas jų tinko sluoksnis su kuo nors sukibtų. Mes tiesiog nuėmėme visą cerkvės tinką ir palikome autentišką dominikonų laikų tinką, kad būtų matyti, jog čia tikras daiktas. Matyti rankų darbas – vienas meistras kalė tas skylutes vienaip, kitas – kitaip“, – neslėpdama susižavėjimo pasakoja A. Prikockienė ir atkreipia dėmesį, kad fasado spalvos šiek tiek skiriasi – taip siekiama parodyti skirtingus bažnyčios pokyčių laikotarpius.

„Dar įdomu, kaip dominikonams priklausė Žaliakalnio šlaitas ir jie ten turėjo šaltinį, nuo kurio buvo prijungę vandentiekio vamzdžius. M. Daukšos gatvėje atrasti to laiko mediniai vandentiekio vamzdžiai. Šaltinio vieta nebeaiški, nes ten viskas pasikeitę. Dominikonai buvo progresyvūs“, – šypteli pašnekovė.

A. Prikockienės teigimu, Kaune nėra kitos bažnyčios, kuri būtų taip nukentėjusi ir tiek daug pakeista. „Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia dar ir po karo buvo bažnyčia, relikvijos, atrodo, 1956 m. iš altorių išimtos, altoriai yra išlikę. Čia neliko nieko. Barokinių altorių nebėra – kai įrengė cerkvę, išnešė. Iš cerkvės laikotarpio irgi nieko nelikę. Turime kelias tarpukario nuotraukas, kaip atrodė centrinis altorius. Kas buvo šoninėse koplyčiose, nežinome. Yra tuščia erdvė, bet, kad ir kaip būtų keista, turime ir daug meno. Polichrominiai tyrimai atlikti, nustatėme tarpukariu buvusį spalvinį sprendimą. Buvo vitražo dirbtuvių „Geyling“ Vienoje meistrų vitražų, kurie restauruoti ir saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, aplink „Geyling“ vitražą buvo Stasio Ušinsko vitražas kaip apvadas, buvo Adolfo Valeškos sieninė tapyba, 1933 m. Kristaus mozaika ant fasado. Tai labai prabangūs dalykai, bet jie labai skirtingi ir mums yra iššūkis suderinti tuos skirtingus menus, nors tai labai įdomu“, – entuziazmo neslepia architektė, dar 2016 m. pradėjusi šio Kaunui ir Lietuvai svarbaus sakralinio pastato tyrimus.

„Čia sienų dekoras – ne įprastas bažnytinis, o visai kitoks, išskirtinis. Daugiau tokio niekur nėra, – tikina A. Prikockienė. – Turime galimybę sutvarkyti bažnyčios tarpukario interjerą. Nebūtina visko išcackinti ir preciziškai išdailinti, bet reikia atkurti tai, kas išlikę vertingo, o sienas – tiesiog apvalyti ir palikti.“

Balandžių bažnyčia

Kol kas dar neišardyta ir sovietmečiu sumūryta perdanga, o virš jos, po bažnyčios skliautais, burkuoja balandžiai.

„Balandžių bažnyčia“, – šypteli A. Prikockienė ir mostelėja ranka ne į virš galvos praskrendantį sparnuotį, o ant bažnyčios sienų likusios tapybos fragmentus.

„Radome keturis tapytus balandžius – Šventosios Dvasios simbolius. Jie absoliučiai nematyti, tereikia atidengti, nuvalyti, restauruoti, – profesionalia akimi įvertina pašnekovė. – Čia pirmiausia reikia padaryti vientisą erdvę ir po truputį tvarkyti, kad žmonės galėtų užeiti, pamatyti, melstis. Kai pradedi, tai viskas ir vyksta.“

A. Prikockienė neslepia gyvenanti viltimi: „Reikia labai daug lėšų. Dabar miesto savivaldybė labai padeda tvarkant fasadus ir tikimės, kad galėsime pajudėti, jei laimėsime europinio finansavimo projektą. Kita vertus, jei nelaimės ši bažnyčia, kas dar vertingesnio Lietuvoje gali būti už šią bažnyčią? Ji svarbi ne tik Kaunui, bet ir Lietuvai.“

Paklausta, kas, dirbant šioje bažnyčioje, nustebino labiausiai, architektė kiek susimąsto ir prisipažįsta, kad didžiausia šios šventovės mįslė buvo langai. Anot pašnekovės, vienanavėje bažnyčioje jie buvo vienokie, o kai pastatė koplyčias, langai jau buvo barokiniai. „Atrodo, vos 50 metų skirtumas, bet viskas visai kitaip. Kai fasadai pradėti valyti, paaiškėjo, kad pirmoji bažnyčia buvo be skliauto, su plokščia perdanga. Šoniniai langai buvo daug aukštesni, o dabar jie atskirti: pastogės link yra apvalus langas – tai anksčiau buvusio vientiso aukšto lango viršus. Kai tai išsiaiškinome, daug kas gerokai aiškiau pasidarė“, – sako A. Prikockienė, taip pat ilgokai ieškojusi atsakymo, kuriuose bažnyčios languose buvo garsieji „Geyling“ vitražai.

„Gal tik prieš gerus metus supratau, kur buvo dar du vitražai su evangelistais, nes langų formos skyrėsi. Išsiaiškinome, kad trys vitražai – apie centrinį altorių, o du – šoniniuose languose. Tuo atradimu labai džiaugiausi. Kaip gali galvoti apie restauravimą, kol galai nesueina?“ – juokiasi architektė.

Liudininkai: Švč. Sakramento bažnyčios skliautai mena šūkius Napoleonui, kai čia buvo paskelbta, kad lietuviai jungiasi prie Prancūzijos ir tampa laisvi nuo Rusijos. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Pasak jos, šventovės rūsiuose egzotikos nėra. Kadangi bažnyčia pastatyta vietoje, kur stovėjo du namai, po ja ir išlikę tų namų rūsiai. Po presbiterija, pašnekovės teigimu, irgi yra rūsys, bet jau įrengtas bažnyčios laikais. „Iš jo eina didelės angos, kaip švieslangiai, kaip kaminai, dar neišsiaiškinome, kam jos buvo skirtos. Dar laukia iššūkis. Yra dar vienas užpiltas rūsys, į jį nėra patekimo, bet planuojami jo archeologiniai tyrimai. Kai pradedi dirbti, pats pastatas pradeda istorijas pasakoti“, – įsitikinusi A. Prikockienė. Anot jos, sutvarkius rūsius, juose planuojama įrengti istorinę bažnyčios ekspoziciją.

Architektė sako, kad dar iki galo neaišku, kas bus šioje šventovėje, – svarstoma, kad galėtų būti Kauno jaunimo bažnyčia, kaip tarpukariu buvo bažnyčia, skirta studentams. „Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia gali būti architektūros istorijos pavyzdys, o ši bažnyčia taip pat labai svarbi kaip politinės istorijos liudininkė. Kiekvienas politinis etapas čia turėjo savo atspalvį, todėl ir norisi parodyti visumą – visą šios bažnyčios gyvavimo eigą. Juo labiau kad ši bažnyčia buvo bajorų. Rūsyje yra kauliukų, mes juos renkame, valome, rūšiuojame ir palaidosime. Įrengsime kriptą, kad visi, kurie čia buvo palaidoti, čia ir liktų. Garsios bajorų giminės tą bažnyčią fundavo, ją prižiūrėjo, čia laidojosi. Tai svarbi Kauno miesto istorijos dalis“, – įsitikinusi A. Prikockienė.

Kauno dominikonų Dievo Kūno bažnyčia ir vienuolynas

Kauno dominikonų pagrindiniai fundatoriai buvo Kauno miestietis, magistrato suolininkas Dominykas Narkevičius (1631 m. testamentas) ir bajoras, Upytės pavieto maršalas Kristupas Bialozoras (1639 m. fundacija).

Kauno pavieto bajorija ir miestiečiai išliko svarbiausiais vienuolių finansiniais rėmėjais visą vienuolyno gyvavimo laikotarpį. Pažymėtini Mykolas Jeronimas Ivanauskas (1676 m. ir vėlesnės dotacijos), taip pat Valatkevičių, Vijūkų-Kojalavičių, Kulviečių, Siručių, Zabielų, Skorulskių, Zavišų, Medekšų ir kt. giminės. Neturėdama vieno stambaus fundatoriaus, ši bažnyčia išsiskiria iš kitų Kauno šventovių.

1653 m. leista aukoti šv. Mišias dar neužbaigtoje Dievo Kūno bažnyčioje, tačiau 1655 m. prasidėjęs karas su Maskva lėmė, kad bažnyčia buvo labai nuniokota. Atstatyta XVII a. 8–10-ajame dešimtmečiais. Čia dirbo garsūs Pažaislio meistrai, vadovaujami architekto Pietro Puttini. 1700 m. birželio 30 d. bažnyčią konsekravo Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. Mūrinis vienuolynas pastatytas XVIII a. pabaigoje.

Kaune gyvenęs dominikonas Jurgis Kasakauskas parengė pirmąją lietuvišką maldaknygę „Rožančius Švenčiausios Marijos Panos“ (pirmas leidimas – 1681 m.).

Dievo Kūno bažnyčia tapo Kauno pavieto giminių nekropoliu, čia palaidoti Michalkevičiai, Eirimovičiai ir kt., Zabielos turėjo savo kriptą.

XIX a. bažnyčia įgyja politinę reikšmę. Būtent šioje Kauno šventovėje 1812 m. buvo aukojamos šv. Mišios už Napoleono pergalę ir iškilmingai paskelbtas prisijungimo prie Prancūzijos aktas. Kauno miestiečiai ir bajorija taip tikėjosi išsivaduoti iš Rusijos imperijos nelaisvės.

Po 1831 m. sukilimo prieš Rusijos valdžią vienuolyno laukė dar liūdnesnis likimas. 1843 m. sukūrus Kauno guberniją, iš dominikonų nusavintose valdose imta statyti gubernatoriaus rūmus. 1845 m. Kauno dominikonų vienuolynas buvo galutinai panaikintas, Dievo Kūno bažnyčia uždaryta ir paversta cerkve.

Prof. V. Kamuntavičienės inf.