Leidomės į jo paieškas. Laimė, radome. Tik koks buvo kunigo nepasitenkinimas dėl tokio „žioplo“ parapijiečio. Juk ganytojui turėjo širdį glostyti – meldėsi žmogus! Išėjome susigūžę – tarsi ne iš Dievo namų.

Panašus jausmas apėmė šiomis dienomis, kai pianistas, M. K. Čiurlionio provaikaitis R. Zubovas socialiniuose tinkluose pasidalijo Bažnyčios hierarchų akibrokštu: jo kartu su kūrybine komanda sukurta programa „Čiurlionio dainų banga“ Lietuvos katalikų šventovėse nelaukiama. Vyskupų atsakymas tarsi kirviu nukirto: „Manome, kad numatyti kūriniai netinkami atlikti bažnytinėje erdvėje.“ Juk 2025-uosius paskelbę M. K. Čiurlionio metais, siunčiame pasauliui žinią, kad tai – mūsų dvasinės šviesos simbolis... O Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kariljonas valandas praneša M. K. Čiurlionio melodijomis...

Viešą rezonansą įgijusi situacija dėl M. K. Čiurlionio muzikinės programos draudimo Lietuvos bažnyčiose tvilko gėda ir skausmu. Ne tiek dėl muzikos ekspertų su sutanomis, kiek dėl mūsų sielos namų: jie ginami instrukcija, kad bažnyčia „yra šventa vieta, skirta liturginėms pamaldoms, maldai ir dvasiniam susikaupimui“ ir „negali tarnauti pasaulietinio pobūdžio renginiams“. Ginami nuo mūsų?!

„Muzika – tai Dievo pasiuntinys, pasiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose“, – savo prosenelio M. K. Čiurlionio citatą feisbuke priminė R. Zubovas. Ir jei savo sielų, suvargusių nuo šiandienio gyvenimo iššūkių, negalime atgaivinti Dievo namuose, kur tuomet? Kas tuose namuose gyvena?