– Ir nuo to laiko vis dar esi kelyje? Save vadini lėta keliautoja. Ką turi omeny taip sakydama?

– Tai reiškia, kad kiekvienoje šalyje stengiuosi apsistoti bent po kelis mėnesius. Trumpos kelionės manęs niekada nežavėjo. Iš jų grįžusi jausdavausi taip, lyg būčiau kažką pamiršusi: per tas trumpas viešnagės dienas nesugebėdavau iki galo pažinti šalies kultūros, tradicijų, susipažinti su vietiniais. Kelionės man nereiškia tik pamatyti tam tikras vietas ir uždėti pliusiuką žemėlapyje.

– Esu tavo klajonių sekėja feisbuke. Bet visada, žiūrint į nuotraukas, kurių kamputyje lyg tarp kitko, kukliai nuleidusi galvą, glaudiesi tu, norisi paklausti: kodėl nesirodai?

Visuomet sakiau, kad didžiuojuosi būdama lietuvė, bet taip pat sakiau, jog žmonės nėra medžiai, kad visuomet gyventų vienoje vietoje. Man gera šviesti užsieniečius apie mūsų šalies istoriją, kultūrą, tradicijas.

– Tiesa, nuotraukose aš nefigūruoju. Taip įsiamžinu specialiai tiek savo tinklaraščiui, tiek ir savo "Instagram" istorijoms. Būna išimčių, bet dažniausiai esu nusisukusi arba stoviu šonu, esu su kepure ir saulės akiniais. Noriu, kad žmonės susikoncentruotų į pačias istorijas ir nuostabius vaizdus, o ne į mane. Mano širdies ir kelionių draugo nuotraukose išvis nepamatysite. Apie jį aš nelinkusi atvirauti. Manau, kad kelionių tinklaraštyje ir taip itin nuodugniai, iki smulkmenų dalijuosi savo gyvenimu: kaip keliaujame, ką veikiame, ką valgome, kiek išleidžiame, ką patiriame ir ką atrandame. Todėl norisi bent kažką pasilikti ir sau.

– Šiemet pradėjai antruosius savo klajonių po pasaulį metus. Ar pasvėrei, ką palikai kitoje svarstyklių lėkštelėje: karjerą, mokslus, draugus?

– Esu gimusi ir augusi Kaune, mokslus baigiau Danijoje, kur įgijau aplinkos apsaugos inžinerijos diplomą. Tik niekuomet pagal specialybę nedirbau. Visuomet norėjau išvažiuoti keliauti ilgesniam laikui, bet trūko drąsos. Teisinau save tai naujai gautu darbu, tai naujai susigalvotais mokslais, tai draugais ar pinigais. Bet vieną dieną atėjo suvokimas, kad gyvenu Danijoje, kuri man nepatinka, dirbu darbą, kuris man absoliučiai nėra prie širdies, ir bendrauju su žmonėmis, su kuriais man nepakeliui. Pasidarė baisu, kad veltui švaistau brangiausią dalyką, ką žmogus gyvenime turi, – laiką. Ėmiau klausti savęs, kodėl darau visus šitus dalykus, kurie neteikia džiaugsmo? Juk gyvenimas vienas ir toks trumpas!

Turbūt turėjau pasiekti kritinį etapą, kad kažko imčiausi. Nusprendžiau: arba dabar pabandau užsiimti tuo, apie ką svajojau, arba tikriausiai niekada to nepadarysiu. Pasirinkau pabandyti dabar, todėl jau kitą dieną parašiau pareiškimą, kad išeinu iš darbo, o po dviejų mėnesių išvažiavau.

Ar nesigailėjau? Ne. Dabar drąsiai sakau, kad tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime, atnešęs ne tik daug naujų spalvų, bet ir privertęs daugelį mano svajonių virsti realybe. Jį priėmusi, atsisakiau daug ko. Pradedant komfortu ir neblogai apmokamu darbu, baigiant žmonėmis, kurie manęs nepalaikydavo ir tempdavo su savimi žemyn.

Šiuo metu stengiuosi daryti tik tai, kas miela širdžiai, ir bendrauti tik su pozityviais žmonėmis, kurie mato gyvenimą pro tą pačią prizmę kaip aš.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Judu su draugu niekada iš anksto nežinote, kur keliausite toliau. Vis dėlto kas lemia, kur vyksite: kitų keliautojų atsiliepimai, savanoriavimo galimybės, klimatas, vietos įžymybės?

– Dažniausiai kryptį nulemia sutikti žmonės, klimatas, galimybės įgyvendinti idėjas ar kokius nors projektus. Pavyzdžiui, jeigu vizą galime atsinaujinti tik išvykdami iš tos šalies, kurioje esame, pasirinkimą paverčiame žaidimu. Išsirenkame dvi šalis ir žaidžiame iš jų kortomis arba kauliukais. Maža to, šalis turi būti tinkama tiek man, tiek mano draugui darbuotis internetu. Nes abu užsiimame savo veikla. Aš sudarinėju individualius kelionių planus keliaujantiems Azijoje, konsultuoju kelionių klausimais ir bendradarbiauju su vienu naujienų portalu, o draugas profesionaliai žaidžia pokerį.

Kiekvienoje šalyje būname tiek, kiek jaučiame, kad norime būti. Stengiamės maždaug kas du tris mėnesius šalį pakeisti, kad neužsisėdėtume vienoje vietoje.

– Kokių vėjų nešami dabar atsidūrėte Filipinuose ir kokį įspūdį apie šį kraštą, jo žmones jau spėjote susidaryti?

– Filipinuose atsidūrėme norėdami pabėgti nuo žiemos. Nors mums atvykus kiekvieną dieną lijo ir teko išgyventi net porą galingų taifūnų, bet oro temperatūra nebuvo nukritusi žemiau 28 laipsnių. Tad galiu drąsiai teigti, kad planas pavyko. Filipinuose lengva  susikalbėti angliškai ir prasitęsti vizą. Jeigu atvirai, vos ten atvykusi patyriau stiprų kultūrinį šoką. Pirmąją savaitę jaučiausi itin nejaukiai ir viena nedrįsau niekur eiti. Manau, kad tai nulėmė pirmomis minutėmis šalia oro uosto pamatyti plytintys lūšnynai, krūvos žmonių, miegančių gatvėje, ir vaikai, stvarstantys tave už rankų bei rėkiantys "Atiduok mano pinigus!" Dar –  skaityti neigiami atsiliepimai apie saugumą šioje šalyje.

Tačiau, susigyvenus su kultūriniu šoku, Filipinai atsivėrė kitomis spalvomis. Čia galybė salų, įspūdingai žalia gamta bei draugiškiausi ir mandagiausi žmonės. Vis dėlto žinau, kad Filipinai nėra ta šalis, į kurią svajočiau sugrįžti dar ir dar kartą.

– Minėjai, kad kelionių kuprinėje visada vežiojiesi keletą degtukų dėžučių iš savo kolekcijos ir jas įamžini įvairiose pasaulio vietose. Kiek dėžučių turi savo kolekcijoje? Gal svajoji kada nors užfiksuoti jų rekordą?

– Degtukų dėžutes renku nuo devynerių, o mintis jas įamžinti šovė tik prieš keletą metų, pradėjus keliauti po Jungtines Amerikos Valstijas. Šiuo metu savo kolekcijoje turiu virš 6 tūkst. degtukų dėžučių, todėl įamžinti degtukų dėžutes tik toje šalyje, kurioje jos buvo įsigytos, sunkoka. Dar viena bėda, kad iš kai kurių šalių turiu net po kelis šimtus degtukų dėžučių, o iš kitų – tik po keletą. Taip pat yra šalių, pavyzdžiui, Grenlandija, kuriose itin sunku rasti degtukų dėžučių arba jų gamintojas tas pats, kaip ir kitose šalyse.

Mano tikslas – įamžinti visą savo kolekciją skirtingose pasaulio vietose ir šalyse, per daug nesureikšminant, kur įsigyta degtukų dėžutė.

Šiuo metu Guinnesso rekordas priklauso anglui Stevenui Smithui. Jis turi 20 736 dėžutes iš 130 skirtingų pasaulio šalių, todėl manęs dar laukia ilgas kelias… Svajoju tą rekordą iš jo atimti!

– Tavo kuprinėje visuomet keliauja ir Lietuvos trispalvė. Ką atsakytum tūlam skeptikui į repliką: "Jei jau taip mylite Lietuvą, tai ir gyvenkite joje – o dabar blaškotės po visą pasaulį ir nė nežadate sugrįžti!"

– Visuomet sakiau, kad didžiuojuosi būdama lietuvė, bet taip pat sakiau, kad žmonės nėra medžiai, jog visuomet gyventų vienoje vietoje. Man gera šviesti užsieniečius apie mūsų šalies istoriją, kultūrą, tradicijas ir skleisti teigiamus atsiliepimus apie šalį, iš kurios esu kilusi. Lietuva nuostabus kraštas, o lietuviai – itin laiminga tauta, galinti gerti švarų vandenį, turinti elektrą. Mūsų šalies neniokoja tokios gamtos stichijos kaip žemės drebėjimai, cunamiai ar taifūnai. Mes galime kvėpuoti neužterštu oru. Mažai šalių pasaulyje gali tuo pasigirti.

– Savanorytė jums abiem nenaujiena. Kokius savanorių darbus teko išbandyti per tuos metus?

– Esu savanoriavusi įvairiausiose įstaigose, pradedant vaikų namais, mokyklomis, ligoninėmis, nacionaliniais parkais ir baigiant gyvūnų prieglaudomis. Visos mano savanorystės (kaip ir kelionės) buvo ilgos, nes esu įsitikinusi, kad trumpa pagalba gali padaryti daugiau žalos nei gėrio. Yra tekę tamyti ir sunkius kibirus su malkomis, ir eiti keliolika kilometrų vandens, ir matyti mirštančius vaikus, lauke gimdančias moteris bei stebėti žmonių reakcijas į teigiamus ar neigiamus ŽIV testo rezultatus.

Svajonė: keliautoja siekia įamžinti visą savo degtukų kolekciją skirtingose pasaulio vietose. Stop kadras Bankoke.

Smagiausios akimirkos būdavo tos, kai savo buvimu, bendravimu priversdavau žmones šypsotis. Nors yra buvę visko: ir kai dienos pabaigoje širdis džiaugėsi, nes mano pagalba buvo naudinga, ir kai valandų valandas negalėdavau sulaikyti ašarų, plūstančių skruostais. Kartais net bijodavau sulaukti rytojaus, nes žinojau, kad kita diena bus dar liūdnesnė nei praėjusi.

Man visuomet labiau patiko duoti nei gauti, todėl savanoriaudama save tarsi užpildau. Už kiekvieną potyrį esu dėkinga, nes jis mane užgrūdina ir parodo, koks trapus gali būti gyvenimas, išmoko labiau vertinti žmones, kurie mane supa.

– Jei reikėtų išrinkti dvi vietas – pačią šauniausią ir pačią… Na tiesiog nepatenkinusią jūsų, kaip keliautojų, lūkesčių. Kokie taškeliai žemėlapyje tai būtų?

– Didžiausią įspūdį man iki šiol paliko Himalajų karalyste tituluojamas Nepalas. Ten aš jaučiuosi lyg antruose namuose, todėl niekuomet neatsisakau sugrįžti, jeigu leidžia galimybės. Be to, esu itin didelė gamtos gerbėja, o įspūdingesnių kalnų vaizdų dar niekur neteko regėti.

Jei galėčiau atsukti laiką atgal, niekuomet nesirinkčiau aplinkos apsaugos inžinerijos, nors... ekologija ir tvarumas mane išties domina.

Mažiausią įspūdį iki šiol paliko Portugalija, nors apie šią šalį buvau svajojusi nuo pat vaikystės. Portugalija turi gražių vietų, įspūdingų paplūdimių, senovinių pilių, jaukių miestelių, bet keliaudama viduje nejaučiau jokio virpuliuko. Atrodė, lyg kažko nuolat trūktų. Net pati buvau šokiruota tokios savijautos, tad, vos grįžusi po kelionės, išsyk ir vėl nusipirkau bilietą atgal. Norėjau įsitikinti, kur čia šuo pakastas: ar susidariau pirmą blogą įspūdį ar iš tiesų toji šalis buvo ne man. Nugalėjo antrasis variantas.

– Dirbote privačiais gidais Grenlandijoje – bet juk jūs ne vietiniai… Laose įkūrėte eko turizmo agentūrą – bet juk dabar esate Filipinuose? Kokį planą užsidirbti pragyvenimui rezgate čia?

– Tam, kad dirbtum gidu, neturi būti vietinis. Grenlandijoje dalyvavome apmokymuose. Visas siūlomas ekskursijas išbandėme patys. Laisvalaikiu daug skaitėme apie pačią Grenlandiją ir bendravome su vietiniais.

Ekoturizmo idėja kilo gyvenant Laose, atokiame kaime, 4 000 salų vietovėje, matant, kaip sunkiai verčiasi vietiniai. Jie turi puikias sąlygas vystyti turizmą ir tai daro, bet labai vangiai ir minimaliai, neišnaudodami visų vietos galimybių. Vietiniams trūksta tikėjimo tuo, ką daro, ir įgūdžių. Pamenu, kai pradėjome veiklą, visi vietiniai buvo užsidegę, tačiau praėjus dviem dienoms jau reikėdavo eiti į jų namus ir prašyti, kad imtų daryti sutartus darbus, vestų ekskursijas. Jie vis pamiršdavo arba vėluodavo, o mums prieš turistus reikėdavo raudonuoti. Taip pat daugybę kartų teko eiti į jų namus, juos tvarkyti ir rodyti, kaip turėtų atrodyti vieta, kurioje atvykėlis norėtų apsistoti. Šiuo metu projektas ir toliau vykdomas, bet jį kuruoja ir vietiniams padeda ten gyvenanti užsienietė.

O dėl mūsų finansų… Kelionėse taupome ir dažniausiai atsisakome brangių pramogų. Užuot šokę su kokiu parašiutu, geriau sėdame ant motorolerio ir važinėjame po vietoves, kalbamės su vietiniais, stebime jų buitį.

– Kaip šovė į galvą nusibelsti Grenlandijon? Kiek laiko ten buvote? Kas labiausiai įstrigo į širdį?

– Kiekvienoje šalyje būname tiek, kiek jaučiame, kad norime būti. Stengiamės maždaug kas du tris mėnesius šalį pakeisti, kad neužsisėdėtume vienoje vietoje. Kai Laose prasidėjo liūčių sezonas, puolėme ieškoti, kur galėtume nukeliauti, kol nėra turistų ir kol mūsų kaimą skalauja lietus. Mano draugas Grenlandijoje turi pažįstamų, kurie ir pasiūlė imtis šio projekto. Jam apsispręsti "OK, vykstam į Grenlandiją!" tetruko kokią minutę, o man teko gerokai padvejoti: nesu šaltų šalių mėgėja...

Grenlandijoje labiausiai įstrigo viską gaubianti tyla. Niekada nebuvau tylesnėje vietoje. Net tylos stovyklose turbūt daugiau garsų, todėl dažnai sakau, kad Grenlandija yra tylos stovykla (tik realiame gyvenime). Nereikia niekur užsidaryti, nes ta tyla visuomet su tavimi. Dar iki šiol prieš akis matau nesibaigiančius nepaliestos gamtos plotus ir ledynus iš visų pusių...

Pabėgimas: Filipinuose Karolina su draugu atsidūrė norėdami pabėgti nuo žiemos. Bet... „užbėgo“ ant liūčių ir taifūnų. Asmeninio archyvo nuotr.

– Daugeliui jūsų keliones sekančių lietuvių turbūt kyla klausimas apie sveikatą. Turi ją geležinę ar vis dėlto būna atvejų, kai liga parverčia ant menčių?

– Tfu tfu tfu… Su labai rimtomis sveikatos problemomis nesu susidūrusi. Vieną kartą gyvenant Tanzanijoje pakilo itin aukšta temperatūra. Visi galvojo, kad pasigavau maliariją, bet paaiškėjo, kad tai buvo kažkokia bakterija žarnyne. O šiaip dažniausias negalavimas, kuris pasitaiko kelionėse, – apsinuodijimas maistu. Aklimatizaciją ištveriu lengvai. Vienintelis kartas, kai sunkiai su tuo dorojausi, kai iš Laoso persikėlėme gyventi į Grenlandiją. Temperatūrų ir laiko skirtumas buvo didžiulis. Negana to, Grelandijoje tuo metu buvo poliarinė diena, tad sunkokai užmigdavome.

– Ar jūs ekologiški keliautojai? Jei taip, tai kaip suprantate tą ekologišką keliavimą – juk skraidote lėktuvais, važiuojate motoroleriais… Kurioje jūsų lankytoje šalyje vietiniai žmonės elgėsi neekologiškiausiai?

– Stengiuosi būti ekologiška keliautoja, kiek tai įmanoma. Atsisakau plastmasinių šiaudelių ir visuomet turiu tą patį puodelį kavai. Yra tekę pasakoti vietiniams gyventojams apie šiukšlių rūšiavimo naudą, rinkti pačias šiukšles su jais.

Mano akimis, Laosas (o gal net ir visa Azija) labiausiai susipykusi su ekologija. Kaime, kuriame gyvenome, niekas neatvažiuoja išvežti šiukšlių, sąvartynas – už 5 km į vieną pusę, todėl jie šiukšles meta į Mekongo upę, kurioje ir patys maudosi. Dar dažniau vietiniai viską degina. Pradedant šiukšlėmis, laukais ir baigiant medžių lapais. Paskui kosėja, čiaudi ir skundžiasi perštinčia gerkle.

– Šiais laikais daug jaunų žmonių svajoja po atestato gavimo dar nepulti stačia galvą į universitetus, o pakeliauti po pasaulį, padirbėti vienur kitur. Ar, tavo nuomone, tai teisingas požiūris?

– Manau, kad taip. Jaunas žmogus ne tik turi pamatyti pasaulio, bet ir išbandyti įvairiausias veiklas, kad suprastų, kas jam mieliausia. Užsiimant miela veikla ir darbas tampa malonumu, o ne kančia. Šitas supratimas atėjo dar mokantis Danijoje, kai pusė klasiokų danų buvo už mus (atvykusius iš kitų šalių) bent jau dešimčia metų vyresni. Mūsų dažnai klausdavo: "Kodėl taip skubate?", "Ar esate tikri savo pasirinkimu?", "Iš kur žinote, kad tai norite studijuoti?" Juk buvome vos sulaukę pilnametystės!

Tik dabar supratau, ką jie turėjo omeny. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, niekuomet nesirinkčiau aplinkos apsaugos inžinerijos, nors... ekologija ir tvarumas mane išties domina. Todėl neatmetu galimybės, kad greitai save vėl sodinsiu į universiteto suolą ir pabandysiu pasinerti į turizmo ar žurnalistikos studijas.