Pašaukta mokyti kitus: kiekvienas mokinys pirmiausia yra žmogus

Pranašingi žodžiai

Tuo metu, kai bendraamžiai berniukai iš kiemo svajojo būti kosmonautais, galingais politikais, tarpmiestinių autobusų ir troleibusų vairuotojais, Birutė priešais save sodino didžiaakes lėles, pliušinius meškiukus ir mokė juos kaip taisyklingai rašyti raides, tarti žodžius, sudėti du skaičius ir taisyklingai išraityti muzikinį raktą.

„Turbūt tam tikru laiku visų mūsų svajonės buvo labai panašios, – B.Pukelienė prisiminė, kai iš žaidimų aikštelės ji žengė į Nemuno vidurinės mokyklos pirmąją klasę, kurioje buvo sustiprinta vokiečių kalba.

Patekti ten esą nebuvo lengva. Reikėjo pasižymėti klausa, jausti ritmą, gebėti dainuoti. Mažoji Birutė visus duomenis turėjo, tad atranką įveikė. Mokslai mergaitei sekėsi gerai, ypač – vokiečių kalba. Už tai ji dėkinga savo mokytojoms, kurias dar ir dabar prisimena kaip nuoširdžias, supratingas, atjaučiančias šviesos ir žinių nešėjas.

„Kalbos sekėsi gerai, bet štai tikslieji mokslai nelabai buvo prie širdies, – nors tėvai, anot B.Pukelienės, norėjo, kad baigusi vidurinę dukra liktų Kaune, užsispyrimas ją nuvedė į Vilnių. – Iki šiol pamenu auklėtojos žodžius: tikrai žinau, kad Birutė studijuos vokiečių kalbą! Taip ir įvyko.“

Tikrai nesu iš tų, kuri spaudžia. Veikiau ta, kuri prašo.

Grįžo atgal į Kauną

Baigusi vokiečių filologijos studijas Birutė galėjo rinktis – dirbti darželyje arba mokykloje. Pastarasis kelias jai pasirodė arčiau širdies. O ir mama, kuriai, deja, nepavyko įgyvendinti savo didžiosios svajonės, buvo neapsakomai laiminga dukros pasirinkimu.

„Aš netapau mokytoja, bet dukra ja bus“, – mamos širdis dainavo iš džiaugsmo.

Gavusi paskyrimą B.Pukelienė grįžo į Kauną, o 4-ojoje vidurinėje mokykloje pakeitė dekretinėse atostogose esančią vokiečių kalbos mokytoją. Nors ir labai jauna, vos 23-ejų, Birutė kolektyve jautėsi sava, juolab kad čia sutiko ir vieną buvusią mokytoją.

„Ar prisimenu savo pirmąją pamoką? Žinoma. Priešais klasę atsistojau užtikrinta, pasitikinti savimi. Nejaučiau jokios baimės ir maniau, kad tikrai viską žinau“, – laikas, pasak B.Pukelienės, parodė, kad išmanyti visko tiesiog neįmanoma.

O štai plėsti akiratį ir semtis naujų žinių – būtina. Išgyvenę popierinių pažymių knygelių ir tokių pat dienynų erą, mokytojai, pašnekovės manymu, privalo eiti koja kojon su laiku. Todėl net ir užvėrusi mokyklos duris, Birutė nesiliauja dirbti. Nesvarbu, pirmadienio vakaras ar laisva atostogų diena, pedagogė skaito įvairią literatūrą, ieško informacijos internete, dalyvauja projektuose, seminaruose, kvalifikacijos kėlimo kursuose.

Vertybės: didžiausias įvertinimas geriausiai šalies vokiečių kalbos mokytojai – žinios, kurias gyvenime panaudoja jos mokiniai. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Labai daug gaunu iš vaikų. Kažkada vienoje mano klasėje mokėsi poeto Alekso Dabulskio sūnus. Iš jo mokiausi gražaus vertimo. Kiekvienas mokinys man kažką davė ir duoda iki šiol“, – apie tarpusavio mainus, į kuriuos neretai įsitraukia ir tėvai, kalbėjo pedagogė, šiemet pripažinta geriausia šalies vokiečių kalbos mokytoja.

Pokyčiai ugdymo procese

Laikų, kai, ko gero, vienintelis interaktyvus daiktas klasėje buvo projektorius su skaidrėmis, B.Pukelienė nepasiilgsta. Tik retsykiais širdis suspurda prisiminus šurmulį mokytojų kambaryje, kurio neliko įdiegus elektroninį dienyną. Vis dėlto pamokos dabar kur kas įdomesnės. Mokytojos ir plataus požiūrio mokyklos administracijos dėka kiekviena akademinė valanda virsta Kolumbo kelionėmis, gimnazistus perkeliančiomis į mokslo kavines, konferencijų sales ir kitas netikėčiausias erdves už mokyklos, o neretai ir šalies ribų. S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos bendruomenė, kaip pasakojo vokiečių kalbos mokytoja, jau daugiau nei 30 metų palaiko itin šiltus ir draugiškus santykius su Lipės apskrities Karla-Raveh mokykla, todėl gimnazistai į Vokietiją vyksta gan dažnai. Ten jie pristato savo miestą, šalį ir mokosi naujų dalykų iš vietos bendruomenės. Į Kauną atvykusiems svečiams iš Lipės apskrities kauniečiai atsako tuo pačiu.

„Mūsų bičiulystė ilga ir labai graži. Štai prieš kelias dienas, sekmadienį, viena mokytoja skambino. Klausė, kaip mes čia laikomės“, – B.Pukelienė džiaugėsi tvirtais ryšiais ir žmonėmis, kurie juos puoselėja.

Prakalbina visus

Ar per visus tuos metus pasikeitė mokiniai? Be abejonės. Anksčiau jie esą buvo atviresni, kalbesni. „Drauge gerdavome arbatą, šnekučiuodavomės. Daugiau bendravome ir su tėvais, bet kurių neapsieidavo jokios šventės“, – informacinės technologijos ir tempas, B.Pukelienės manymu, pakeitė žmones.

Kai kas pokyčius vertina neigiamai, tik ne mokytoja Birutė. Jai smagu klausyti drąsių vaikų pasisakymų, diskutuoti su jais. Kai kurie dalykai esą nepasikeitė. Tai gėlių jūros, kuriose viena mylimiausių mokyklos mokytojų skęsta kiekvieną Rugsėjo 1-ąją ar Mokytojo dieną ir jos noras, mokiniui perteikti daugiau, nei parašyta vokiečių kalbos vadovėlyje.

„Kiekvienas mokinys pirmiausia yra žmogus“, – išvydusi susigūžusį, nusiminusį, pamokoje snūduriuojantį ir namų darbų neatlikusį mokinį, B.Pukelienė, jei tik pavyksta, stengiasi išsiaiškinti priežastį. Jei mokinys nelinkęs atsiverti – leidžia jam pabūti su savimi ir, šiukštu, nepuola į dienyną raityti prasto įvertinimo.

„Gavęs neigiamą įvertinimą, temos jis nesimokys. Taigi, toks sprendimo būdas nenaudingas. Geriau mokiniui leisti atsiskaityti kitą kartą“, – B.Pukelienė darsyk pabrėžė, kad kur kas svarbiau už balą yra tai, kas lieka galvose. Todėl priėjimo prie kiekvieno mokinio pedagogė ieško skirtingais būdais. Vieną bando prakalbinti vokiškais komiksais, kitą į ugdymo procesą įtraukia poezija, dainomis. Trečias atsiskleidžia kalbėdamas apie „Formulės 1“ trasas arba plaukimo treniruotes.

Niekada nekelia balso

Namai neįsivaizduojami be dūmų, o mokykla – be didesnių ar mažesnių problemų. Šias B. Pukelienė linkusi spręsti vietoje.

„Tikrai nesu iš tų, kuri spaudžia. Veikiau ta, kuri prašo“, – prašyti, B.Pukelienės įsitikinimu, galima tik ramiu tonu, todėl niekada neišgirsite jos pakėlusios balsą.

Klasę ilgametė S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos mokytoja valdo žvilgsniu. Anot jos buvusios mokinės Daivos Ivanovienės, šiuo metu dirbančios toje pačioje mokykloje direktorės pavaduotoja ugdymui, taip buvo nuo pat pradžių.

„Ji sugebėdavo padaryti taip, kad atėjęs į pamoką žinodavai, kas yra kas ir paprasčiausiai nieko nenorėdavai keisti. Todėl tarp mūsų visuomet buvo ir pagarba, ir geri santykiai. Ar mokytoja kada nors keldavo balsą? Jūs juokaujate? Mes, mokytojai, stengiamės būti tolerantiški ir vadovaujamės taisykle: du kartus pagalvok, o trečią patylėk“, – D.Ivanovienei dirstelėjus į B.Pukelienę, ši prisiminė situaciją, kai net ir norėdama, balso nebūtų pakėlusi.

Po atliktos operacijos mokytojai Birutei buvo liepta tausoti balso stygas, o supykus kalbėti žemu balsu. Tiesa, gydytojo patarimai tąsyk nepravertė. Įprastai pamokų metu pusbalsiu su auditorija bendraujanti pedagogė mokinius drausmino pieštuko barbenimu arba užrašu ant lentos „Hallo“.

Legendinė mokytoja

Kalbos apie mokytoją Birutę, kurią mokiniai neretai pavadina vardu, eina iš lūpų į lūpas. Antai, dabartiniai jos auklėtiniai džiaugėsi ne tik pelnytu geriausios šalyje vokiečių kalbos mokytojos titulu, bet ir plačia auklėtojos širdimi, kurioje telpa kiekvienas mokinys.

„Su ja galima kalbėti ne tik apie vokiečių kalbą“, – gimnazistų teigimu, toks mokytojas – didžiausia vertybė ir retenybė.

Jiems antrino ir mokyklą baigę mokiniai. Visų jų B.Pukelienė nesuskaičiuotų, o ir prisimena ne kiekvieną, tačiau nesitveria džiaugsmu, kai gatvėje priėjęs buvęs mokinys, kurio ir veidas jau  primirštas, prisistato ir pasiteirauja, kaip jai dabar sekasi.

„Kai tapau geriausia šalyje vokiečių kalbos mokytoja, sulaukiau laiškų iš buvusių klasiokų, grupiokų ir, žinoma, mokinių. Kai kuriuos jų iškart atpažinau. Sunkiau buvo su tais, kurie pakeitę pavardes, o jų profiliai – be nuotraukų“, – vokiečių kalbos mokytoja džiaugėsi plačiai po pasaulį pabirusiais mokiniais.

Antai, kažkas linkėjimus siuntė iš Ispanijos, kažkas už suteiktas žinias ir tvirtą pagrindą po kojomis dėkojo iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Paklausta ar bent vienas pasekė jos pėdomis, mokytoja šyptelėjo. Vokiečių kalbą gyvenime esą pritaikė ne vienas, tačiau atgal į mokyklą niekas negrįžo.

„Ar kiekvienas gali būti mokytoju? Sunku pasakyti. Manau, nemažai ką su savimi atsinešame gimdami, o vėliau daug įtakos duoda sutikti žmonės“, – B.Pukelienė buvo laiminga, kad jos kelyje daugiausiai būta gerų pakeleivių.