Pokalbiuose su kauniete Birute Fedaravičiene, neseniai įžengusia į antrąjį gyvenimo šimtmetį, negali nestebinti vienam žmogui, o ir visai lietuvių tautai, tekusia išbandymų našta. Šiandien – paskutinė šimtametės kaunietės liudijimo dalis.

Padėjo našlėms ir našlaičiams

Po karo Kaune buvo apstu našlaičių, kurių vieni turėjo tik mamas, o kiti – nei tėvo, nei mamos. "Be žinomo anuomet Kaune medicinos instituto Akių ligų katedros vedėjo doc. Juozo Nemeikšos pagalbos nebūtume išsprendę našlaičių problemos", – tvirtino B.Fedaravičienė.

Jos žodžiais, Kaune veikė Raudonojo Kryžiaus draugijos, kuriai vadovavo būtnt J.Nemeikša, skyrius, įsikūręs raudonų plytų name, Kęstučio g., prie įvažos į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Čia jis pasiūlė įkurti Globos komisiją, kurios pirmininke tapo docento sesuo Marija – pirmųjų vaikų darželių tarpukario Lietuvoje įkūrėja.

"Toje komisijoje dirbau drauge su prof. Prano Mažylio žmona Antanina, Sauliaus Sondeckio (žinomo Lietuvos dirigento – aut. past.) žmonos motina, dirbusia vykdomajame komitete, kitomis garsiomis moterimis. Pirmininkauti pasikvietėme VDU prorektoriaus doc. Stasio Vabalevičiaus žmoną, buvusią vaikų namų auklėtinę – šia ir kitomis pavardėmis mums pavyko užmaskuoti tikrąjį mūsų darbų tikslą", – prisiminė pašnekovė.

J.Nemeikša buvo žinomas teatro mylėtojas, priėmęs į savo namus gyventi garsiąją solistę Beatričę Grincevičiūtę. Tačiau ne tik jis mylėjo kūrėjus, bet ir jie atsakė tuo pačiu. Tad dramos, operos ir baleto artistai sutikdavo, J.Nemeikšos paprašyti, surengti pirmadieniais, kai teatre būdavo laisvadienis, koncertą miesto visuomenei.

K.Baršausko indėlis

"Bilietus į tokius koncertus su Raudonojo Kryžiaus iškaba dažniausiai platindavau aš, nes buvau jauniausia iš globos komisijos, tad tekdavo bėgioti po įvairias įstaigas. Būdamas Kauno valstybinio universiteto Elektrotechnikos fakulteto dekanas, vėliau – Politechnikos instituto rektorius, prof. Kazimieras Baršauskas visuomet paimdavo daugiausia bilietų ir sumokėdavo iškart už visus, o paskui jau skirstydavo po katedras ir fakultetus", – prisiminė B.Fedaravičienė.

Teatro salė pirmadieniais būdavo sausakimša, nes dainuodavo dar nesuimtas Antanas Kučingis ir jau grįžęs iš tremties Juozas Indra, B.Grincevičiūtė kiti žinomi dainininkai, šokdavo baleto žinovų "ballerina assoluta" vadinama Genovaitė Sabaliauskaitė ir kitos ano meto teatro žvaigždės.

"Už parduotus bilietus pirkdavome našlaičiams vaikams kelialapius į pionierių stovyklas, kur jie galėjo sočiai pavalgyti. Be to, aprengdavome juos nuo galvos iki kojų. Niekada neužmiršiu dailininkės Domicelės Tarabildienės, nuoširdžiai talkinusiai mums šioje veikloje, nors ji pati augino krūvą vaikų", – pasakojo B.Fedaravičienė, šį darbą dirbusi apie septynerius metus po karo – kol Raudonojo Kryžiaus organizacijai ėmėsi vadovauti Justo Paleckio žmona Genovaitė.

Marodierių žygiai

Pasak pašnekovės, po karo buvo ir kuriozinių atvejų, susijusių su Globos komisijos veikla. Mat rusės, atvažiuodavusios į Kauną iš Kaliningrado, kur, tiesiai šviesiai kalbant, prisigrobdavo vokiečių karininkų paliktuose namuose vertingų daiktų. Kaune jos susirasdavo Globos komisiją ir reikalaudavo pinigų kelionei į savo namus.

"Pasisavintus daiktus jos supakuodavo ir palikdavo autobusų stotyje, o ateidavo prašyti pinigų pas mus tuščiomis rankomis. Tačiau mes žinojome apie jų "žygius", todėl joms patardavau parduoti dalį savo turto čia pat veikiančiame turguje ir už gautus pinigus nusipirkti bilietus. Sakydavau, kad tikrai neduosiu našlaičiams skirtų pinigų. Kartą jos įpykusios apskundė mane saugumiečiams. Šie atėję darė kratą, tikrino dokumentus, tačiau nerado prie ko prikibti – visa buhalterija buvo tvarkinga", – pasakojo B.Fedaravičienė.

Globos komisija savo veiklos pusiaukelėje vietoj Vabalevičienės pirmininke išrinko Lietuvos komunistų partijos Kauno srities komiteto 1-ojo sekretoriaus Eduardo Ozarskio žmoną, kuri buvo iš Leningrado kilusi inteligentė. Ją apstulbino vieno paramos prašymo patikrinimo metu aptikta ne tik ypatinga švara našlės namelyje, bet ir akivaizdus skurdas – moteris skalbė kieme vaikiškus drabužėlius, o vaikai tuo metu nuogi gulėjo lovoje, nes nebuvo kuo juos perrengti. "Su Ozarskiene dirbti buvo lengva, nes ji buvo jautri ir teisinga. Be to, ji buvo geras užnugaris mūsų komisijos darbui", – po daugelio dešimtmečių konstatavo B.Fedaravičienė.

Įdarbino J.Kupčinskas

B.Fedaravičienė 1946 m. pavasario potvynio metu plaukiojo amfibija po apsemtą Senamiestį drauge su anuomečiu Kauno Lenino rajono sveikatos skyriaus vedėju Lifšinu, paimdami iš namų sunkiai susirgusiuosius, reikalingus skubios pagalbos žmones, surinkdami reikiamų produktų sąrašus ir pagal juos atplukdydami maistą užsakovams.

"Tuo metu buvau bedarbė, nes niekas nerizikavo priimti į darbą "banditų šeimos" narės. Tik Juozas Kupčinskas, paskutinis pokariu veikusio Kauno valstybinio universiteto rektorius, nepabūgo priimti manęs į darbą. Buvau įdarbinta universiteto bibliotekoje, kad mažiau kam krisčiau į akis", – prisiminė moteris.

Ji tuoj pat įsitraukė į darbą su vaikais anuomečiame šios aukštosios mokyklos profsąjungos komitete. "Turėdama pažinčių, radau žmonių, kurie sutiko vadovauti būreliams, skirtiems darbuotojų vaikams visapusiškai lavinti. Vyko net ir papildomos pamokos tiems vaikams, kuriems sunkiai sekėsi mokslai. Atsimenu, kai rektoriumi tapo prof. K.Baršauskas, atsidėkodamas už darbą su darbuotojų vaikais, pasamdė žiemą roges su arkliu. Prie rogių buvo pririšta daug rogučių – būrelių vaikai tokiu karavanu buvo pavėžinti iki Pažaislio ir atgal", – pasakojo B.Fedaravičienė.

Pokario knygnešystė

Savo patirtį, kaip galima dirbti lenkų okupuotame Vilniuje ir jo krašte, B.Fedaravičienė pritaikė sovietmečiu. Ji su bendraminčiais rinko Lietuvoje lietuviškas knygas ir vežė lietuviams į Baltarusiją, kur tautiečiai atsidūrė po Vilniaus ir jo krašto grąžinimo Lietuvai sutarties pasirašymo.

"Mano pažįstama nuo Vilniaus periodo rašytoja Aldona Liobytė nuo 1949 m. vadovavo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijai. Ji man skundėsi, kad prof. Tadui Ivanauskui, kilusiam iš dabar Baltarusijai priklausančių lietuviškų žemių, skauda širdį dėl ten gyvenančių tautiečių. Tada A.Liobytė patarė jam kreiptis pagalbos į mane. Taip prasidėjo mano bendradarbiavimas su šiuo dosnios širdies žmogumi", – prisiminė B.Fedaravičienė.

Pašnekovei teko daugybę kartų važinėti autobusu į Pelesos kraštą, kur pašte užsakydavo vietos lietuviams lietuviškų laikraščių, nes užsakytieji iš Lietuvos jų nepasiekdavo. Tačiau ilgainiui vietos saugumiečiai, įsirengę stebėjimo punktą prie autobusų stoties veikusios parduotuvės, atkreipė dėmesį iš Lietuvos atvykstančią moterį. Tai pajutusi, B.Fedaravičienė išsiuntė į Pelesą užsakyti laikraščių savo moksleivį sūnų, tačiau saugumiečiai jį sučiupo. Nuvesdintas į milicijos skyrių, berniukas pasiprašė į tualetą, išlindo pro jo langą laukan ir pabėgo.

Šiuolaikiniai knygnešiai

"Vilnijos" draugija rinko lietuviškas knygas. Aš, dirbdama M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, taip pat rinkau lietuviškas knygas ir dėjau jas į dėžes, kurias laikiau po laiptais. Kai muziejaus direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams Bernardas Sliesoraitis važiuodavo į Vilnių, visada rasdavo vietos savo autobusiuke ir lietuviškoms knygoms, kurias nuveždavo į aktyviai veikusį Kultūros fondą, vadovaujamą prof. Česlovo Kudabos. Iš ten knygos, surinktos ne tik Kaune, buvo vežamos į lietuviškąsias Baltarusijos vietas. Beje, "Vilnijos" draugijos Kauno skyrių įkūrėme 1988 m. Skleisti informaciją apie jo veiklą, renginius, išvykas mums labai padėjo anuometė "Kauno tiesa", – tvirtino pašnekovė.

Pasak B.Fedaravičienės, palikusi skelbimą "Kauno tiesos" redakcijoje, skubėdavo į knygyną priešais autobusų stotį Vytauto pr. (tuomečiame Lenino pr.). Ten už T.Ivanausko asmeninius pinigus vedėja parinkdavo lietuviškiausias knygas ir albumus, supakuodavo, o B.Fedaravičienė atsiskaitydavo su ja grynais, visada paimdama sąskaitas. Viktoras Mindžiulis iš anuometės Žemės ūkio akademijos, prieš važiuodamas Baltarusijon, pas tėvus, paimdavo iš minėto knygyno supakuotą į du pakus po 20–25 kg literatūrą ir veždavo autobusu į Pelesą. Knygšnešės veiklos B.Fedaravičienė nenutraukė ir po 1990 m.

Vežė vaikus į Lietuvą

"T.Ivanausko studentas Filipavičius – vardo neatsimenu – sudarė viso lietuviško arealo Baltarusijoje žemėlapį, surašė lietuvius, o štai J.Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos direktorius nuo 1994 m. Paulius Martinaitis organizuodavo mokinių dviračių žygius, kad patikslintų tą žemėlapį", – prisiminė B.Fedaravičienė.

Anot pašnekovės, jai ir jos bendraminčiams rūpėjo atvežti į Lietuvą iš Baltarusijos pakraščių lietuvių vaikus mokytis. Šį sumanymą septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje padėdavo realizuoti Švietimo ministerijoje dirbusi Vilniaus šviesuolio Juozo Maceikos žmona Salomėja. Ji pateikdavo B.Fedaravičienei informaciją, kur Lietuvoje yra laisvų vietų vaikų internatuose.

"T.Ivanauskas duodavo savaitgaliais savo automobilį, ir aš su vairuotoju važinėjome po lietuviškas Baltarusijos vietoves, kur rinkdavome tėvų pareiškimus, kad jų vaikai būtų priimti į internatus Lietuvoje. Už daugelio vaikų išlaikymą mokėjo T.Ivanauskas. Kai vaikai baigdavo vidurinį mokslą, rūpindavomės, kad jie įstotų į aukštąsias mokyklas. Šį klausimą teigiamai išspręsti efektyviai padėdavo prof. K.Baršauskas, ko negalėčiau pasakyti apie Vilniaus universiteto rektorių prof. Joną Kubilių. Tačiau mums talkino jo sekretorė Panavaitė, sovietmečiu mįslingai žuvusio kalbininko Jono Kazlausko žmona Aldona, vokiečių kalbą dėsčiusi Eugenija Vengrienė", – vardijo B.Fedaravičienė.

Negali užmiršti

Pašnekovė iki šiol graužiasi įkalbėjusi sovietmečiu vilnietę Teresę Povilaitytę, anuomet dar tik būsimą lituanistę, važiuoti mokytojauti į Pelesą. Mat profesoriai T.Ivanauskas ir J.Kazlauskas, prižadėję jai, grįžusiai po ketverių metų į Vilnių, butą ir darbą, mirė vienas po kito. Mergina liko be nieko. Gal ji atleido B.Fedaravičienei, kuri, susiklosčius itin nepalankioms aplinkybėms, negalėjo ištesėti savo pažado?

Prisimena pašnekovė ir dar vieną stresą, kurį patyrė, kai mirė T.Ivanauskas – liko neapmokėtas vaikų išlaikymas internatuose. Išspręsti šią problemą padėjo jos Vilniaus periodo draugai: prof. Petras Norkūnas, prof. Marija Karužaitė-Horodničienė. Parėmė ir kaunietės Kazimiera Galaunienė, Danutė Grinkevičienė bei kiti.

"Aš nepasitraukiau iš aktyvios veiklos, net ir sulaukusi 80-ies, – tvirtino B.Fedaravičienė. – Juk rūpinausi bažnyčios Pelesoje statyba. Šį pelesiečių troškimą įgyvendinti padėjo kardinolas Vincentas Sladkevičius – jo iniciatyva tikintieji Lietuvoje aukojo tam tikslui daug pinigų. Bažnyčios atidarymo iškilmes surengti padėjo kauniečių choras "Leliumai", vadovaujamas prof. Albino Petrausko. Šventė buvo nepaprasta – Pelesos pagrindinės gatvės namų langus dengė kilimai ir šventųjų paveikslai. Beje, "Leliumai" man talkino atidengiant Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, atstatytą Knygnešių sienelę, skulptūras "Vargo mokykla", "Knygnešys", – priminė B.Fedaravičienė.

Kasdienė malda

Pašnekovė prisiminė, kaip jai pavyko realizuoti "Vargo mokyklos" atstatymo idėją. "Atkūrus nepriklausomybę, Švietimo ministru buvo Darius Kuolys. Aš nuo jaunystės gerai pažinojau jo žmonos mamą – Meilę Lukšienę, kuriai pasakiau, kad noriu, jog moksleiviai visoje Lietuvoje rinktų metalo laužą skulptūrai nulieti. M.Lukšienei patiko ši idėja ir D.Kuolys pasirūpino, kad ji būtų įgyvendinta", – pasakojo B.Fedaravičienė.

Akmenų rinkimo Nežinomo kareivio paminklui Kaune akciją organizavo Vytauto Didžiojo karo muziejus. B.Fedaravičienė su bendraminčiais rinko nurodyto dydžio akmenis nuo Linkmenų iki Dūkšto. Kapsulėje po paminklu yra surašyta, kas, kiek ir iš kur surinko akmenų.

Į tradicinį klausimą, kokia yra jos, B.Fedaravičienės, prasmingo ir ilgo gyvenimo formulė, 100-metis Lietuvos nepriklausomybės simbolis atsakė: "Jokių paslapčių neturiu – valgau viską, ką dukra Dalia paduoda ir dar kavą su keliais lašais konjako geriu. O jeigu rimtai, tai Dievas, matyt, dar girdi mano kasdienę maldą, kuri skamba taip: Viešpatie, paimk mane nuo žemės pirma, nei užges mano širdyje meilė žmogui, ir pirmiau, nei tapsiu našta savo vaikams. Na, dar norėčiau sutvarkyti savo ir mano labai gerbiamo žmogaus – T.Ivanausko archyvus ir sužinoti, kad bus įgyvendinta J.Basanavičiaus idėja – pastatyti Vilniuje, ant Tauro kalno Tautos namus."

Ankstesnį pasakojimą skaitykite čia.