Tokį garbingą, kad šįkart ta proga, sako, nenori nieko – nei gėlių, nei dovanų. „Benas (KVMT vadovas Benjaminas Želvys – aut. past.) pasakys man keletą sveikinimo žodžių, įteiks gėlės žiedą, aš trumpai padėkosiu, ir viskas. Šįkart noriu, kad viskas praeitų ramiai“, – tikina jubiliatė.

Pensijoje atrado keliones

Nors gimtadienio dovanų operos solistė atsisako, tačiau pati be jų neapsieina. Po kelių valandų nuoširdaus pokalbio KVMT grimo kambaryje Bernarda traukia iš rankinės savo autobiografinę ir poezijos knygą „Neatplėšti laiškai“. Užrašo gražią dedikaciją: „Rojus yra čia, Žemėje, tik mes vėlai tai suprantame.“ Ar pati šią tiesą suprato laiku?

Anot jubiliatės, ji gaudė ir išnaudojo kiekvieną Žemės rojuje praleistą akimirką. Kai jau nebeturėjo vaidmenų teatre, labai daug keliavo. Aplankė Ispaniją, Andorą, Italiją, Graikiją, Prancūziją, Turkiją, Kiprą ir daug kitų šalių. Šiandien tas keliones primena šūsnis nuotraukų.

„Geriau jau būčiau viską krovusi į atmintį. Kur dabar jas dėti? Nei sudeginti, nei kam atiduoti? – trūkčioja pečiais keliautoja, „Novaturo“ biurą, esantį Laisvės alėjoje, vadinanti savo antraisiais namais.

„Jie net išskirdavo man antrą vietą autobuse, kad būtų patogiau važiuoti. Būdavo, įsėdu į autobusą ir visas ligas, skausmus kaip ranka nuima – išsyk pasijuntu sveiku žmogumi. Paskutinė kelionė? Prieš dvejus metus į Sakartvelą. Skridome lėktuvu į Kutaisį, o paskui autobusu vykome į kalnuotąją Svanetiją. Čia stūkso ir aukščiausia Didžiojo Kaukazo viršukalnė – 5 201 m Šchara“, – tikslius skaičius ir kelionės detales prisimena B. Petravičiūtė-Barkauskienė.

Draugių kelionėms jai nereikia – susipažįsta vietoje, o paskui tampa neišskiriamos. Taip, sako, buvo ir su Gretute, ir su Sakartvelo kelionės gide, kuriai sveikinimą visada pasirašo: „Bernarda iš Svanetijos“.

Negi garbaus amžiaus moteris ir po Kaukazo kalnus drauge su jaunimu kopinėjo? Tai girdėdama Bernarda tik juokiasi. Sako, iš pradžių planavo ant laiptukų kalnų papėdėje pasėdėti, bet paskui persigalvojo. „Kam sėdėti, jei su visais spėju?!“ – šmaikštauja.

Prie kalnų upių norėjo net palapinę pasistatyti. „Jausmas toks, lyg niekada nemirtum – taptum gamtos dalimi ir gyventum amžinai“, – dalijasi pašnekovė ir tuoj pat didžiuodamasi priduria, kad moka debesis prasklaidyti, jei kelionės metu oras ima ir subjūra.

Nuotaikingai: kunigaikštienė Kudenštain operetėje „Grafaitė Marica“ su Danieliumi Vėbra ir Tomu Ladiga. / Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

Paženklinta stebuklo

Žinodama, kiek Bernardai metų (prašė garsiai nesakyti) ir kaip jaunatviškai ji atrodo, negaliu nepasidalyti ir dar vienu šios moters gyvenimo stebuklu – jos gimimu.

Niekas netikėjo, kad kūdikis išgyvens. Mama tris paras niekaip nepagimdė. Abiejų gyvybės jau geso. Laimei, iš Karaliaučiaus atvyko chirurgas ginekologas Aleksandras fon Švarcbachas ir atlikęs, kas pridera, tėvui pasakė: „Gimdyvės padėtis beviltiška, o šitą galite išmesti.“

„Šita“, anot solistės, ir buvo ji, kurios kūnelį susuko į ryšulį ir traukiniu išvežė į Kauną pas bobutės seserį Adelę. „Ėjo 1935-ųjų sausio 8-oji. Tą dieną už jūrų marių gimė Elvis Preslis, ir kai televizija prisimena jo gimtadienį, aš širstu, kad pamiršta mane“, – juokauja stebuklingai išgyvenusi Bernarda, kurią išsyk po šv. Velykų į gimtuosius Kybartus pas mamą parvežė gyvą ir sveiką.

Paklausta, kaip jai sekėsi mokslai, valiūkiškai mirkteli ir rodo į savo knygą. Joje – eilėraščiai. „Jau tada kūriau eiles. Rašiau jas visoms progoms, visiems minėjimams. Iš vakaro gaudavau užduotį, o ryte eilės jau būdavo iškeptos, – aiškina su humoru nesusipykusi pašnekovė ir čia pat pritaiko keletą eilučių iš savo kūrybos: – Artistė buvo. Po perkūnais! Šiek tiek raitydavo eiles. Čia sūdos krepšininkės kūnas, o siela – žaidžia rungtynes…“

Jei kas suskaičiuotų visus koncertus ir spektaklius, visus kilometrus, kuriuos nukulniavau iš grimo kambario į sceną per tuos metus – statistika būtų įspūdinga.

Galėjo būti sportininkė

Ar tų rungtynių būta? Bernarda juokiasi, kad soliste galėjo ir nebūti, nes nuo pat mažų dienų visą gyvenimą sportavo. Kybartuose iki nakties sėdėdavo stadione – tėveliui reikėdavo varyte iš jo varyti.

„Buvau trumpų distancijų bėgikė. Gerai sekėsi šuoliai į tolį. Krepšinį irgi mėgau. Ir dabar mėgstu: visada „Žalgirį“ pasižiūriu. Ypač, jei kokios svarbesnės rungtynės. Būdavo, Vilkaviškis, Marijampolė, Kaunas, Vilnius, paskui Maskva, Leningradas arba Ryga. Gyniau Lietuvos garbę moksleivių spartakiadoje. Tada man buvo gal penkiolika“, – prisimena B. Petravičiūtė-Barkauskienė, net pati nustebusi, kad nestojo į Kūno kultūros institutą.

Kodėl? Sako, ir tėtis nelabai norėjo, ir pati paskutinę akimirką persigalvojo. Rinktis dainavimą Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje sugundė vaikystės draugas Algis Apanavičius. „Galėjo ten manęs ir nepriimti, jei tik būčiau parodžiusi savo charakteristiką, kuri iš esmės buvo visai nebloga, išskyrus paskutinį sakinį: „Į komjaunimą stoti buvo griežtai atsisakiusi.“

Laimei, gudri raštinės darbuotoja pamokė merginą išsyk tos charakteristikos egzaminų komisijai nerodyti, o vėliau jos ir neprireikė.

Studijuodama muzikos mokykloje nuo sporto irgi toli nepabėgo – toliau dalyvavo spartakiadose, krepšinio varžybose. Paskutinius dvejus metus net lankė krepšinio meistriškumo sekciją prie Kūno kultūros instituto. Ją baigusios merginos patekdavo tiesiai į profesionalųjį sportą. Tačiau, anot Bernardos, tada ją jau buvo užvaldęs dainavimas.

Paklausta, ar niekada nenorėjo būti estrados dainininke, prisipažįsta apie tai nė karto nesusimąsčiusi. Galvoje buvo tik klasikinis dainavimas, kurį studijuoti ir laikyti egzaminų iš pradžių nurūko net į Leningradą. Tiesa, po pirmojo turo persigalvojo ir grįžo į Vilnių. Puikiai išlaikė egzaminus ir tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos studente. Vienus metus dainuoti mokėsi pas operos solistę Vladą Mikšaitę, o likusius ketverius – pas operos solistą, režisierių ir pedagogą Petrą Oleką.

Didžiulis jo mokinių būrys tuo metu dainavo Vilniaus operoje. „Jis mums buvo ir tėvas, ir motina, ir gydytojas, ir rėmėjas. Jo klasėje gulėdavo medicinos intrumentai. P. Oleka mus išmokė apžiūrėti draugų balso stygas, nustatyti jų būklę“, – giria savo kurso vadovą B. Petravičiūtė-Barkauskienė ir priduria, kad į klasikinį vokalą iš daugybės kandidatų pateko keturi, o penktame kurse liko ji viena.

Ypatingas: 1961-ieji. Pirmasis ir svarbiausias solistės vaidmuo Kauno valstybiniam muzikiniame teatre – Karmen to paties pavadinimo operoje. Šalia sėdi režisierius Rostislavas Andrejevas ir dirigentas Juozas Indra. / Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

Karmen – ir Vilniuje, ir Kaune

Diplominis spektaklis, kurio smulkiausias detales prisimena iki šiol, buvo Georges’o Bizet opera „Karmen“. Pasak Bernardos, Karmen vaidmuo – kiekvieno mecosoprano svajonė. Ji išsipildė būtent jai!

Du diplominiai „Karmen“ spektakliai Vilniaus operos ir baleto teatre turėjo didelį pasisekimą, bet tuo metu absolventę pasiekė gandai, kad KVMT režisierė Regina Senkutė irgi stato operą „Karmen“, o pagrindinio vaidmens nėra kam vaidinti.

„Tuomet maestro P. Oleka mane palaimino ir liepė važiuoti į Kauną. Sakė, kad ten tikrai turėsiu vaidmenų, nes ten tikras teatras ir tikra Lietuva“, – pasakoja 55-erius metus šio teatro scenoje dainavusi atlikėja, kuriai Kaunas negailėjo nei aplodismentų, nei gėlių.

Taip prasidėjo ilgas ir, kaip pati sako, amžinas Bernardos gyvenimas šiame teatre. Jaunai artistei atrodė, kad čia dirbantys žmonės neturi nei namų, nei vaikų; jie nemiega ir neverda pietų, nes visi nuo pat ryto gražiai apsirengę ir pasitempę repetuoja teatre.

Šiandien garbaus amžiaus operos solistė taip pat mėgsta lankytis KVMT. Čia visi ją pažįsta. Su visais gali persimesti vienu kitu žodžiu. Ir bilietų į premjeras gauna, ir visus jaunuosius scenos talentus pažįsta. „Kaip man patinka Jeronimas Milius!“ – emocingai šūkteli. Džiaugiasi, kad tiek jos laikais, tiek ir dabar šiame teatre artistai jaučia išskirtinę aurą, kuri apgaubia kiekvieną, vos peržengusį teatro slenkstį.

Kai pati atėjo dirbti į teatrą, sako, buvo talentingo režisieriaus Rostislavo Andrejevo epocha. „Maestro statydavo spektaklius be dublerių – ne taip, kaip dabar. Su R. Andrejevu sukūriau net tris vyriškus vaidmenis: Zybelį „Fauste“, Orlovskį „Šikšnosparnyje“ ir Orestą „Gražiojoje Elenoje“. Žemas moteriškas balsas (mecosopranas) jiems labai tiko“, – aiškina ilgametė KVMT solistė ir juokiasi, kad sykį į „Šikšnosparnį“ atėjusios mokinės teatro budėtojui paliko jai skirtą meilės laišką. Ant jo buvo parašyta: „Artistui, kuris vaidina jaunąjį kunigaikštį.“ Režiesirius R. Andrejevas, tai pamatęs, leipo iš juoko.

Bravo: 1968-ieji. Po operetės „Vienos kraujas“ premjeros drauge su režisieriumi Paulus Magi ir soliste Danute Dirginčiūte. / Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

Solidus vaidmenų kraitis

Paprašyta išvardyti visus savo vaidmenis, operos solistė artistiškai susiima už galvos. Spektaklių žanrai – įvairiausi, o vaidmenų sąrašas siekia 100. Iš ryškiausių mini Kerstą A. Žilinskio operetėje „Gintaro kranto vaikinai“, Nensi F. Flotowo operoje „Marta“, Motušę Kuraž B. Korteso operoje „Motušė Kuraž“, Orlovskį jau minėtoje J.Strausso operetėje „Šikšnosparnis“, Ceciliją I. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“, Anhildą I. Kalmano operetėje „Silva“ ir kitus.

Dirbdama teatre Bernarda pradėjo rašyti dienoraštį – registruoti spektaklius ir koncertus. Smulkiai surašydavo, kas dainuoja – savi partneriai ar svečiai.

„Radau tuose užrašuose, kad antrą sezoną dainavau 136-iuose spektakliuose, o septynioliktą sezoną – 132-uose. Jei kas suskaičiuotų visus koncertus ir spektaklius, visus kilometrus, kuriuos nukulniavau iš grimo kambario į sceną per tuos metus – statistika būtų įspūdinga“, – šypsosi KVMT scenos veteranė, už savo talentą sulaukusi ne vieno garbingo įvertinimo.

Tik, sako, visos dovanos, kurias gauni per vėlai, neteikia labai didelio džiaugsmo. „Jei prie mano širdies būtų plazdėjęs komunistės bilietukas, tai Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardą būčiau gavusi kur kas anksčiau nei 1985 m.“, – šypsosi ir priduria, kad labiau nepamirštama akimirka, kai 2005-aisiais Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus jai įteikė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį.

Knygoje „Neatplėšti laiškai“ solistė net pati stebisi: „Skaitytojas turbūt pagalvos: o kurgi jos asmeninis gyvenimas? Gal artistą užkulisiuose pakabina ant sienos, ryte nukabina, kad repetuotų ir vakare vaidintų spektaklį, o nakčiai – ir vėl ant vinies?“

Įsėdu į autobusą ir visas ligas, skausmus kaip ranka nuima – išsyk pasijuntu sveiku žmogumi.

Anot knygos autorės, šiame palyginime daug tiesos. Kai pastatymas didelis, aktoriai ruošiasi premjerai, asmeniniai reikalai būna pamiršti. Užtai, kai premjera praeina, artistas jaučiasi lyg kažko netekęs – tuščias ir niekam nereikalingas. Vaikšto po namus vis dar persisunkęs generalinės repeticijos nuotaikos. Turi praeiti laiko, kol vėl kaip garvežys įsipuškuoja ir gyvenimas vėl įgauna pagreitį.

Trys gyvenimo universitetai

Nors aukštąją mokyklą Bernarda baigė tik vieną – Lietuvos valstybinę konservatoriją – tačiau didžiuosius savo gyvenimo universitetus mini net tris.

Pirmasis, sako, buvo bobutė iš mamos pusės – Magdalena Draugelaitienė. Ji turėjo gerą muzikinę klausą, žemą gražų balsą. Vaikystėje bobutė anūkę mokė vokiškų, rusiškų, žydiškų, lenkiškų eilėraščių ir dainų. Daugumą jų atsimena iki šiol. Gal nuo tų laikų, sako, ir noras eiliuoti pačiai likęs. Svarbiausia, kad išmintingais ir gyvenimiškais bobutės pamokymais Bernarda vadovaujasi iki šiol. Kaip ir savo dainavimo mokytojo P. Olekos patarimais. Jis – antrasis Bernardos universitetas.

Kai vienoje siuvimo ateljė dainininkei pasiūlė demonstruoti paltus, aišku, kad patarimo ji nulėkė pas savo gerbiamą dėstytoją, o šis greitai paskaičiavo, kiek per mėnesį Beniukas (taip vadino Bernardą – aut. past.) uždirba, ir pareiškė, kad vis dėlto „nereikia ten kraipyt š…“.

Dar vienas dėstytojo patarimas žaviai merginai irgi ne kartą pravertė. „Jei vyriškis klausia: „Ar tekėsi už manęs?“, reikia visada sakyti „taip“, – aiškindavo jis. – Vis tiek vyriškis jūsų neves, bet ir neturės progos vėliau priekaištauti, kad atsisakydama sugadinote jam gyvenimą.“

Trečiasis „universitetas“, už kurio laimingai ištekėjo, – tai solistės vyras Romualdas Barkauskas. „Gražus, pedantas, apsiskaitęs. Mano teatro kolegos net buvo praminę jį Nyče. Mūsų civilinė santuoka įvyko 1962 m. gruodžio 31-ąją – tą pačią dieną, kai uždarė Kapsuko (Marijampolės) teatrą. Visa jo teatro trupė išvažiavo dirbti į Klaipėdą, o mano vyras pasiliko Kaune“, – džiaugiasi Bernarda ir sako, kad yra Romualdui be galo dėkinga už tuos 45-erius bendro gyvenimo metus.

Ištikimai: komiškoje operoje „Marta“ Nensę B. Petravičiūtė-Barkauskienė vaidino 15 metų – tiek, kiek buvo rodoma ši opera. Drauge su Jone Ragaišyte, Eduardu Gutausku ir Juozu Malikoniu. / Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

Vis stinga laiko

Kiekvieną spektaklį, apie kurį pasakoja, Bernarda iliustruoja nuotraukomis. Jų į grimo kambarį atsinešė visą albumą. Ar nebuvo sunku? Solistė energingai purto galvą ir aiškina, kad gyvena šalia teatro. Be to, įprato viskuo pati pasirūpinti, mat jau 20 metų našlauja.

„Kai einu apsipirkti, pasiimu ratukus. Būna, tiek prisikraunu, kad vos juos pavelku“, – juokiasi. Ratukus su pirkiniais solistei tenka vilkti į penktą aukštą, nes senos statybos name nėra lifto. „Sunku, bet visai nebloga treniruotė“, – aiškina B. Petravičiūtė-Barkauskienė, iki šiol dėkinga teatrui už stogą virš galvos.

„Vos tik ištekėjau, gavau 20 kv. m kambarį, kuriame su vyru pragyvenome trylika metų. Vėliau paskyrė ir visą butą tame pačiame name. Vienoje pusėje Nemunas, kitoje – teatras ir Laisvės alėja“, – džiaugiasi. Mėgsta po ją pasivaikščioti, kaip ir pasėdėti ant suoliuko, stebėdama žmones.

Šiuo metu Bernardos namas renovuojamas. Moteris skundžiasi dėl netvarkos ir dulkių. Neseniai valė dujų kolonėlę, užsilipo ant kopėčių, kad pasiektų, ir krito, o krisdama net salto padarė.

„Atsipeikėjusi žiūriu – ogi sėdžiu bliūde, – iki ašarų kvatoja linksmuolė. – Laimei, nei sprandas, nei rankos nelūžo. Atsipirkau mėlynėmis ir guzu. Per gimtadienį būsiu kaip vienaragis“, – toliau šaiposi iš savęs jubiliatė.

Ką per dienas veikia dabar? „Nuo ryto iki vakaro neturiu laiko, – žaviai šypsosi raudonomis lūpomis. – Taigi, mieloji, jau sakiau – renovacija, kasdien tenka tvarkytis. Be to, sausio mėnesį daug mano draugų švenčia gimtadienius. Visų datas mintinai žinau, tik jau ne visi tarp gyvųjų yra. Daugeliui tenka ne paskambinti, o namuose atminimo žvakelę uždegti“, – liūdnai atsidūsta.

Nebijo pasijuokti iš savęs

Paskambina artistė ir į Ufą. Ten jos gera vaikystės draugė Vycė (Vitalija) gyvena. Ta pati, kuri dar vokietmečiu Bernardą iš po ledo ištraukė.

„Po vandeniu buvau ilgai, tik po kurio laiko kyštelėjo šalikas. Už jo ir čiupo. Taigi, ne tik carskam daktarui iš Kauno turėčiau būti dėkinga už gyvybę, bet ir Vitalijai iš Kybartų!“ – vėl prajunka mano pašnekovė ir priduria, kad kitą rytą po nelaimės lyg niekur nieko ėjo į mokyklą. Sveikatą stiprią jau tada turėjo, o dabar ją kasdien mankštomis stiprina.

„Anksčiau, būdavo, per gimtadienį susirenka mano draugės, aš joms pavaišinti padarau savo firminės šaltienos. Šįmet tą dieną jau noriu praleisti ramiai. Tačiau man visi skambina, siūlo ką nors veikti, kur nors važiuoti. Blogiausia, kad jie manęs sena nelaiko“, – pusiau juokais, pusiau rimtai porina Bernarda.

Ar galėtų išduoti savo ilgaamžiškumo ir jaunatviškumo paslaptį? „O kaipgi, galiu, – sako. – Myliu gyvenimą, myliu žmones ir nebijau pasijuokti iš savęs. Nuo vaikystės esu smalsi, todėl moku visokiausių darbų. Taip pat esu bjauri pedantė, namuose kontroliuoju kiekvieną centimetrą. Atleiskite, jau turiu bėgti, nes gali meistrai ateiti. Renovacija – ne juokas“, – skėsteli rankomis ir puola rinkti nuotraukų nuo stalo.

Paskubomis užrašiusi dedikaciją iškilmingai įteikia man knygą. Nuo šiol, sako, savo gimtadienio proga pati dalys dovanas, nes per gyvenimą tiek daiktų prikaupė – norėtų bent pusės jų atsikratyti.