– Koks buvai vaikystėje? Ar svajojai apie darbą, kurį dirbi dabar?

– Buvau vietoje nenustygstantis vaikas. Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro galėdavau su draugais sportuoti, žaisti gaudynių, karstytis medžių viršūnėmis ar tiesiog ieškoti nuotykių. Galbūt dėl to ir įsivaizduodavau save dirbantį pavojingą ir nuotykių kupiną darbą.

– Esi panevėžietis. Kaip atsidūrei Kaune?

– Vaikystėje pradėjau užsiimti dziudo. Kadangi buvau labai užsispyręs, šis sportas man sekėsi. Dvyliktoje klasėje gavau galimybę išvažiuoti į Kauną ir tęsti sportininko karjerą čia. Baigęs Dariaus ir Girėno gimnaziją, įstojau į KTU universitetą, kuriame baigiau biomechanikos inžinieriaus studijas ir likau gyventi Kaune.

– Kaip sugalvojai tapti ugniagesiu gelbėtoju?

– Visada aktyviai gyvenęs nesugebėjau susitaikyti su mintimi, kad teks dirbti kompiuteriu, todėl nutariau ieškoti savęs kitose srityse. Kurdamas ir plėtodamas skirtingus projektus, tarp kurių – ir "Žmogus voras", vis jausdavau, kad galiu dar daugiau.

Mano aplinkoje nėra žmonių, dirbančių priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, tačiau visuomet atkreipdavau dėmesį į pranešimus spaudoje, kad trūksta ugniagesių. Todėl, prisiminęs vaikystės svajonę, vis dažniau pradėjau svarstyti galimybę prisidėti prie ugniagesių gelbėtojų. Turėjau noro ir galimybių.

– Ar sunku tapti ugniagesiu Lietuvoje?

– Pasidomėjęs sužinojau, kad turint aukštąjį išsilavinimą pakanka išklausyti dviejų mėnesių trukmės įvadinius kursus ugniagesių gelbėtojų mokykloje. Juos pabaigus, prasidėjo mano kelias šioje srityje. Nėra paslapties, kad priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos pareigūnai – vieni mažiausiai uždirbantys vidaus tarnyboje, bet manęs tai nesustabdė, nes į šią veiklą labiau žiūriu kaip į savanoriavimą ir pagalbą savo aplinkai.

Žmogaus voro kostiumas man padeda teikti džiaugsmą vaikams.

Įsidarbinti užtruko pusę metų nuo prašymo pateikimo. Tačiau kiekvienu atveju gali būti skirtingai, nes tenka įveikti sveikatos ir psichologinio pasirengimo patikrą Vilniuje. Visi, atitikę keliamus reikalavimus, yra kviečiami įvykdyti stojimo į ugniagesių mokyklą sportinius normatyvus. Kadangi visą gyvenimą sportuoju, nei sveikatos patikrinimo, nei normatyvų vykdymo metu nesklandumų nebuvo.

– Visuomenėje susiformavusi nuomonė, kad šis darbas kupinas pavojų. Ar dažnai tenka su jais susidurti?

– Dauguma žmonių gali pagalvoti, kad ugniagesiai gelbėtojai dirba tik tuomet, kai kažkam nutinka nelaimės. Tiesa ta, kad mums kiekvieną dieną vyksta užsiėmimai, pamokos, analizuojame buvusius įvykius, treniruojamės įveikti būsimus iššūkius, tvarkome savo aplinką ir panašiai. Tiesa, dirbu dar tik pirmus metus, tačiau džiaugiuosi, kai budėjimo metu netenka išvažiuoti į iškvietimą. Ne todėl, kad nenorėčiau dirbti, bet todėl, kad tai reiškia, jog niekam mūsų rajone tą parą nenutiko nelaimė. Tai, manau, ir yra svarbiausia.

– Kovotojas su ugnimi Deividas – taip pat ir lietuviškasis Žmogus voras, žinomas iš socialinių tinklų ir įvairių vykdomų akcijų. Ne kartą dalyvavai vaikų treniruotėse, lankei sunkiai sergančius vaikus, tačiau įsimintiniausiu tapo susitikimas su Ignu. Kodėl?

– Nuostabiam trejų metų Ignui gyvenimas nuo pat mažens siunčia nemažai išbandymų. Jo silpnos akytės, todėl gyvybiškai reikalingi akinukai. Berniukas nemėgsta naujovių, neįprasti dalykai jam baugūs. Taip reikalingi akiniai jam buvo didžiausias priešas, su kuriuo berniukui susidraugauti niekaip nesisekė. Tėveliai su baime laukė dienos, kai ateis metas juos uždėti ir nešioti. Tačiau Ignas tikrai ne iš tų, kurie pasiduotų. Jis, kaip ir kiekvienas vaikas, turi mėgstamiausią superherojų – Žmogų vorą. Mano širdis suvirpėjo sužinojus, kad galbūt aš galėsiu padėti Ignui užsidėti akinukus ir pamatyti pasaulį.

Išaušus susitikimo dienai, berniukas pasitiko mane nedrąsiu žvilgsniu iš už namo kampo. Stipriai įsikibęs į mamos ranką, nors ir nedrąsiai, bet smalsumo vedamas priėjo arčiau. Kartu išpakavome Žmogaus voro figūrėlę, o vėliau atėjo laikas pasimatuoti akinius. Tyliai į ausį Ignui papasakojau apie tai, kokią stebuklingą galią noriu jam suteikti: jis galės matyti tokius dalykus, kurių paprastas žmogus nemato – su sąlyga, kad tai išliks pačia didžiausia paslaptimi, kuri turi likti tarp mūsų. Berniukas stovėjo lyg įbestas ir laukė savo supergalios. Po akimirkos, kai atsargiai uždėjau jam akinukus ir jis pažvelgė į mane, aš vos laikiausi – užplūdo neapsakomų emocijų banga.

Žmogaus voro kostiumas man padeda teikti džiaugsmą vaikams, tačiau pradėjęs dirbti ugniagesiu gelbėtoju įsitikinau, kad superherojai nebūtinai turi dėvėti kaukes. Tad, jeigu galiu aš, tai gali bet kuris kitas.