Į pakaunę tapytoja R. Morari ir gėlių kompozicijų kūrėjas, tarptautinio floristikos šou „Įkvėpimo naktis“ organizatorius, kasmečio Žemės meno festivalio rengėjas, įvairių iniciatyvų vadovas, knygų apie floristiką ir žemės meną autorius M. Gvildys atsikėlė panašiu metu – prieš ketverius metus. Palyginti su jais, dailininkė-tekstilininkė G. Akelienė – Kulautuvos senbuvė, tačiau jai negalioja liaudies išminties perliukas, teigiantis, kad savame krašte pranašu nebūsi.

Moldovoje gimusią ir Kišiniovo valstybiniame Iono Creangos pedagoginiame universitete interjero dizainerės specialybę įgijusią Rodicą į Lietuvą atvedė meilė – kai susipažino, jos būsimasis vyras menininkės gimtinėje turėjo verslą, tačiau jau seniai svajojo grįžti į Lietuvą, tiksliau – Kačerginę. M. Gvildžio sprendimą palikti Kauną iš dalies lėmė sentimentai.

Daugėja meno ženklų

„Nesinorėjo išsikraustyti pernelyg toli nuo Kauno. Tačiau nupirkti kokią nors sodybėlę, kurioje būtų iš karto galima gyventi visose kitose vietovėse aplink jį – velniškai brangu, o Vilkijoje tokių namų dar yra, todėl šis miestas pasirodė optimalus variantas. Sakau atvirai: buvo ir ekonominė priežastis, kad nereikėtų griauti esamo ir statyti naujo namo. Tačiau Vilkija man patraukli ir dėl to, kad seniai ją pažįstu. Dalios ir Zigmo Kalesinskų liaudies amatų mokykla mane kviesdavo vesti seminarų, nuo tų laikų namas, kuriame ji veikė ir kuriame dabar gyvenu, – pažįstamas. Įtakos turėjo ir atsiveriantis kraštovaizdis, ir Vilkijos istorija“, – atviravo pašnekovas.

Pažintis: vos atsikraustęs, pasitelkęs bendraminčius, M. Gvildys pamėgino pademonstruoti, kas yra Žemės menas. / A. Gvildienės nuotr.

Vos atsikraustęs, pasitelkęs bendraminčius, Marijus pamėgino pademonstruoti, kas yra Žemės menas. Su talkininkais išvalė menkaverčiais augalais apaugusį sklypą, atvėrė panoramą, o išpjautus krūmus pavertė meno kūriniu. „Tai buvo Vilkijos pažintis su manimi. Ne mano su Vilkija, o Vilkijos su manimi“, – pabrėžė M. Gvildys.

Toliau sekė bandymai bendradarbiauti su Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčia, prieš porą metų čia surengtas kasmetis floristų projektas „Sakralinė erdvė“. „Turėjome gausų, daugiau nei 300, žiūrovų būrį, kitoniškai dekoravome bažnyčią, kurioje buvo surengtas koncertas“, – džiaugėsi pašnekovas.

Projekto „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ metu Vilkijoje atsirado dvi kinetinės skulptūros: „Vėjų rožė“ prie kelto, o šalia tarpmiestinių autobusų stotelės – „Vilkelis Vilkijai“ vinilinių plokštelių tema.

Ypač smagu, kad jis į kūrybos procesą įtraukė ir bendruomenę.

„Mėginimų ir pasispardymų yra, net ne viskas taip paprasta, dabar tokių galimybių neturime. Minėtas projektas žmones persotino kokybiškų ir mažiau kokybiškų renginių, beveik visi jie buvo veltui. Dėl to prisikviesti į Vilkiją dabar sunkiau, nes visi – sotūs kultūros. Aišku, įtakos turi ir tai, kad Vilkija, nors ir miestas, bet ne didmiestis. Šalia esantis Kaunas numelioruoja renginius, perspjauti, kas daroma jame, – sudėtinga“, – sakė M. Gvildys.

Vienas iš tokių pasispardymų – projektas „Atviros žemės meno (Land Art) meistriškumo dirbtuvės“. Jame gegužę realizuotas Žemės meno objektas, skirtas Luiso Armstrongo scenos dekorui. Ją puošia „Smuiko raktai“.

M. Gvildys įsitikinęs: žemės meno kūrinių negali daryti pernelyg dažnai ir per daug, kad netaptum atgrasus. Paklaustas, kokius planus dar brandina, menininkas patikino, kad prisidės ir atnaujinant Šv. Luko skverelį.

„Skverelyje yra daug darbų, tačiau mano amatas lemia, kad aš ten ateisiu paskutinis. Dėl to visiškai nesijaučiu nuskriaustas, greičiau atvirkščiai: kai susiformuos struktūra, atsiras architektūrinių sprendinių, tuomet ir žinosime, kur galima rasti vietos M. Gvildžio kūrybai. Kol kas lūkuriuoju, kada galėsiu prisijungti savo darbu“, – patikino pašnekovas.

Akcentas: skvere šviečia G. Akelienės sukurti unikalūs rankų darbo žibintai iš gamtinių medžiagų. / Organizatorių nuotr.

Idėjų, ką unikalaus galima padaryti Lietuvos Šveicarija tituluojamoje Vilkijoje, pasufleruoja draugai ir pažįstami. „Vienas kolega paakino: žiūrėk, kiek senojoje Vilkijos dalyje yra langinių, gal verta jas ištapyti. Atvykę mano bičiuliai, ypač tie, kurie anksčiau nebuvo šiame pakaunės mieste, pamato jo grožį, unikalumą, kraštovaizdį ir mesteli įvairių idėjų. Kai jos susigulės, manau, išlįs iš pasąmonės ir imsimės jas realizuoti“, – sakė menininkas.

Vilkijos seniūnas Paulius Amanaitis tvirtino besidžiaugiąs, kad M. Gvildys gyvenamąja vieta pasirinko šį pakaunės miestą. „Ypač smagu, kad jis į kūrybos procesą įtraukė ir bendruomenę: vilkijiečius ir čia gyvenančius ukrainiečius, kurie grupelėmis vis dirbdavo po kelias valandas. „Smuiko raktams“ prireikė net kelerių metų: pasibaigus šventėms, seniūnija surinkdavo nupuoštas eglutes ir jas atiduodavome Marijui, jis jas pjaustė į saulutės formos gabalėlius, o šiemet jie jau buvo panaudoti“, – pasakojo seniūnas.

Žmonės, turintys meninį skonį ir savo idėjas pritaikantys miestelyje, yra labai svarbūs, seniūnijai nereikia samdyti dizainerių.

Kitas, pasak P. Amanaičio, nepamatuojamas dalykas, yra profesionali menininko nuomonė, patarimai, kaip papuošti vieną ar kitą erdvę.

Dizainerių samdyti nereikia

„Žmonės, turintys meninį skonį ir savo idėjas pritaikantys miestelyje, yra labai svarbūs, seniūnijai nereikia samdyti dizainerių. Jie duoda gerą toną, pasiūlo kokybiškų, profesionalių sprendinių ir kartu su bendruomene realizuoja“, – kolegai antrino Kulautuvos seniūnė Dalia Šiušienė.

Seniūnės tvirtinimu, Kulautuvoje gyvenanti G. Akelienė svariai prisideda prie viešosios aplinkos gražinimo. Jos idėjos buvo ir Kulautuvos laisvalaikio salės fasado išpiešimas, ir suoliukai parke iš senų akacijų, menininkė ne kartą prisidėjo prie miestelio Kalėdų eglutės puošybos.

Dekoras: šiemet per projektą „Atviros žemės meno (Land Art) meistriškumo dirbtuvės“ L. Armstrongo scena papuošta „Smuiko raktais“. / Organizatorių nuotr.

Prieš kelerius metus akiai patraukliais akcentais papuošta teritorija prie Narėpos upelio: tvenkinyje ištryško spalvotas fontanas, o kitapus gatvės esančiame skvere šviečia šios menininkės sukurti unikalūs rankų darbo žibintai iš gamtinių medžiagų.

Dailininkė-tekstilininkė turi gausybę kitų idėjų: įrengti paplūdimį pagal Balį, skambančią alėją-taką, kuriame vėjo judinami skambės ir garsus skleis įvairūs medžiuose įkelti daiktai. Brandinamos ir mintys apie Provanso alėją: taką iš parko, kuriame vyksta „Akacijų alėja“, vedantį link prieplaukos, ketinama apsodinti vynmedžiais.

Ne mažiau D. Šiušienė džiaugėsi papuošalų kūrėjos Ritos Žižniauskaitės ir Joanos Bulotienės, Nacionaliniame Kauno dramos teatre gaminančios dekoracijas, idėjomis ir rankų darbu, architekto Aido Kalinausko pasiūlymais, Rimante Volkavičiūte, pernai pasiūliusia Kalėdoms papuošti Kulautuvą, iš gamtinių medžiagų sukūrusia įspūdingų darbų festivalio „Akacijų alėja“ tema: gitarą, fortepijoną ir kt.

Aistė Ivanovaitė-Petraitienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Įsiliejo į bendruomenę

Kačerginės seniūnė Aistė Ivanovaitė-Petraitienė gražių žodžių negailėjo menininkei R. Morari. „Rodica prie Kačerginės seniūnijos veiklų prisideda nuo pat pirmųjų dienų, nuo atsikraustymo į miestelį. Tai kūrybinga, dvasinga, darbšti, patikima ir ištikima tikroms vertybėms asmenybė“, – teigė seniūnė.

Dažniausiai idėjos gimsta per pokalbius, dėliojasi kaip daugiasluoksnis pyragas: galimybės ir meniškumas, racionalumas.

Pasak A. Ivanovaitės-Petraitienės menininkė puoselėja tvarias idėjas, visada teikia pirmenybę natūralioms medžiagoms, ilgaamžiškumui, pagelbėja puošiant miestelį kalėdinėmis ar kitomis instaliacijomis.

„Dažniausiai idėjos gimsta per pokalbius, dėliojasi kaip daugiasluoksnis pyragas: galimybės ir meniškumas, racionalumas. Nuo pat atsikraustymo užsimezgus bendrystei, Rodica padeda pasirūpinti Kalėdinio miestelio papuošimu, visada pataria esant bet kokiam meniniam projektui. Puikiai išmoko lietuvių kalbą, įsiliejo į bendruomenę, rengia meno stovyklas vaikams, savo darbų parodas, individualiai moko tapybos, dainuoja Kačerginės ansamblyje „Šypsnis“.