Tam tikras pranašumas

– Tai, kad esate žodžio žmogus, jau įrodėte, kaip ir žadėjęs, duodamas pirmąjį interviu pradėjęs dirbti Kaune, "Kauno dienai". Todėl norėtųsi išgirsti, kokia jūsų programa, einant šias pareigas, minimum ir kokia maksimum.

– Sunku kol kas į šį klausimą atsakyti. Dar tik pati pradžia. (Pokalbis vyko tryliktą jo darbo dieną Kaune – aut. past.). Kaip jau esu sakęs, kol kojų normaliai neapšilsiu, tol negalėsiu tiksliai to įvardyti. Esu iš principo analitikas, todėl pirmiausia turiu viską išanalizuoti. Pirmieji mano darbai kol kas – susitikti su visais padalinių vadovais, apskrities merais ir visais socialiniais partneriais bei išgirsti iš jų problemas. Ir tik po to, kai viską išanalizuosiu, galėsiu nusistatyti prioritetus. Tikslus aš bet kokiu atveju turiu, bet dar nenorėčiau jų įvardyti. Vien dėl to, kad, išanalizavus situaciją, jie gali kisti. Todėl kol kas nenoriu prie nieko prisirišti.

Prieš pradėdamas dirbti policijoje su bendramoksliais iš Kauno policijos fakulteto Kauno gatvėse patruliavęs M.Baršys tarnybos dvidešimtmetį sutiks eidamas Kauno apskrities policijos vadovo pareigas. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Esate jau ketvirtas Kauno apskrities policijos vadovas per pusseptintų metų. Kokia jūsų nuomonė apie tai lėmusias aplinkybes? Kiek turėtų trukti kadencija šiame atsakingame poste, kad būtų galima įgyvendinti užsibrėžtus tikslus ir nepasiklysti įvairių pagundų žabangose?

– Policijos komisariatų vadovų kadencija yra numatyta teisės aktuose –  penkeri metai su galimybe pratęsti kadenciją dar penkeriems. Manau, kad tai yra optimalu. Per penkerius metus tikrai įmanoma susidėlioti prioritetus ir juos įgyvendinti. Pakankamas ir terminas, numatytas veiklos tęstinumui. Po to jau reikėtų darbuotis kažkur kitur. O dėl jūsų minėtos kadrų kaitos man, žiūrint į visa tai iš šalies, sunku vertinti. Galiu vertinti tik tai, kas yra dabar. O apie buvusius dalykus nenorėčiau nei plėstis, nei reikšti savo nuomonės. Be to, vyksta ir teisminiai procesai. Ir teismas tai įvertins.

– Nė vienas iš jūsų pirmtakų, kaip ir jūs, nebuvo kilęs iš Kauno. Tiesa, vienas, prieš tapdamas Kauno apskrities policijos viršininku, vadovavo apskrities kriminalinei policijai. Tai, kad policijos komisariatų vadovais skiriami pareigūnai iš pašalės, jūsų nuomone, yra pranašumas einant šias pareigas ar trūkumas?

Didvyriai yra tie, kurie dirba gatvėje. Dieną ir naktį reaguoja į iškvietimus ir sulaiko nusikaltėlius. Reikėtų kalbinti juos. Neketinu prisiimti už juos laurų.

– Aš manau, kad tai yra pranašumas dėl to, kad, atėjęs į naują darbovietę, gali daug ką pamatyti kitomis akimis. Ir pamatai tai, ko galbūt nemato čia dirbantys. Kiekvienas vadovas įneša į kolektyvą kažką naujo. Lygiai taip pat, kaip kažką naujo jis gauna ir iš darbuotojų.

Atkirtis nepatenkintiems

– Po pergalės atrankoje jums atskleidus, kad jau prieš pusantrų metų persikėlėte gyventi į Kauną, atsirado peno gandams, kad šios pareigos jums esą buvo pažadėtos iš anksto...

– Neturiu, ką komentuoti. (Pašnekovas nesuvaldo juoko – aut. past.) Vien dėl to, kad į tokias pareigas vyksta atrankos procesas. Aš manau, kad jis labai skaidrus. Kadangi atrankoje dalyvauja ir Vidaus reikalų ministerijos atstovai. O prieš tai mes Valstybės tarnybos departamente turime gana rimtą ir ilgą testavimą. Todėl manau, kad laimėjau atranką sąžiningai. Ir daugiau neturiu ką šiuo klausimu pasakyti. Galiu tik pakartoti, ką jau esu sakęs, kad man važinėti iš Kauno į Marijampolę, tapus jos policijos viršininku, buvo arčiau negu iš Tauragės, kur dirbau prieš tai.

– Kokia jūsų nuomonė apie prieštaringai vertinamą policijos reformą, kurią Liną Pernavą policijos generalinio komisaro poste pakeitęs Renatas Požėla jau bando tobulinti? Gal skaitėte ir "Kauno dienos" praėjusio savaitgalio reportažą, ar kauniečiai jaučiasi saugūs savo mieste ir kaip jie vertina šią reformą?

– Skaičiau. Tačiau aš įvykusios policijos reformos tikrai nevertinu prieštaringai. Policija turi keistis, nes keičiasi ir gyvenimas, ir žmonės, ir nusikalstamumas. Taisytinų dalykų šioje reformoje galbūt ir yra, kaip ir kiekvienoje reformoje. Suprantu ir kauniečius, kad jie jaustųsi saugiai tik tada, kai nebūtų jokių nusikaltimų. Bet sutikime, kad tokių miestų ir valstybių pasaulyje nėra. Ir šiuo metu yra gerokai saugiau, negu buvo prieš tai. Apie nusikalstamumo mažėjimą teigia ir statistika. Nors ir sakoma, kad ji – didelis melas, bet juk visko neiškraipysi. Manau, kad ir skaičiai rodo, kad ši reforma pasiteisino. Tokių nusikaltimų, kokie būdavo, ar tokio jų skaičiaus jau tikrai nebėra.

Manau, kad gana didelis ir Kaune dirbančių policijos ekipažų skaičius. Ir, mano manymu, policijos Kauno gatvėse pakanka. Be to, vyksta ir nematomas policijos darbas. Mano manymu, žmonės turi jaustis saugiai nematydami policijos, o tiesiog dėl mūsų atliekamų tam tikrų prevencinių darbų.

Atėjo ne griauti, o kurti

– Esate dirbęs daugelyje policijos padalinių – konvojaus, kelių policijoje, patrulių ir apylinkės inspektorių tarnybose, kriminalinės policijos tyrėju, organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriuje. Kurios iš šių pareigų labiausiai patiko? Ir kas lėmė, kad tapote policininku?

– Labiausiai patiko darbas organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriuje, nes, kaip jau ir minėjau, esu analitikas. Mėgstu analizuoti procesus ir daryti išvadas. Gal dėl to darbas kriminalinėje žvalgyboje man buvo arčiausiai širdies.

Kodėl tapau policininku, aiškaus atsakymo neturiu. Šią profesiją pasirinkau dvyliktoje klasėje. Tiesiog taip susidėliojo. Tikrai nebuvau tas, kuris svajojo tapti policininku nuo vaikystės. Rinkausi, ar tapti mokytoju, ar policininku. Pasirinkau šią profesiją. Ir nė karto dėl to nesigailėjau. Nors iki tol nei šeimoje, nei giminėje policininkų nebuvo. Nėra ir dabar. Kol kas aš vienas. Ir tikrai neinu į darbą kaip į katorgą. Man darbas kartu yra ir hobis.

– Paskelbus, kad, dirbdamas Tauragėje, vadovavote ir jos policijos skyriui, kovojusiam su vietiniu organizuotu nusikalstamumu, ne vienam interneto komentatoriui tai asocijavosi su Šviniumi, palikusiu pėdsaką ir Kauno kriminalinėse kronikose. Viena iš labiausiai nuvalkiotų klišių apie Kauną – kad, aptvėrus jį spygliuota viela, visi žinotų, už ką sėdi. Beje, su tokia nuostata dirbti į Kauną buvo atvykę ir kai kurie jūsų pirmtakai. Su kuo jums, kaip policijos pareigūnui, turinčiam 20 metų tarnybos stažą, pirmiausia asocijuojasi Kaunas?

– Šviniaus siautėjimas Tauragėje – jau labai seni laikai. Kai dirbau Tauragės organizuoto nusikalstamumo padalinyje, taip pat buvome pradėję ne vieną ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu. Ir sėkmingai pabaigę, bet teismo sprendimai yra tokie, kokie yra. Jam, kiek pamenu, buvo skirtos tik piniginės baudos – už viešosios tvarkos pažeidimus ir grasinimus. O apie tai, kas neįrodyta, neverta kalbėti.

Neatrodo man kažkoks išskirtinis miestas ir Kaunas. Visuose šalies didmiesčiuose yra savų problemų. Ir visos jos, mano manymu, yra panašios. Taigi Kaunas tikrai nėra kažkokia Lietuvos nusikalstamumo sostinė ar pan. Nors čia ir vyksta tam tikri procesai. Jie yra žinomi ir kontroliuojami. Ir tai yra vienas iš mano prioritetų.

– Per jūsų minimus procesus, išgarsinusius Kauną, jūs mokėtės Kauno policijos fakultete ir turbūt patruliuodavote su kitais kursantais miesto gatvėse.

– Taip. Tuo metu buvo visko. Mums patruliuoti patikdavo. Bet kažkokių išskirtinių dalykų tikrai nebuvo. Be to, tęsiant atsakymą į ankstesnį klausimą, tikrai nenoriu teigti, kad dabar viską išdraskysiu ir padarysiu čia tvarką. Atėjau į Kauną ne griauti, o kurti – ir saugesnę aplinką, ir geresnę bei draugiškesnę žmonėms policiją.

Jaučiasi saugus

– Kaip sekasi adaptuotis Kaune jūsų šeimai?

– Gerai sekasi. (Šis atsakymas, kurį taip pat lydėjo pašnekovo šypsena, buvo po ilgiausios viso pokalbio metu pauzės – aut. past.) Turiu šeimą ir du vaikus, bet nenorėčiau labiau dėl to plėstis. Nes darbas yra darbas, o asmeninis gyvenimas – asmeninis.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Kokie pirmi įspūdžiai, tapus Kauno apskrities policijos viršininku? Ar radote čia tai, ko tikėjotės?

– Lyginti Kauną su Marijampole, kurioje prieš tai dirbau, – beprasmiška, nes dabar visai kiti masteliai. Bet pirmas įspūdis geras. Kauno policijos kolektyvas – brandus, jame nemažai savo srities profesionalų. Nors dar ne su visais padalinių vadovais teko bendrauti. Dėl dabartinės pandemijos situacijos. Tačiau tikrai radau Kaune tai, ko tikėjausi. Kauno policijos paros suvestinėje įvykių daugiau, bet čia daugiau ir gyventojų. Bet Kaune nėra jokių išskirtinių įvykių, kokių nebūtų šalyje. Pavyzdžiui, kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Kaune, šiemet užregistruojama kur kas mažiau vagysčių iš automobilių. Nors kauniečiai dėl to ir skundėsi jūsų dienraščiui. Mes tuos procesus irgi matome. Ir kontroliuojame. Tačiau natūralu, kad, sugavus vienus vagis, pradeda dirbti kiti. Visai to užkardyti neįmanoma. Tačiau pripažįstu, kad daug kas priklauso ir nuo policijos aktyvumo. Todėl kreipsime dėmesį į prevenciją. Ir labai stipriai. Tiek matomais, tiek nematomais būdais. Ir kokybišką, be chaoso rezonsaninių nusikaltimų suvaldymą.

– Ar per tuos pusantrų metų, kai gyvenate Kaune, neteko pačiam, jūsų artimiesiems ar draugams patirti tai, apie ką pasakojo minėto reportažo metu kalbinti kauniečiai?

– Asmeniškai aš jaučiuosi Kaune labai saugiai. Ir vaikštau tamsiais vakarais vienas. Per tuos pusantrų metų, kai čia gyvenu, tikrai nėra buvę, kad tektų skambinti į policiją ar eiti kur nors įsikišti. Tikrai nesu ta žvaigždė, kurią reikėtų kalbinti. Ar visažinis, žinantis atsakymus į visus klausimas. Didvyriai yra tie, kurie dirba gatvėje. Dieną ir naktį reaguoja į iškvietimus ir sulaiko nusikaltėlius. Reikėtų kalbinti juos. Neketinu prisiimti už juos laurų. Nes didvyriai yra jie, o ne vadovai. Vadovų tikslas – nustatyti prioritetus, kad jie taptų pavaldinių tikslu. Be to, vadovas turi šalinti kliūtis, kurios trukdo šiuos tikslus įgyvendinti. Žodžiu, vadovas tėra tik vadybininkas. Manau, kad ateityje daugiau dėmesio bus skiriama tikriesiems didvyriams.