Trėmė ir kūdikius

Laura Janušauskienė, Aldona Prokopčikienė, Mindaugas Babonas, Irenijus Šmidtas – garbaus amžiaus pakaunės gyventojai. Šiuos skirtinguose pakaunės miesteliuose gyvenančius žmones sieja bendra skaudi patirtis: jie – buvę tremtiniai. Dar būdami vaikai visi jie ne savo noru apsilankė Sibiro taigoje, amžino įšalo žemėje. Galima sakyti, kad šiam ketvertukui pasisekė, – gyvi sugrįžo į Lietuvą. Tačiau jie visi yra apraudoję artimųjų, draugų mirtis tremtyje. Vienų palaikus pavyko parsivežti, kitų – kaip M.Babono dvejų metų sesutės Cecilijos – kaulelių nepavyko rasti.

M.Babonas su šeima buvo ištremtas per pirmąjį trėmimą – 1941 m. birželio 14 d. Į jų šeimos trobą Raseinių apskrities Betygalos valsčiuje enkavedistas karininkas ir jį lydintys kareiviai pasibeldė 3 val. nakties. Už tai, kad ūkininkavo, turėjo žemės, buvo ištremta visa gausi Babonų šeima: tuomet 78 metų Mindaugo senelis, buvęs knygnešys Martynas Babonas, dėdė Marcelijus Babonas, mama Elena Lipčiūtė-Babonienė, Maironio sesers Kotrynos Mačiulytės duktė, tėvas Liudvikas Babonas ir septyni jų vaikai: keturiolikos Elena, vienuolikos Aldona, devynerių Mindaugas, šešerių Danutė, trejų Jūratė, dvejų Jonas ir septynių mėnesių Cecilija. Gyvuliniais vagonais į amžino įšalo žemę kartu su Babonais išvežta ir E.Babonienės teta – Maironio sesuo nebylė senutė Pranciška Mačiulytė.

Gyvuliniais vagonais šeima į Komių respubliką keliavo pusantro mėnesio, kol pasiekė laikiną galutinę stotelę – Šestoj Učiastok netoli Ust Nemo. Čia nuo šeimos buvo atskirtas tėvas, po metų – ir vyriausioji duktė Elena. Ją išsiuntė dirbti į miško kirtavietę už 40 km. Dirbantys tremtiniai lageriuose gaudavo maisto davinį: porą šaukštų avižinės košės iš valgyklos ir 600 g duonos dienai.

Jiems mėnesiui skirdavo ir kilogramą kruopų. Dukters išsiuntimas dirbti ir gyventi kitur reiškė, kad E.Babonienė su šešiais vaikais ir senute lieka su viena darbininko produktų kortele. 1943 m. sausį buvo nutrauktas produktų kortelių skyrimas vadinamiesiems iždivencams – seneliams ir nebegalintiems dirbti paliegėliams bei vaikams iki keturiolikos metų. "Buvo pasakyta, kad baigėsi maisto atsargos. Prasidėjo badas. Ir vaikai, ir suaugusieji pradėjo kristi kaip medžiai, kirvio pakirsti. Buvo tokia Butkų šeima: motina, tėvas ir trys suaugę sūnūs. Tremtiniai tarpusavyje šią šeimą vadino stipriausia. Per tris bado mėnesius be galo darbštūs šios šeimos vyrai visiškai nusilpo ir vienas po kito mirė. Likusi viena Butkienė vis vaikščiojo lyg ko ieškodama, lyg su kuo kalbėdamasi. Kartą po nakties žmonės rado ją sustingusią pusnyje. Tokių tremtyje išmirusių šeimų buvo daugybė", – pasakojo M.Babonas.

Mažosios sesutės mirtis

1942–1943 m. žiema buvo žvarbiausia ir šalčiausia. Maisto labai trūko, visi gyveno pusbadžiu. Atėjus pavasariui, mirė senoji Pranciška. Ėmė smarkiai silpti mažosios Cecilijos sveikata. Eidama trečiuosius metus, mergytė nebevaikščiojo – dažniausiai sėdėdavo ant gulto. Mama ir vyresni broliai, sesės Ceciliją stengdavosi palepinti sotesniu kąsneliu, tačiau tai mažai gelbėjo. "Ciliūtė buvo pasidariusi kaip šakaliukas, nebesišypsojo, įdėmiai nužvelgdavo kiekvieną prie jos besiartinantį žmogų, ypač – jo rankas: gal jose yra maisto jai?" – prisiminė M.Babonas.

Rudenį mergaitė rimtai susirgo, smarkiai karščiavo. Mama iš lagerio viršininko išsimeldė laisvos dienos, kad galėtų mergytę nuvežti pas gydytoją. Artimiausias gydytojas ir ligoninė tuo metu buvo tik Ust Neme – 30 km nuo Šestoj Učiastok, kur glaudėsi Babonai. Arklio vaikui nuvežti pas gydytojus lagerio viršininko neišmeldė, nors jis sau pajodinėti visada laikė laisvą nuo darbų arklį. Motina su vyriausiu sūnumi Mindaugu ir karščiuojančia mažyle malkų vežimėlyje leidosi į 30 km kelionę pėsčiomis. Vakare pasiekę Ust Nemo ligoninę, vos ne vos išsiprašė, kad gydytojai mažąją ligoniukę apžiūrėtų. Ciliūtę paguldžius į ligoninę, mama su Mindaugu leidosi atgal į Šestoj Učiastok – visą naktį ėjusi motina rytojaus rytą privalėjo laiku pasirodyti miško kirtavietėje. Kitaip pasipiltų bausmės, iš kurių baisiausia – sumažintas maisto davinys. Po dviejų savaičių motinai buvo perduota pasiimti vaiką iš ligoninės. Šeima apsidžiaugė – Ciliūtė pasveiko. Dar ligoninės koridoriuje motina išgirdo širdį veriantį dukrelės klyksmą. Palatoje išvydo klaikų vaizdą: dukrelė gulėjo šlapioje lovelėje tarp išmatų. "Jos kūnelis buvo visas raudonas, nušutęs, kai kur buvo atsivėrusios žaizdelės. Matyt, jai tik atnešdavo valgyti, o daugiau ir neprižiūrėjo. Ciliūtė pati nevaikščiojo, o atlikti gamtinių reikalų jos, matyt, niekas nenunešdavo. "Mama, mama", – kelis kartus sudejavusi, išsikankinusi mažoji mamai ant rankų mirė", – skaudžiais prisiminimais dalijosi M.Babonas.

Vis dėlto M.Babonas prisimena ne vieną stebuklą, padėjusį jam, jo šeimai išgyventi. Mama dėdės Maironio dovanotus šinšilų kailinius išmainė į bulves. Komė už juos davė šešiolika kibirų bulvių. Tiek E.Babonienė su sūnumi vienu kartu nepajėgė į lagerį parsinešti – susitarė, kad bulves pasiims per kelis kartus. Tuomet parsivežti bulvių su rogutėmis išėjo vienas Mindaugas – mama buvo išsiųsta į darbus. Grįždamas per tundrą berniukas pavargęs kelyje užmigo. Spaudė apie 30 laipsnių šaltis. Toks užsnūdimas paprastai virsdavo amžinu miegu – užmigusysis mirtinai sušaldavo. Mindaugui pasisekė – tuo keliu rogėmis važiavo vietinis komis, jis berniuką pažadino ir įkėlė į roges, parvežė į Šestoj Učiastok. "Galima vadinti tai laimingu atsitiktinumu, bet man tai – stebuklas", – įsitikinęs M.Babonas.

Tremties metus, persikėlimą pas tėvą į Vorkutą 1949 m., tėvo laidotuves (žuvo šachtoje), grįžimą į Lietuvą, tėvo palaikų pervežimą Garliavoje gyvenantis M.Babonas yra aprašęs knygoje "Per kančias neprarandant vilties..."

Bijojo nebepamatyti Lietuvos

Kita garliaviškė Aldona Prokopčikienė per vieną paskutiniųjų trėmimų 1951 m. su šeima buvo išvežta į Krasnojarsko kraštą. Ją, tuomet vienuolikmetę, jos dvylikametį brolį Kazimierą ir aštuoniolikmetę seserį Bronę su tėvais Klemensu ir Zofija Kazlauskais išvežė iš Anykščių rajono Stanislavavos kaimo. "Po kelionės traukiniais mus ruošėsi Jenisiejumi plukdyti barža į Šiaurę. Tačiau buvo gautas pranešimas, kad Jenisiejus jau šąla. Mus išlaipino ir turėjome laukti kitos baržos, kuri mus nuplukdytų į Pietus. Ilgą laiką prabuvome prie Jenisiejaus su visa savo manta. Viena moteris buvo vežama su penkiais vaikais. Iki šiol likęs labai ryškus prisiminimas: kai pro šalį varė kalinių koloną, jie sumetė tai moteriai cukraus gabaliukų, duonukės", – žmogišką kalinių elgesį prisiminė A.Prokopčikienė.

Kazlauskų šeimą nuvežė į Krasnojarsko krašto Daursko rajoną, Patapovo kaimą. Kelios šeimos, iš viso vienuolika žmonių, buvo apgyvendintos dviejų kambarių pirkelėje. "Mūsų šeima buvo paskirta dirbti į avių fermą. Atsimenu, aš visą laiką norėdavau valgyti. Tėvas parnešdavo pienelio – mes mirkydavome į jį duonukę ir valgydavome. Ta duonukė kvepėjo pelėsiais, nes Sibire grūdai buvo laikomi lauke ir supelydavo. Tačiau ir tos papelijusių grūdų duonos buvo mažai", – sakė moteris.

Pašnekovės žodžiais, Sibire gimę tremtinių vaikai taip neišgyveno atitolimo nuo Lietuvos, draugų, artimųjų, gimtosios gamtos kaip jie, vyresni vaikai. "Vaikščiodavau Sajanų kalnų papėdėje – graži, aukšta žolė, žydėdavo puikios gėlės ir verkdavau. Dažnai apimdavo baimė, kad į Lietuvą mes jau nebegrįšime", – sakė A.Prokopčikienė.

Tiulis gynė nuo uodų

Raudondvarietė Laura Janušauskienė – tarpukario Lietuvos generalinio štabo pulkininko leitenanto, karo lakūno, pogrindžio dalyvio Mykolo Mačioko duktė. Už atsisakymą agituoti jaunimą stoti į SS dalinius, M.Mačioką naciai su kitais lietuvių inteligentais išsiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Po karo jis įsijungė į pogrindžio veiklą, pasitraukė į Rygą, kur gyveno svetima pavarde. Kaune likusi M.Mačioko žmona Juzė Mačiokienė buvo nuolat sekama. 1948 m. ji su dukra buvo ištremta.

"Kelios dienos prieš mus išvežant buvo atsiųsti du kareiviai. Jie mus įspėjo: siūkit maišus ir dėkitės daiktus – išveš. Mama atsakė: jūs ir dėkit. Tai jie mums daug maišų sukrovė. Mama turėjo balinę suknelę su 16 m tiulio padalkų – kareivis įdėjo ir tą. Kai mama paklausė kam, tas atsakė: ji jums pravers pirmiausia. Kai nuvažiavome į Sibirą, Rešiotų lagerį Krasnojarsko krašte, ir mus debesimis užpuolė uodai, mes, visas barakas, vaikščiojome kaip markizai su tos suknios padalkom ant veidų", – prisiminė tremtinė.

"Į mūsų vagoną papuolė močiutė su dviem anūkėliais, kurių vienam buvo treji, o kitas – dar kūdikis. Buvo ir du vaikai be tėvų: penkiolikos ir trylikos metų, berniukas ir mergaitė. Dar traukiniui stovint Palemono stotyje, mama išsiaiškino, kad mes turime teisę į medicininę pagalbą. Atvedė gydytoją, mama sako: tai močiutei plaučių uždegimas, ir vaikai nesveiki. Gydytojas nesiginčijo – išlaipino iš traukinio ir tą močiutę su anūkais, ir tuos du vaikus, ir paleido", – pasakojo L.Janušauskienė.

Labiausiai žeminantis dalykas

Į tremties vietą Krasnojarsko krašte J.Mačiokienė su dukra važiavo septyniolika parų. "Vagonas užkaltas, skylės grindyse nebuvo. Daug kam paleido vidurius – įsivaizduojate, kokie buvo vaizdai ir kvapai. Paskui jau leido eiti "pod vagon": atidaro duris ir ties tuo vagonu turi atlikti gamtos reikalus", – visa tai L.Janušauskienė prisiminė kaip vienus labiausiai žmogaus orumą žeminančių dalykų.

Traukiniais atvežti iki Rešiotų lagerio, toliau tremtiniai sunkvežimiais vežti į taigą – sakinti medžių. "Papuolėme į baraką Filatovką. Tuose barakuose karo metais gyveno buriatai. Jie mirė iš bado. Į jų vietą buvo atvežti lenkai, paskui juos paleido. Ta vieta – 50 km nuo geležinkelio. Komendantas pasakė: kas nueis, tas rytoj traukiniu išvažiuos į Lenkiją, – sadisto komendanto žodžius prisiminė pašnekovė. – 50 km per taigą prastesnės sveikatos žmogui buvo nenugalimas atstumas. Kai lenkai praėjo, kelias iki to geležinkelio buvo nusėtas mirusių žmonių kūnais. Į lenkų vietą atvažiavome mes, lietuviai." Barakuose lietuvių tremtiniai rado ir mirusiųjų kaulų. L.Janušauskienei, tuomet dar vaikui, labiausiai į atmintį įsirėžė badas. "Siuntiniai iš Lietuvos ėjo, bet komendantas mums jų neatiduodavo. Sakydavo: "Jei būsite sotūs – nedirbsite." Tik kai maistas siuntiniuose pradėjo pūti, paštas pradėjo reikalauti viską pasiimti, tik tada juos gavome", – sakė pašnekovė.

Kai lagerio viršininkas nusprendė "nė vieno išsilavinusio lietuvių niekšo pas save nepasilikti", vėl prasidėjo

 J.Mačiokienės su dukra kelionės. "Mes vis kraustėmės ir kraustėmės. Iš namų išvažiavusios su didele manta, per tuos pervežimus likome tik su dubenėliu ir šaukštu.

Galiausiai atsidūrėme Motygine, Udreisko rajone. Turėjome būti pervežtos dar toliau, tačiau mama išsiaiškino, kad ten toliau nebėra mokyklų. O aš buvau mokyklinio amžiaus. Sutiktas į paskyrimo vietą važiuojantis prokuroras mums paaiškino, kad, nepaisant apribotos teisės judėti, mes turime teisę į darbą, mokslą ir teisę balsuoti. Mama išsireikalavo vadinamųjų tremtinių pirklių, kad mus paliktų Motygine", – pasakojo L.Janušauskienė.

Baigusi septynias klases Laura ir jos mama buvo perkeltos į Igarką. Čia Laura baigė mokyklą, vėliau Krasnojarske – Kalnų technikumą. "Pažeisdamos mums, kaip ir kitiems tremtiniams, į pasus įdėtą antspaudą "Be teisės sugrįžti", į Lietuvą su mama grįžome 1957 m. Tėvelio jau nebepamatėme – jis buvo nužudytas, pasmaugtas Rygos ligoninėje 1950 m.", – apgailestavo L.Janušauskienė, nežinanti, kur amžino poilsio atgulė jos tėvas.

Žvejoti griežtai draudė

Irenijus Šmidtas 1951 m. su šeima buvo ištremtas iš Domeikavos seniūnijos Eigirgalos kaimo.

Po mėnesio kelionės traukiniais tremtiniai pasiekė Tomską. Iš čia garlaiviu buvo plukdomi Obe į Šiaurės ledjūrį. Šmidtų šeima papuolė į prie Obės prigludusį Parabelio rajoną, Ščiuką, vėliau persikėlė į Kedračio gyvenvietę. Įkurdinti palaikiame barake, lietuviai nusprendė pasistatyti geresnį. "Statyti reikėjo pagal vietinę barakinę architektūrą. Pastatėme didelį namą, kiekvienai šeimai skyrėme po kambarį ir virtuvę, tokiuose butukuose išmūrijome krosnis", – I.Šmidtas prisiminė, kad lietuvių pastatyto namo atvažiuodavo pasižiūrėti iš aplinkinių kolūkių.

Vasarą iš miško lietuviai tempdavo rąstus ir kraudavo ant upės kranto. Vėliau jie buvo plukdomi upe. Medžius pjaudavo neretai moterys tremtinės. "Ypač stori užaugdavo kedrai – kamieno skersmuo siekdavo apie 1,5 m. Įsivaizduokite, kaip sunku būdavo dviem moterims ar merginoms tokį medį pjūklu nupjauti, supjaustyti 5 m ilgio rąstais, storiausias šakas nukapoti kirviais", – prisiminė pašnekovas.

Lietuvius stebino Sibiro taigos turtai, kuriais naudotis gyventojams buvo draudžiama. "Žuvų gausa – didžiulė. Paradoksas: parduotuvės tuščios, nėra ko nusipirkti, o žuvauti griežtai draudžiama. Maisto stygių jautė ne tik tremtiniai, bet ir vietos gyventojai. Žmonės žvejojo slapčia, rizikuodami patekti į kalėjimą", – pasakojo I.Šmidtas.

Miškuose dažnai kildavo gaisrai. "Sovietų propaganda per spaudą ir radiją skelbė, kad tai – amerikiečių darbas. Iš tiesų miškus greičiausiai uždegdavo žaibai. Perkūnijos čia būdavo dažnos, o užsidegdavo miškai dažnai toli nuo žmonių gyvenviečių, sunkiai pasiekiamose vietose", – užsiminė domeikavietis. Kartą tokio gaisro metu sudegė ir I.Šmidto žinioje buvęs rąstų, paruošų plukdyti, sandėlis. Jaunuolis, kad valdžia prie jo nepradėtų kabinėtis, nusprendė bėgti į Tomską. Čia baigė Miškų pramonės technikumą ir Statybos institutą. Tomske I.Šmidtas susipažino su Gražina, ją vedė, dirbo autoūkio kolonos viršininku. 1961 m. I.Šmidtas su žmona sugrįžo į Lietuvą.

Gvidas Rutkauskas

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininkas

Kiek lietuvių buvo ištremta iš pakaunės, sunku pasakyti. Visos Lietuvos mastu nenustatytas tikslus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičius. Skaičiuojama, kad 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 tūkst. žmonių (daugiausia moterų ir vaikų), apie 28 tūkst. iš jų žuvo.

Garliavoje ir Domeikavoje yra apsigyvenę daug tremtinių vien dėl to, kad jiems buvo leista čia apsigyventi. Ar bus leista tremtiniams apsigyventi, registruotis, priklausė nuo vietos valdžios ir nuo tokių žmonių, kaip, pavyzdžiui, buvusios Mašinų bandymo stoties vadovas Domeikavoje. Sakoma, kad jis tremtiniams sudarydavo palankias sąlygas.

Aš pats gimiau tremtyje – Tomsko srityje, Rusijoje. Mama su manimi į Lietuvą sugrįžo 1959 m. Mums Sibiras prasidėjo sugrįžus į Lietuvą. Į gimtąsias vietas, savo namus niekaip negalėjome grįžti. Turtas buvo nusavintas, namuose gyveno kiti žmonės. Visi bijojo mus priimti – dėl represijų. Slapta tai pas vienus, tai pas kitus gimines pagyvenome. Po dvejų metų klajonių apsigyvenome Raudondvaryje, čia su šeima gyvenu iki šiol. Mokykloje, aukštojoje mokykloje prasidėjo panieka mūsų atžvilgiu: tavo tėvas – nusikaltėlis, banditas, sėdėjo kalėjime. Įsivaizduokite, kaip jaustis vaikui. Buvai nevisavertis, priešas.

Šių laikų problema – jaunimas tikrosios mūsų istorijos nesuvokia. Pirmiausia dėl to kalta mokykla. Bent keliasdešimtyje pamokų turėtų būti aiškinama tremties, laisvės kovų kelio istorija. Be to, mažai istorijos mokytojų yra tokios kvalifikacijos, kad galėtų visa tai perteikti jaunajai kartai. LPKTS yra ne kartą rašiusi rezoliucijas, kreipusis į Švietimo ir mokslo ministeriją, Vyriausybę ir kitas institucijas, kad mokiniai būtų geriau supažindinami su šia istorijos dalimi. Į naująją bendrojo lavinimo mokykloms skirtą istorijos programą bandoma bent nuo keliolikos iki dvidešimt pamokų apie tremtį, laisvės kovas įtraukti. Juk sakoma: tauta, nežinanti savo praeities, yra tauta be ateities.