Prieš kelerius metus kino žiūrovus ir Kanų festivalio komisiją sužavėjęs filmas "Skafandras ir drugelis" pasakojo tikrą Jean-Dominique`o Bauby istoriją. Jis po patirtos traumos, galėdamas valdyti tik akis, parašė knygą. Istorija įkvepia, padėdama suvokti, kad žmogaus galimybės yra neribotos. "Jei jis būtų turėjęs mūsų sukurtą įrangą, būtų parašęs dar daugiau", – šypsojosi Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkas Vidas Raudonis. Jo sukurtas prietaisas padeda žvilgsniu spausdinti ekrane, o prijungus papildomą įrangą – ir savarankiškai vairuoti vežimėlį. V.Raudonio vadovaujama komanda kartu su mokslininkais iš Izraelio kuria kompleksinį prietaisą neįgaliesiems.

– Kaip kilo mintis sukurti tokį daiktą – akimis valdomą prietaisą?

– Studijuodamas magistrantūroje Vokietijoje dirbau su mokslininkų grupe, tyrinėjusia žmogaus smegenų ir kompiuterio sąsajas. Jų kuriama įranga leido išmatuoti valingai valdomus elektromagnetinius žmogaus smegenų signalus ir paversti šiuos komandomis. Pavyzdžiui, vienas mūsų eksperimentų buvo roboto ranka daužyti šampūno buteliukus.

Įrangos veikimo principas paprastas: jei žiūrime į mirksinčią lemputę, pavyzdžiui, kelis kartus per sekundę, tai smegenų srityje, kuri atsakinga už vaizdų apdorojimą, atsiranda analogiškas signalas. Remdamiesi šiuo principu sukūrėme tokį prietaisą. Panašius tyrimus norėjau tęsti ir čia, KTU doktorantūros studijose. Elektrodai, jungiami prie galvos, yra labai brangūs, tad man kilo mintis sukurti kitokį prietaisą, kurio veikimas būtų paremtas kamera fiksuojamais valingai valdomais akies judesiais.

– Vadinasi, žiūriu į klaviatūrą, o ekrane matyti spausdinamas tekstas? Skamba kaip mokslinė fantastika...

– Tai yra realu. 3D spausdintuvu pagaminau akinių rėmelius, tad jau turime prototipą – prie rėmelių pritvirtintą dėžutę, į kurią sukelsime visas mikroschemas. Akiniai veikia belaidžiu būdu. Nuo tada, kai pradėjau kurti šį projektą, praėjo šešeri ar septyneri metai. Jei atvirai, jau norėjau slėpti jį stalčiuje, nes lietuviams tokių dalykų nereikia. Kartais man atrodo, kad esame nepajėgūs suvokti, kam reikia naujų technologijų.

– Kuriate įrangą, palengvinančią gyvenimą neįgaliesiems. Regis, akivaizdu, kad tokių išradimų reikia.

– Turinčių negalę žmonių Lietuvoje yra daugybė. Vien cerebriniu paralyžiumi sergančiųjų yra apie 25 tūkst. Iš tiesų net patys neįgalieji, jeigu nedirbę kompiuteriu, nesupranta, kam reikia įrangos, padedančios spausdinti. Taip, rinka, kuriai galime pasiūlyti savo produktą, labai sumažėja – lieka žmonės, kadaise dirbę kompiuteriu, bet dabar dėl traumų ar ligos to daryti negalintys. Kita vertus, mūsų įrangą labai norėtų naudoti rinkodaros specialistai – ja galima fiksuoti ir analizuoti žmogaus akių judesius. Pavyzdžiui, nustatyti, ar pamatė žmogus šampūno buteliuką, stovintį lentynoje, ar nepamatė. Jei pamatė, tai kiek laiko žiūrėjo, ir panašiai. Kai pateikiu sąmatą, kiek kainuotų mūsų įrangos pritaikymas tokioms reikmėms (kaina, palyginti su analogiškais produktais, pavyzdžiui, Švedijoje, yra keliolika kartų mažesnė), susidomėjimas nuslūgsta. Iš užsienio investuotojų sulaukiau pasiūlymų pritaikyti savo produktą kompiuteriniams žaidimams, pavyzdžiui, ši technologija galėtų padėti kam nors ką nors greičiau nušauti, aktyviau reaguoti ir panašiai. Manęs tai nežavi.

– Nežavi? Kodėl?

– Mane motyvuoja dirbti tie žmonės, kurie kenčia, kuriems reikia pagalbos. Kompiuterinių žaidimų iš viso galėtų nebūti. Žinoma, tai yra didžiulė rinka, ir užsidirbti joje galimybių begalė. Neįgalių žmonių perkamoji galia dažniausiai yra maža. Didelės bendrovės, prekiaujančios panašia technologija paremtais produktais, jų parduoda vos vieną kitą per metus, o užsidirba iš rinkodaros, rinkos tyrimų.

– Tad jūsų išradimas išvys dienos šviesą kaip komercinis produktas?

– Tikiuosi, kad taip. Per tuos metus "apaugau" žmonėmis, o jie niekaip neleidžia man mesti šio sumanymo. Neseniai laimėjome programos "Eureka" finansavimą projektui, pagal kurį kursime daugiamodalę sąsają: žmonėms, valdantiems smakrą ar skruostą, sukūrėme smakralazdę, o visa įmontuota į elektrinį vežimėlį su roboto ranka. Mechaninė ranka nejudančiam žmogui padėtų, pavyzdžiui, atsigerti – žvilgsniu išsirinktų ko nori, o ranka paduotų stiklinę su šiaudeliu. Projektą vykdome kartu su mokslininkais iš Haifos universiteto Izraelyje.

– Turite daug patirties mokslinių projektų komercializavimo srityje. Neseniai ta tema skaitėte ir paskaitą KTU studentams. Kas, jūsų nuomone, šiame kelyje svarbiausia?

– Man nepatinka, kai mane pristato kaip kokį nors guru: "O dabar Vidas Raudonis pristatys savo sėkmės istoriją..." Tai ne sėkmės, o sunkaus, nuoširdaus darbo istorija. Jei nedirbsi, tai ir nepasiseks. Net ir loterijos bilietus reikia pirkti, jei nori laimėti.

– O kas, jūsų nuomone, yra sėkmė?

– Man kartais atrodo, kad žmogaus sėkmė šiandien dažniausiai vertinama pinigais. Kiek knygų perskaitei, ką sužinojai, niekam nerūpi. Sėkmingas esi, jei vairuoji lambordžinį ar maseratį. Mano matas kitas – svarbu realizuoti save. O jeigu tai, ką darai, duoda ir finansinės naudos, jau yra sėkmė. Studentams bandžiau pasakyti, kad nesvarbu, ką veiktų gyvenime – ar lentą obliuotų, ar programuotų – viską reikia daryti gerai, kaskart vis tobuliau. Nežinau darbo, kuris neatsipirktų, jeigu jį atlieki nuoširdžiai ir neapgaudinėji savęs.

– Kaip jums, mokslininkui, sekasi bendradarbiauti su verslininkais?

– Švelniai tariant, esu nusivylęs lietuvių verslininkais. Pateikdami užsakymą jie nesuvokia, kad kas nors gali nepavykti, keistis biudžetas, kad darbas gali užtrukti. Tiksliausia turbūt tai pavadinti lankstumo trūkumu. Užsienio verslininkai susikuria rizikos apsaugą: jei kas nepavyksta, nesinervina ir nesirauna plaukų. Be to, tik iš užsieniečių išgirsi frazę: "Labai daug dirbai, norėtume tau tai kompensuoti – padidinti honorarą." Lietuviškoje rinkoje viršvalandžiai yra tavo problemos, vadinasi, kažko nemokėjai.

– Papasakokite apie kitus savo sukurtus inovatyvius prietaisus.

– Neseniai sukūriau tokį aparačiuką, kuris atpažįsta paviršiaus spalvą ir žmonių kalba pasako "raudona, tamsiai raudona, mėlyna" ir panašiai. Jis skirtas akliesiems, kurie, pavyzdžiui, nori susirasti vienodos spalvos batus. Vieną dieną per šiltai aprengiau savo vaiką ir jis perkaito. Taip sumaniau sukurti tokį temperatūros daviklį "Babby check", kuris pypsėtų, jeigu per šilta – tada žinotum, kad reikia nurengti vieną kitą megztinį. Visada pradedu nuo idėjos. Niekada netikrinu, ar yra rinka kokiems nors išradimams, tiesiog darau tai, ką man smagu daryti.