Perėję per Vilniaus gatvę nuo Rotušės iki Laisvės alėjos nerasite nė vieno spaudos kiosko. Kur jie? Senajame mieste kioskininkai įsikurti norėtų, bet esą neleidžiama.

Pajuto valdžios apynasrį

Įsigyti mėgstamą laikraštį, viešojo transporto bilietą, šokolado plytelę ar mineralinio vandens kulniuojant pagrindine Senamiesčio gatve sudėtinga - čia nėra nė vieno spaudos kiosko. Tiesa, veikia kelios nedidelės maisto prekių parduotuvės, pavyzdžiui, „Riešutas“, bet viešojo transporto bilietais ir periodiniais leidiniais juose neprekiaujama.

Paklausta, kodėl neįrengia nė vieno kioskelio Vilniaus gatvėje, bendrovės „Kauno spauda“ direktorė Elena Bakanauskienė pasiskundė, kad nepavyksta gauti leidimo.

„Dirbti Senamiestyje - lobis. Čia didžiulis žmonių srautas, tikrai norėtume pastatyti bent vieną spaudos kioską Vilniaus gatvėje“, - sakė E.Bakanauskienė.

Esą ji ne kartą kreipėsi į miesto architektus ir urbanistus prašydama leisti pastatyti kioską, bet atsakymo visuomet sulaukdavo to paties - negalima.

Senesnės kartos kauniečiai pamena, kad kadaise Vilniaus gatvėje kioskų buvo: vienas veikė požeminėje perėjoje, kitas - prie M.Daukšos gatvės. E.Bakanauskienė tikina bandžiusi gauti leidimus įrengti kioskus tose vietose, bet nepavyko.

Žlugdo ir abejingumas

Kioskų rinką Kaune dalijasi dvi bendrovės - „Lietuvos spauda“ ir „Kauno spauda“. Pastaroji mieste turi 134 kioskus, tačiau aštuoniolika jų - uždaryti.

„Jie stovi komerciškai netinkamose vietose, - priežastį nurodo E.Bakanauskienė. - Prašome urbanistų, kad leistų perkelti į kitas vietas, bet sulaukiame neigiamo atsakymo.“

Pavyzdžiui, Kęstučio ir S.Daukanto gatvių sankirtoje dažnai viešojo transporto paslaugomis besinaudojantys kauniečiai „Kauno spaudai“ siunčia skundus, kad neturi galimybės stotelėje įsigyti bilietų ir prašo pastatyti kioską. Tuo tarpu Birštono gatvėje bendrovė turi du kioskus, nors, anot E.Bakanauskienės, ten visiškai užtektų vieno.

„Kreipėmės į valdininkus, kad leistų kioską perkelti į Kęstučio gatvę, bet atsimušėme į sieną - leidimo negavome“, - apgailestauja kioskų šeimininkė. Ji pridūrė, kad užkirsdama kelią įrengti kioskus komerciškai naudingose vietose valdžia skriaudžia ne tik smulkųjį verslą, bet ir miesto biudžetą - į jį patenka mažiau pajamų.

Dar vienas paradoksas: neseniai „Kauno spauda“ įrengė kioską prie Dainavos poliklinikos, kur vien už komunikacijų įrengimą teko mokėti 6 tūkst. litų. Tačiau autobuso stotelė netrukus buvo perkelta į kitą vietą, kur patogiau „Urmo“ klientams, ir kioskas liko be klientų.

„Ar valdininkai planuoja miesto plėtrą? Ar jie suvokia, kiek pinigų reikia norint pastatyti kioską, kad taip lengva ranka perkelia stotelę“, - piktinosi E.Bakanauskienė.

Įrengs modernius paviljonus

Spaudos kioskai yra viena iš nedaugelio vietų, kur galima įsigyti nedidelio tiražo nekomercinių periodinių leidinių, tokių kaip „Šiaurės atėnai“, „Nemunas“, „Atgimimas“. Didžiųjų prekybos centrų lentynose - populiarioji periodika, žurnalai apie madas ir kosmetiką.

„Vykdome savotišką misiją ir turėtume būti skatinami, bent jau palaikomi valdžios, - įsitikinusi E.Bakanauskienė. - Prekiaujame visais leidiniais, kokie tik leidžiami mūsų šalyje.“

Verslininkė stebisi, kodėl Vilniuje, Katedros aikštėje, statyti spaudos kioskus leidžiama, o Kauno širdyje - ne. Kioskai stovi prie Vyriausybės, Seimo, Operos ir baleto teatro, ir ten jie niekam netrukdo.

Ji džiaugiasi, kad vis dėlto pavyko gauti miesto valdžios leidimą pastatyti mieste kelis modernius paviljonus - naujos kartos kioskus, į kuriuos pirkėjas gali užeiti.

Pirmąjį žalios spalvos paviljoną Muzikinio teatro sodelyje planuojama pastatyti spalį, kitus du - Vokiečių gatvėje prie vaistinės ir Nemuno salone vietoj medinio seno kiosko - ateityje. Kiekvienas šių modernių kioskų kainuos po 100 tūkst. litų. Naujuose kioskuose kaip degalinėse klientai galės patys pasidaryti kavos, pavartyti leidinius prieš juos įsigydami. Tradicinių kioskelių, kurių mieste yra daugiausia, kaina neviršija 15 tūkst. litų.

Daugiausia pelno kioskininkai uždirba iš prekybos spauda, antra pagal pelningumą sritis - paslaugos, trečia - prekyba vaisvandeniais, ketvirta - prekyba tabako gaminiais. Kioskuose galima sumokėti mokesčius už visus komunalinius patarnavimus, užsiprenumeruoti „Kauno dieną“, įsigyti mobiliojo ryšio sąskaitų papildymo kortelių. Tiesa, vis dar nėra galimybės „Kauno spaudos“ kioskuose įsigyti elektroninių viešojo transporto bilietų, nes bendrovei nepavyksta susitarti dėl paslaugos mokesčio su bilietų tiekėjais.

Valdininkai: paisome įstatymų

Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius „Kauno dienos“ žurnalistams negalėjo pasakyti, kodėl Vilniaus gatvėje nėra nė vieno kiosko. Išgirdęs, kad kioskų savininkai skundžiasi, jog sunku gauti reikiamus leidimus, valdininkas pabrėžė, jog visus su kioskų statybomis ir jų perkėlimu susijusius klausimus sprendžia speciali komisija.

„Nuoširdžiai ir daug bendraujame su ponia Bakanauskiene. Jai jau tiek kioskų leista statyti, kad tikrai neturėtų skųstis, - aiškino N.Valatkevičius. - Jeigu Kultūros vertybių skyrius neprieštarauja, paprastai kioską statyti leidžiame ir mes. Senamiestyje  nebegalima nė medžio nupjauti be šio skyriaus leidimo, želdinio pasodinti - taip pat.“

N.Valatkevičius pabrėžė, kad pastaruoju metu jo vadovaujamas skyrius nėra gavęs nė vieno prašymo statyti kioską Vilniaus gatvėje.

„Neseniai buvo didelės peštynės dėl kiosko Vokiečių gatvėje. Pastatų savininkai nenorėjo, kad kioskai būtų statomi priešais jų parduotuvių langus ir rašė skundus. Galvojate, kad lengva duoti leidimus, kai esame užversti skundais?“ - kalbėjo N.Valatkevičius. Jo teigimu, gyventojai nepatenkinti ir kiosku Maironio gatvėje prie banko.

Pirmieji spaudos kioskai

Spaudos kioskų verslo pradininkai Kaune - Kipras ir Zinaida Galvydžiai, kurių iniciatyva 1925 m. mieste, Maironio gatvėje prie 5-ojo namo, pastatytas pirmasis kioskas. Galvydžiai tais metais įkūrė laikraščių ekspedicijos bendrovę „Spauda“.

1931 m. leistame žurnale „Aš ir Jūs“ autorius P.Kupčiūnas rašo, kad tik susikūrusi bendrovė pajuto savo pašonėje turinti gana stiprų konkurentą, nes Kaune žymesniems užsienio šalių spaudiniams atstovavo ne viena kita pasiturinti firma. Esą vien lietuviškais spaudiniais verstis buvo per sunku: reikėjo žūtbūt atkariauti bent dalį užsienio spaudinių, o tai buvo sunku. Su Galvydžiais bendradarbiavę kompanionai, pamatę, kad biznis menkas, išsivaikščiojo, tačiau Galvydžiai rankų nenuleido. Tuomet „Spaudos“ savininkams patarimus dalijo ir Žurnalistų sąjunga - nors labai sunkiai, bendrovė judėjo į priekį.