Tačiau buvo laikas, kai gyvenimo vėjai šią trapią moterį lankstė į visas puses, o už finansinio ir vidinio stabilumo jausmą teko gerokai pakovoti.

Gūdi sovietmečio vaikystė

Ingridos vaikystė nebuvo tokia nerūpestinga kaip pasakose, kurias su dukra Beatriče vakarais skaito iki šiol, tačiau ji dėkoja gyvenimui už visas patirtis. Ir už tai, kad užaugo daugiabutyje, o ne vaikų namuose, kaip teko jos mamai.

„Mano mama augo vaikų namuose, kurie visiems laikams paliko gilų įspaudą jos širdyje, bet ji visomis išgalėmis yrėsi į priekį“, – atvirauja pašnekovė.

Ingridos vaikystė prabėgo sovietiniais laikais, kai vaikas su raktu ant kaklo buvo tipiškas daugiabučių rajono vaizdas. Jei pamiršdavo raktą, lipdavo į antrą aukštą per balkoną.

„Kiemas mus augino. Abi su metais jaunesne sese Egle praleisdavome pamokas, nes tekdavo stovėti eilėse prie anų laikų deficitų – kavos, cukraus, bananų... Mama nuo ryto ligi vakaro dirbo. Anksti tapome savarankiškos“, – šypteli I. Mikučiūnaitė, tomis sunkiomis akimirkomis maitinusi save rožinėmis svajonėmis apie importinius džinsus, kasetinį magnetofoną ar DVD vaizdo leistuvą – daiktus, kuriuos savo namuose turėjo jos klasės ar kiemo draugai.

Išvarginta sunkios vaikystės patirčių, gavo dar vieną išbandymą – jai teko atpažinti mirusį ir ilgą laiką nematytą tėvą, gyvenusį asocialų gyvenimą.

Ingrida nepaliovė galvoti, ką daryti, kad ateityje jos vaikų lauktų lengvesnis gyvenimas.

„Žmonės dažnai manęs klausia, kodėl tiek daug ir taip sunkiai dirbu, – kalba ji. – Faktas, kad tame darboholizme yra dalis ir mano pačios vaikystės traumos: noriu užtikrinti savo vaikams kitokią ateitį; pastatyti jiems bent minimalų pagrindą po kojomis.“

Empatija: „Jaučiu, kad dabar esu kaip tiltas tarp tų, kurie gali duoti, ir tų, kuriems labiausiai reikia mūsų pagalbos“, – apie labdaringas veiklas kalba I. Mikučiūnaitė. / I. Mikučiūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Rožinė svajonė – savi namai

Visą gyvenimą Ingrida svajojo apie nuosavą kampą – namus, kurie silpnai moteriai atstotų tvirtovę, suteiktų prieglobstį nuo skaudžių likimo smūgių.

Šiandien, net ir turėdama tokius Žaliakalnyje, trijų užkandinių „Doda“ užkandinių bendraturtė prisipažįsta, kad ramybės ir saugumo jausmo širdyje dar nejaučia. Žino, kad buvo įdomaus istorinio laikotarpio liudininkė.

„Sovietmetis, Sąjūdis, nepriklausomybė... Ne visiems teko išgyventi tokių skirtingų epochų virsmą“, – aiškina ji ir krapšto iš atminties dar vieną savo dienoraščio faktą, pasakojantį, kaip mergina, baigusi dvylika klasių, norėjo studijuoti vokiečių kalbą, bet pramiegojo egzaminą.

Ingrida nepaliovė galvoti, ką daryti, kad ateityje jos vaikų lauktų lengvesnis gyvenimas.

Teko tuomet stoti į dabartinę Lietuvos inžinerijos kolegiją ir sukti galvą, kaip užsidirbti pragyvenimui, nes tapusi pilnamete Ingrida turėjo palikti tėvų namus.

Labai džiaugėsi netikėtai gavusi darbą Ąžuolyno bibliotekoje. Pinigėlių užteko maistui ir vieno kambario nuomai trijų kambarių bute. Būtent bibliotekoje mergina susipažino ir su savo pirmagimio Viliaus tėčiu. Šiandien 26-erių Vilius gyvena savarankiškai, su mama likusi tik penkiolikmetė Ingridos dukra Beatričė.

„Kai būsimas vyras mane užkalbino, nesupratau, kodėl atkreipiau jo dėmesį. Mano savivertė tuo metu buvo žemiau nulio: neišvaizdi, nepasitikinti savimi, apkūnoka“, – tų laikų mintis cituoja I. Mikučiūnaitė.

Draugystė baigėsi vestuvėmis, vaikelio gimimu ir greitomis skyrybomis. Sūnaus tėtis išvyko gyventi į užsienį, o mama liko vienui viena su kūdikiu ant rankų, nuolat keliaujanti iš vieno nuomojamo būsto į kitą ir nepaliaujanti svajoti apie nuosavus namus.

Svajonė ėmė pildytis, kai gavo darbą įmonėje, kuri gamino „Geltonųjų puslapių“ katalogus. „Nedrąsiai joje startavusi, supratau, kad moku bendrauti su žmonėmis. Patikėjau, kad ir man gali sektis, o svarbiausia, kad mano uždarbio pakanka, jog gaučiau paskolą nedideliam butukui Žaliakalnyje“, – pasakoja ji.

Šeima: nors laiko saviškiams lieka nedaug, bet kelios dienos Juodkrantėje su sūnumi, jo širdies drauge, dukra ir visų mylima augintine prilygsta geram mėnesiui Havajuose. / I. Mikučiūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Netikėta verslo idėja

Pagaliau ir Ingridos gyvenimas pamažu ėmė tvarkytis, tačiau kaip tik tada likimas mestelėjo dar vieną išbandymą – sunkia psichikos liga sergantį žmogų, padovanojusį jai ir didelį džiaugsmą, – dukrelę Beatričę.

„Nenoriu gilintis į detales. Kas buvo, tas pražuvo, – tikina verslininkė, – tačiau rykščių ir antausių iš gyvenimo gavau nemažai.“

Paklausta, kaip iš samdomos darbuotojos tapo savimi užtikrinta verslo moterimi, ji verčia dar vieną savo gyvenimo puslapį. Pasakoja, kaip su bendradarbe Gerda Karosiene ilgus metus dirbo poligrafijos srityje, o vieną dieną sumanė kurti savo verslą. Kokį – pasufleravo Ingridos sūnus Vilius, kuris visus iš mamos gautus dienpinigius išleisdavo savo mėgstamiems kebabams.

Mama panoro sužinoti, kodėl gatvės maistas Viliui yra toks skanus. Į foliją susuktas lavašas ir jo turinys, paskendęs riebiuose padažuose, Ingridos nesužavėjo, bet pasufleravo mintį, kad tą patį kebabą galima pagaminti kur kas sveikiau, o patiekti – kur kas estetiškiau.

„Pradėjome sukti galvą, kaip padaryti, kad kebabus, suvožtinius pamėgtų ta kategorija žmonių, kuri išvis priešiškai žiūri į greitąjį maistą. Ėmėme fantazuoti, kaip juos tvariau supakuoti į popierių, kaip gražiau patiekti“, – pasakoja „Doda“ užkandinių įkūrėja.

Kai galvoje apsigyveno mintis, netrukus atsirado ir maisto kioskas Aleksote. Dabar pašnekovei toks poelgis atrodo visiška kvailystė – atsisakyti puikių pareigų spaustuvėje ir stačia galva nerti į visiškai nepažintus maisto gamybos vandenis, bet tada...

Vyriški išbandymai

„Tada ta mintis mane tarsi apsėdo. Maniau, tai bus pirma vinis į mano finansinį stabilumą, mano užtikrintą ateitį“, – prisipažįsta ji.

Tačiau pirmasis kioskas, kurį nusipirko drauge su Gerda, buvo supuvęs. „Turėjome perdaryti visą iš naujo. Įranga, kurią įsigijome kebabų gamybai, irgi vos veikė. Pamenu, kaip pirmą dieną nuėjau su kostiumėliu į darbą – neva parodysiu lygį, o vakarop grįžau namo kaip nuvarytas šuo“, – prisimena Ingrida, šiandien sakanti, kad tokį fiziškai sunkų darbą galėtų dirbti tik vyrai.

Po kelerių metų nuo verslo pradžios jai į rankas pakliuvo žurnalisto Andriaus Užkalnio tekstas, kuriame vyras vardijo dešimt priežasčių, kodėl žmogus, norintis atsidaryti savo restoraną, turėtų to nedaryti.

„Skaičiau ir dėjau kryžiukus prie visų iki vieno Andriaus išvardytų punktų“, – kvatojasi Ingrida, pati pradžioje tarkavusi kopūstus, maišiusi majonezą, kūrusi receptus. Šiandien, sako, užkandinės „Doda“ skaičiuoja jau devintus metus versle.

Atlaikiusios nežmonišką pradinį fizinį krūvį dvi moterys gavo pasiūlymą atsidaryti dar vieną užkandinę „Doda“ Savanorių prospekte.

„Vieta buvo gera, tad verslas čia greitai įsisuko“, – džiaugiasi I. Mikučiūnaitė, netrukus šventusi ir dar vieno kioskelio „Doda“ įkurtuves Šilainiuose.

Aistra: geriausia pramoga mamai ir dukrai – Kauno valstybinio muzikinio teatro spektakliai. Meniškos damos juos visus žino atmintinai ir su nekantrumu laukia naujų pastatymų. / I. Mikučiūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

„Doda“ – antrieji namai

Moteris dalijasi ir pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, kurios užklupo jos verslą COVID-19 pandemijos metu. Nerimas dėl ateities, atsakomybė už savo darbuotojus Ingridą taip užvaldė, kad ji visiškai nustojo miegoti. Teko kreiptis į psichiatrą.

Išsigelbėjo greitas persiorientavusi – ėmė tiekti maistą išsinešti.

„Tai buvo metas, kai žūtbūt norėjau kuo nors prisidėti, tai šovė į galvą mintis tiekti pagalbą medikams. Važiavome į pirmąsias fronto linijas – į greitųjų testų palapines – ir maitinome personalą „Doda“ kebabais, suvožtiniais, bulvytėmis. Nė vieno iš ten dirbusių žmonių nepažinojau – tiesiog palikdavome dėžes su maistu ir važiuodavome atgal“, – pandemijos laikus prisimena pašnekovė ir giliai atsidususi priduria, kad kovidas išmokė žmones spaudyti mygtukus ir užsisakyti maisto į namus, tačiau atpratino bendrauti.

„Juk maistas ir bendravimas – abu vienas kito verti malonumai“, – įsitikinusi ji, šiandien užkandines „Doda“ vadinanti savo antraisiais namais, o jose dirbantį jaunimą – savo vaikais.

Pirmadienis čia – diena be mėsos. Ingrida agituoja lankytojus bent kartą per savaitę duoti skrandžiui pailsėti nuo sunkaus maisto ir siūlo gardžių augalinių pasirinkimų – kebabų su falafeliais, suvožtinių su avinžirnių kotletais, batatų, daržovių.

Svajonė ėmė pildytis, kai gavo darbą įmonėje, kuri gamino „Geltonųjų puslapių“ katalogus.

„Draugaujame su įvairiomis veganų bendruomenėmis, esame iniciatyvos „Pirmadienis be mėsos“ pradininkai Lietuvoje. Noriu, kad pas mus atėjęs būrys jaunimo – visavalgiai, veganai, vegetarai – visi išeitų sotūs ir laimingi“, – savo verslo moto dalijasi ji ir aiškina, kad užkandinių tinklo pavadinimas kilo iš žemaitiško šūkio „Jamk, kol doda“ trumpinio.

Atgaivai – darbas bibliotekoje

Šiandien Ingridą galima sutikti ne tik vienoje iš „Doda“ užkandinių, bet ir atsinaujinusioje Kauno Ąžuolyno bibliotekoje, kurioje ji dirba. Ten, sako, skrajoja jos siela, nes gali bendrauti su įdomiais žmonėmis, dalyvauti kultūros renginiuose, duoti peno savo vidiniam pasauliui.

„Biblioteka mano gyvenime atsirado atsitiktinai. Prieš metus, paprastai kalbant, nusmuko mano stuburas, gavau tris išvaržas ir ilgą reabilitaciją. Tad vieną gruodžio dieną lipau šlubuodama Žemaičių kalnu žemyn ir kažkodėl panorau užsukti į apačioje esančią biblioteką. Ten susitikau savo buvusią bendradarbę Dalytę“, – pasakoja Ingrida, tikinti, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna.

Dalytė prisipažino, kad išeina į pensiją, o Ingrida išsyk priėmė sprendimą vietoj jos pasilikti bibliotekoje, nes buvo išsiilgusi paprasto bendravimo be poreikio parduoti.

„Esu dirbusi ir įmonėje „Balto“ projektų vadove, bendravusi su leidyklomis, tad knygos man visą gyvenimą buvo kažkas tokio“, – teigia verslininkė, tąkart pajutusi, kad visa savo esybe trokšta nerti į kultūrinę veiklą.

I. Mikučiūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Gera daryti gera

„Beveik per dešimt „Doda“ gyvavimo metų priėjau tokį etapą, kai galiu sau leisti darbuotis ir versle, ir bibliotekoje vienu metu kai galiu prasmingai save realizuoti“, – džiaugiasi I. Mikučiūnienė, pamačiusi, kokia stipri yra „Doda“ darbuotojų komanda, puikiai susitvarkanti ir be jos.

Kai krūtinė prisipildo vidinio džiaugsmo ir gerų emocijų, norisi jomis dalytis.

„Jaučiu, kad dabar esu kaip tiltas, – sako Ingrida. – Prasidėjus adventui, biblioteka organizuoja akciją „Knygų Kalėdos“ – renkame knygas vaikų dienos centrams, o aš dar nuo senų laikų turiu daug draugų leidyklose. Užtenka vieno skambučio ir knygų aruodai prisipildo“, – šypsosi laiminga geradarė. Jos pažįstami žino: jei Ingrida prašo, vadinasi, reikia.

„Neseniai buvo Pyragų diena. Su darbuotojais prikepėme daug pyragų ir pardavinėjome juos bibliotekoje, o visus surinktus pinigėlius skyrėme Rimanto Kaukėno paramos fondui ir Kauno klinikų vaikų onkologijos skyriui. Ten besigydantiems vaikams buvo surengta įdomi stiklo edukacija. Nuostabus jausmas daryti ką nors gero“, – prisipažįsta ji.

Gyvena Kalėdų laukimu

Dažnai verslias moteris, daugiau laiko praleidžiančias darbe nei namuose, kamuoja sąžinės graužimas, kad jų šeima lieka nepamylėta, neprižiūrėta. Ar Ingrida ne išimtis?

Verslininkė prisipažįsta, kad ir jos sąžinė kenčia. Kiekvieną rytą, vos pabudusi ir ištarusi mintyse stebuklingą frazę: „Sveikas, gyvenime, aš ateinu!“, ji dėkoja Dievui už supratingus ir labai savarankiškus vaikus.

„Kiekvieną vakarą mes visos trys – aš, dukra ir mūsų prancūzų buldogė Bafytė – susėdame, kalbamės, skaitome pasakas. Dažnai einame ir į Kauno valstybinį muzikinį teatrą (KVMT): jis – didžioji mūsų aistra. Visus KVMT spektaklius žinome atmintinai. Kai Beatričė dar buvo vaikas, ten lankė baleto studiją, vaidindavo masinėse spektaklių scenose.“

Mama tikina, kad jos dukra – absoliučiai meno žmogus: šoka vogue šokius, dainuoja chore, groja fleita ir jaučia didelę trauką scenai, su kuria nori sieti ir savo ateitį.

Visą gyvenimą apie jaukius namus svajojusi Ingrida džiaugiasi, kad šį adventą pasitiks suremontavusi virtuvę. Laukia ir naujos orkaitės išbandymo. „Ant naujos viryklės kepsime kalėdinius sausainius ir puošime jais visus namus, nes užkandinės „Doda“ jau seniai kvepia imbieru ir cinamonu“, – džiaugiasi ji.

Ingrida prisipažįsta, kad Kalėdų laukimas ją veikia stebuklingai – paverčia vaiku, tad abi su Beatriče kas rytą žiūri per „Labas rytas, Lietuva“ rodomą serialą apie elfų nuotykius. Šiuo metu Kalėdų Senelis, elfai, ponia Pyragauskienė, ponas Kaminėtojas ir kiti – jųdviejų mylimiausi personažai.

Vietoj pabaigos...

– Ar jūs visai nepykstate už sunkią vaikystę, skaudančią nuo darbų nugarą ir kitus išbandymus, kurių jums nepagailėjo likimas?

– Oi, ne. Aš dažnai pagalvoju, kokį įdomų gyvenimą gyvenau, gyvenu. Daiktai nesvarbu. Svarbiausia, kad žmogaus siela dainuotų. Ir vidus.

– A tas sunkus gyvenimas neprikrovė į jūsų vidų akmenų, kuriuos norėtumėte svaidyti į kitus, galbūt turėjusius lengvesnį kelią?

– Oi ne, priešingai. Akmenų nėra. Vietoj jų užaugo žali želmenėliai, tikrai. Esu dėkinga likimui už viską – net ir už tuos išbandymus, be kurių turbūt dabar nebūčiau tokia, kokia esu – didelė optimistė!