Tuo metu Lietuvoje jį atleidžiant iš muziejaus vadovo pareigų nebuvo net padėkota už ilgametį darbą.

Iškilmingos ceremonijos metu Rygos pilyje Latvijos Prezidentas Raimondas Vėjuonis 93 asmenims penktadienį įteikė aukščiausius valstybės apdovanojimus. Tarp keleto užsieniečių, kuriems atiteko dažniausiai už meilę tėvynei ir pasiaukojamą darbą Latvijos naudai skiriami ordinai, buvo ir O.Daugelis. 40 žmonių įteikti Trijų žvaigždžių ordinai, 14 – Viesturo ordinai, dar 39 – Pripažinimo kryžiai. O.Daugeliui skirtas Pripažinimo Kryžiaus Komandoro (arba Trečiojo laipsnio) ordinas.

Pripažinimo kryžius skiriamas už ypatingus nuopelnus valstybinėje, visuomeninėje, kultūros, mokslo, sporto ir švietimo srityse.

"Nuotaika buvo labai iškilminga. Apdovanoti asmenys labai trumpai galėjo tarti žodį. Karininkai sakė paprastai: "Garbė tarnauti Latvijai." O aš pasakiau, kad man labai malonu gauti ordiną už bendradarbiavimą tarp mano gimtinės ir tėvynės. Juk tėvynė – tai tėvų gimtinė, ar ne? Esu gimęs Lietuvoje, o mano tėvas – Latvijoje", – apie iš tėvo pusės jo gyslomis tekantį latvišką kraują užsiminė dailės istorikas.

Indėlis rengiant parodą

Pasak O.Daugelio, šis apdovanojimas jam atiteko už nuopelnus Latvijos valstybei, tarp jų – indėlį rengiant vieną svarbiausių tarptautinių projektų, skirtų Baltijos valstybių šimtmečio minėjimui – tarptautinę parodą "Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė". Pernai Orsė muziejuje (Musée d’Orsay) Paryžiuje ši didžiulė paroda pradėjo savo kelionę per ekspozicijų sales. Per tris mėnesius ją Paryžiuje aplankė apie 300 tūkst. lankytojų. Ji buvo eksponuota ir Taline, o 2020 m. atkeliaus į Rygą ir Vilnių.

Parodoje pristatoma besiformuojančių Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybių profesionalioji dailė nuo XIX a. pabaigos iki 1918 m. Už šios parodos organizavimą Pripažinimo kryžiaus ordinais apdovanoti ir du prancūzai – kuratorius Rodolphe’as Rapetti ir Orsė muziejaus direktorė Laurence Des Cars. O.Daugelis prisipažino, kad tokia kompanija jį labai pradžiugino. "Už reikšmingų parodų organizavimą skiriami valstybiniai apdovanojimai atspindi valstybės požiūrį į kultūrą. Lietuvoje to pasigendu, ypač pastaruoju metu. Man, kaip ir daugeliui kitų nacionalinių, valstybinių muziejų direktorių, pasibaigus kadencijai atleidžiant iš užimamų pareigų nebuvo net padėkota už darbą. Tiesa, keletui, kurie išėjo tiesiai į pensiją, padėkojo. Šiaip ar taip muziejuje dirbau 40 metų. Man tos padėkos nebūtinos, tačiau tai atspindi bendrą Kultūros ministerijos požiūrį", – sakė šiai ministerijai pavaldžios įstaigos buvęs vadovas.

Ar Kultūros ministerijoje ignoruoti jai pavaldžių įstaigų vadovų išėjimą iš užimamų pareigų, nepadėkoti už atliktus darbus raštu ar žodžiu yra įprasta? Gal tokią tylą reikėtų suprasti kaip ministerijos vadovų poziciją, kad O.Daugelio vadovavimas muziejui nėra vertinamas gerai? Į šiuos klausimus Kultūros ministerijos Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus vedėja Jana Mikulevič atsakė: "Būtų sunku sutikti su išdėstytu teiginiu. Vasario 27 d. Lietuvos muziejų asociacijos metinio susitikimo metu Kultūros ministerijos Atminties institucijų politikos grupės vadovė Rūta Pileckaitė-Vasilienė kultūros ministro vardu viešai padėkojo už ilgametį darbą ir svarų indėlį į Lietuvos kultūrą bei muziejininkystės tradicijas ten buvusiems muziejų vadovams, tarp kurių buvo ir O.Daugelis."

Įvertino skirtingos šalys

Kiek vėliau nei kvietimas dalyvauti iškilmingoje ceremonijoje Rygos pilyje O.Daugelį pasiekė kvietimas į Lenkijos ambasadą Vilniuje. Jis kviestas dalyvauti tą pačią gegužės 3 d. vykusioje ceremonijoje, kurioje jam turėjo būti įteiktas Lenkijos Prezidento Andrzejaus Dudos dekretu skirtas Lenkijos Nuopelnų ordino kavalieriaus kryžius už kultūrinių ryšių tarp Lietuvos ir Lenkijos stiprinimą. "Pasirinkau Rygą, nes ten jau buvau pasižadėjęs dalyvauti", – prisipažino pašnekovas. Lenkijos prezidento skirtas apdovanojimas jo kol kas nepasiekė.

Rygoje įteiktas garbingas apdovanojimas – šeštas O.Daugelio ordinas. Anksčiau (1998–2008) jam buvo įteikti Karališkasis Norvegijos nuopelnų ordinas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, Karališkojo Belgijos Leopoldo II ordinas, Lenkijos respublikos Auksinis Nuopelnų kryžius bei Nyderlandų Oraniečių-Nasau ordinas. Muziejininką pagerbė ir miestas: jis yra apdovanotas Kauno miesto 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu, Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu. Prieš ketverius metus jam buvo įteiktas Kultūros ministerijos Aukso garbės ženklas "Nešk savo šviesą ir tikėk".

Ragavo bedarbio duonos

"Kauno diena" rašė, kad vasario pabaigoje, pasibaigus nacionalinių ir valstybinių muziejų direktorių kadencijai, daugelis jų, nesulaukę naujo konkurso paskelbimo arba jo rezultatų, tapo bedarbiais. Tarp jų buvo ir 63-ejų O.Daugelis. Dvylika dienų ragavęs bedarbio duonos, jis sugrįžo į Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų kaip Vaizduojamosios dailės skyriaus muziejininkas.

Už reikšmingų parodų organizavimą skiriami valstybiniai apdovanojimai atspindi valstybės požiūrį į kultūrą. Lietuvoje to pasigendu, ypač pastaruoju metu.

"Darbo netrūksta. Keičiasi muziejininkų kartos: vieni išeina, jų vietą užima nauji, jauni žmonės. Trūksta pereinamumo. Bandau užpildyti šią spragą. Latvijoje nuo seno, vadovaujantis vokiška mokykla, apie eksponatą jo muziejinėje byloje buvo surašoma viskas. Pas mus galbūt dar nuo XIX a. sukilimų, siekiant apsaugoti su muziejinėmis vertybėmis susijusius žmones, kai kuriuos dalykus vis bandyta nuslėpti, neužrašyti. Galvota, kad yra žmonių, kurie tas istorijas atsimena, ir to užtenka. Tačiau žmonės miršta arba, kaip dabar pas mus muziejuje, pasikeičia kartos ir viskas – nebėra žmonių, kurie žinotų muziejines istorijas, – pasak tapybos istoriko, taip pritrūksta žinių apie eksponatą. – Neretai tenka ilgai aiškintis eksponatų kilmę, reikia žinoti, kur pažiūrėti, kad atsektum visą jų istoriją. Nes būta atvejų, kai, perrašant į naują knygą, portreto inventorizacijos numeris nebuvo perrašytas, pavyzdžiui, vienas sakinys, kad tie paveikslai atkeliavo iš Alantos dvaro ir kad tai yra Pac-Pomarnackių portretai. Ir paskui tie didžiuliai portretai gyvena kaip nežinomi kūriniai, nežinia, nei iš kur atsiradę, nei kas juose nutapyta, nei kas tapė. Gyvena anoniminį gyvenimą, kol iš dalies atsitiktinai randi, kad 1921 m. jie perimti iš Archeologijos komisijos, o ši juos perėmė iš Alantos dvaro, ir kad anksčiau prie paveikslo buvo užrašyta – Pac-Pomernackių portretai."

O.Daugelio žodžiais, panašaus atpažinimo, istorijų užrašymo darbo muziejuje dar daug.