Viduje girdisi malonūs džiazo garsai, o prie stalo palinkęs vyras padrąsina užeiti.

„Gal kavos? Aš greitai padaryčiau“, – klausia, kol apžiūrinėju jo gaminamus odinius dirbinius. Laiko turėjau ne per daugiausia, todėl padėkoju ir pasakiau, ko ieškau. „Koks jūsų sūnus? Truputį rokeris, hipis?“ – neįkyriai stengiasi padėti.

Nejučia išsišnekame ir, kai neturėdama laiko maždaug po valandos išeinu, ta sūnui nupirkta dovana, suprantu, yra kažkokia kitokia – su istorija, nes nupirkta kažkaip nepaprastai.

Vasarą prie Algirdo Velminsko dirbtuvių vitrinos lauke stovi staliukas ir dvi kėdės. Dažniausiai jos būna užimtos. Šaltuoju metų laiku staliukas ir kėdės stovi dirbtuvėse. Kaip pats juokauja, užstalės bendrai renkasi viduje.

„Aš niekada neliūdžiu. Čia užsuka daugiau bohema. Tos kalbos čia kitokios, ne apie investicijas. Suprasti kitą, būti suprastam – svarbiausia. Bendravimas yra didžiulė dovana. Tokie pasisėdėjimai pas mane įprasti. Ateina ir šiaip žmonių, ar čia būtina ką nors pirkti“, – pastebi jis.

Odininkas nėra tikroji A. Velminsko profesija. Sovietmečiu institute studijavo mašinų gamybą, bet dirbo ne pagal specialybę. Buvo gavęs paskyrimą į Mokslinių tyrimų institutą. Tačiau visi darbai nebuvo atgaiva širdžiai. „Kai su nepriklausomybe atėjo laukinis kapitalizmas, reikėjo išgyventi. Dabar galiu sau leisti“, – šypsosi įgudusiais potėpiais braukdamas dažus.

„Gal reikėjo anksčiau mesti darbą, bet nesiryžau. Sunku išeiti iš tos komforto zonos – tarnybinis automobilis, dar visokios privilegijos. Mūsų kartai būdingas ir baimės jausmas, kas bus, jei nepasiseks“, – svarsto A. Velminskas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Gyvenimas – judėjimas

Natūralios odos diržus, apyrankes, kaklo papuošalus ir visokius keistus dalykus dabar gaminantis vyras skaičiuoja apie 20 metų dirbęs statybinių medžiagų kompanijoje.

Nors tiesiai nesako, kad tas darbas nebuvo prie širdies, tačiau pabrėžia, kad jei savęs nerealizuoji darbe, ieškai, kur tai galėtum padaryti.

Taip jo gyvenime atsirado oda, pirmasis Kaune ėmė rengti protmūšius. „Gal kokiais 2009 m. vilniečiai pasikvietė į protmūšį ir pagalvojau, kad Kaune niekas jų nerengia. Buvo krizė, pradėjau protmūšius rengti visuomeniniais pagrindais. Ilgainiui susirinkdavo daug komandų, buvo populiaru, bet aš jau vienas nepajėgiau. Odinius dirbinius pradėjau daryti labai mėgėjiškai – draugams, giminėms ir artimiesiems“, – pasakoja, kad šiam mėgėjiškam užsiėmimui visiškai atsidėjo tik išėjęs į pensiją.

„Darbas yra labai didelė vertybė. Jis socializuoja. Ateini, bendrauji. Antra vertus, jis drausmina, nesuglembi. Mano atveju, kai dirbu mėgstamą darbą, realizuoju save.

Aš laimingas čia krapštydamasis. Aš viską turiu.

Esu pensininkas, užsitarnavau tą poilsį, bet jei nieko nedarai, gal esi nebereikalingas. Aišku, lieka pramogos, bet tam reikia turėti pinigų. Darbai man visą laiką atrodė labai prasmingi – kol dirbi, tol viskas gerai, visą laiką judesys. Gyvenimas – judėjimas, nors dauguma į darbą žiūri iš ekonominio taško“, – savo požiūrį dėsto A. Velminskas.

Paprašiau Algio dirbinio iš geltonos odos. „Ar tu nori mane į bankrotą nuvaryti, – juokais barė. – Tu vienintelė nori geltonos odos. Turėsiu pirkti dažus, o paskui juos išmesti, nes daugiau nereikės.“ Tačiau, kai po kelių savaičių užėjau, puiki garstyčių spalvos oda gulėjo ant jo darbastalio.

Savitas požiūris

„Laikausi dėl senų gerų klientų. Pas mane galima rasti nestandartinių gaminių. Jei koks gimtadienis ar šiaip reikia mažmožio, surasiu kainuojantį nuo 5 eurų. Žinau, kad tie daiktai daug brangesni. Aš nelupu nežmoniškų pinigų. Žinau, kiek jie kainuoja. Imu simboliškai. Aš laimingas čia krapštydamasis. Aš viską turiu“, – savo filosofiją dėsto Algis.

„Turiu savo koncepciją – už dyką atiduodu savo darbus.  Nedažnai, bet buvo tokių atvejų, kai žmogus neišgali. Vieną studentą pamačiau prekybos centro kasoje dirbantį. Jis užklausė apie apyrankes. Mačiau, kad jis tokią prastą kinišką užsidėjęs. Sakau: ateik, aš tau padovanosiu. Vėliau jis į Švediją išvažiavo studijuoti“, – priduria pašnekovas.

Tačiau neslėpė, kad buvo tokių, kuriems nepardavė savo darbų. „Be jokių išimčių, tai buvo tik moterys. Jos nežino, ko nori. Gal turite tokį, tik truputį platesnį, bet kad minkštas būtų ir spalva truputį į raudonumą. Matau, kad jai nereikia. Nenoriu, kad mano daiktą numestų, nereikia tai nereikia. Nustemba, kad neparduodu“, – tęsia baigdamas dažyti diržą ir pereina prie kampučių apvalinimo.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Skauda dėl Senamiesčio

Ne taip seniai iš vienų patalpų Vilniaus gatvėje Algis persikėlė į kitas. Ne todėl, kad anos prastesnės, o dėl nuomos kainos. Anot Algio, Senamiestyje prasta situacija. Žmonės pamiršo, nebeateina čia. Algis prisiminė, kaip prieš gerus penkiolika metų buvo stengiamasi atgaivinti Senamiestį, sugrąžinti kauniečius į Vilniaus gatvę, ten esančias kavines. Šiandien situacija kartojasi.

Pasakoja, kad Senamiesčio bendruomenė ir vėl buriasi svarstyti, ką daryti, kad pritrauktų daugiau žmonių į nedidelį, bet jaukų, istoriškai miestui svarbų rajoną.

„Aš pensininkas, tik savo buvimu Senamiesčio kartelę keliu, – juokiasi jis. – Visada galvojau, kad reikėtų pasikviesti kokį užsienietį į tokį susirinkimą, nes jie visai kitomis akimis pažvelgę galėtų pasakyti, ko Senamiesčiui trūksta.“

Vis dėlto, Algio nuomone, didelę įsipareigojimo atgaivinti Senamiestį naštą reikėtų perleisti patalpų savininkams, o ne tiems, kurie nuomoja, įkuria kavines, restoranus. „Kodėl? Jei pakeli vertę, savininkas džiūgauja, kad puiki vieta, žmonės plūsta, vadinasi, geras verslas ir jei jau taip viskas gerai, keliu patalpų nuomos kainą. Pakėlus nuomos kainą, nuomininkas ir vėl sukasi, stengiasi, kad tik klientai nenusigręžtų ir lankytųsi. Tačiau patalpų savininkas juk nieko neįdėjo, nė vienos plytelės,  kad klientai čia ateitų. Panašiai, jei nuomojiesi butą juodukų rajone, tai tas butas bus pigus, nes juodukų rajonas yra prastas. Senamiestis šiandien tikrai prastas rajonas. Niekas čia neateina per dienų dienas“, – tvirtina odininkas.

Vyras įsitikinęs, kad Senamiesčio bendruomenės pokalbiuose turėtų dalyvauti ir patalpų savininkai, kad jie suprastų ir investuotų.

„Nuoma juk beprotiškai didelė. 1 200 eurų per mėnesį norėjo už mažesnes nei 20 kv. m patalpas. Savininkai turėtų prisidėti ir tada galėtų lupti tuos beprotiškus pinigus“, – noru Senamiestį matyti gyvą spinduliavo Algis.

Paveikslo detalės

Visą šio Romo Kalantos kartos palikuonio, kaip jis pats save pavadino, paveikslą vargu ar įmanoma perteikti. Istorija veja istoriją ir prasprūdęs faktas apie laikinajai globai paimtus vaikus – dar viena jo paveikslo detalė.

„Dabar vaikai jau su mama. Supratau, kad esu senas ir galiu neišauginti vaikų. Nesu užrietęs nosies, bet galiu pasakyti, kad esu padaręs gerų darbų. Vaikai išėjo, liko šuo. Veiklos turiu pakankamai. Na, kad ir šunį išvesti“, – juokiasi Algis.

Savo istorijomis Algis dalijasi ir socialiniame tinkle. Buvo pandemijos antrasis karantinas, kai jo aprašyta reali istorija sulaukė apie 0,5 mln. peržiūrų, o vienas Vokietijos laikraštis paprašė perspausdinti tą tekstą.

Algis sutiko tuo tekstu pasidalyti ir su „Kauno diena“.

„Nekenčiu karantino. Nekenčiu žmonių abejingumo, nejautros.

Mano pietūs jau buvo įpusėję, kai vidun užėjo garbaus amžiaus dama. Senolės laikysena ir nepriklausomybės priešaušriu siūti kailiniai, kurie vis dar atrodė kaip nauji, teikė jai orumo.

Dirbdamas studijoje pamažu įgudau atpažinti pirkėjus. Tikėtina, ieško dovanų anūkams – buvo pirmoji mano mintis, kuri tuoj pat buvo paneigta atvykėlės.

– Ar negalėčiau pas jus truputį pabūti ir sušilti, – su viltimi tarė ji, – lauke labai šalta.

– Įsitaisykite, ponia patogiai, – parodžiau į lankytojams skirtą krėslą, – gal norite karštos arbatos?

– Kad ačiū, – su dėkingumu tarė ji, – negaliu nieko valgyti ir gerti prieš operaciją. Atvykau į akių kliniką operacijos, gerokai per anksti, tai liepė išeiti ir palaukti gatvėje. Neleido pasilikti viduje.

Negalėjau patikėti, kad į jos elementarų prašymą leisti pabūti viduje visiems buvo nusišvilpti. Juk ne gegužė už lango. Juk ne Maldyvai. Negana to, senolės pastangos įsiprašyti sušilti į šalia klinikos esantį grožio saloną, kuris, pasak jos, buvo tuščias, irgi buvo bevaisės. Antro šanso ji negavo: merginos tiesiog užsirakino duris. Negalėjau patikėti savo akimis, tiksliau, ausimis, kad žmogus, kuris kreipiasi pagalbos, susiduria su visišku nejautrumu. Taip pat abejingai ji buvo išprašyta (vos neparašiau išpašolvoninta) ir iš kavinių, kurių personalas uoliai vykdė karantino nurodymus ir komandas. Tik išsinešti! Ordnung ist ordnung!

Įsakymas mylėti artimą kaip save patį automatiškai neteko galių. Tu niekas. Tu absoliutus nulis. Tu gatvėje.

Būdama seno sukirpimo inteligentė, ji atvyko į kliniką gerokai anksčiau, net su pusantros valandos rezervu, kaip būdinga vyresniajai kartai. Ruošėsi keisti akies lęšiuką. Niekas iš artimųjų jos nepalydėjo. Tiesiog likimas lėmė nugyventi be vaikų. Ironiška, kad, pati būdama gydytoja, ji patyrė visišką naujos generacijos gydytojų abejingumą. Ir ne tik gydytojų.

Tą popietę turėjau puikią pašnekovę, kurią atginė ne paskata pirkti, bet elementarus noras sušilti. Pokalbis, užpildęs dirbtuvėlės vienatvę, buvo neįpareigojantis, bet šiltas. Apie orą, bites. Ir keliones, kas be ko. Išlydėdamas pasijaučiau nejaukiai: ji širdingai dėkojo už šilumą ir prieglobstį. Nenusipelniau tos padėkos, nes nieko prasmingo nepadariau. Man nereikėjo įdėti jokių pastangų, kad ji rastų šilumą ir užuovėją. Tiesiog pasielgiau žmogiškai. Jaučiau nusivylimą (gal gėdą?), dėl tų žmonių, kurie abejingai nusisuko.“