Plačiau apie tai papasakojo švietimo darbuotojų profsąjungos pirmininko pavaduotoja Jurgita Kiškienė.

– Ar jūs ir jūsų kolegos vis dar jaučiatės saugūs mokyklose?

– Man labai gaila kalbėti apie smurtą, apie nesaugumą tokiu šventiniu laikotarpiu. Norėtųsi atvirkščiai. Norėtųsi jaustis saugiai. Aš asmeniškai jaučiuosi dar saugiai, bet girdžiu tikrai daug neraminančių atvejų visos Lietuvos mastu. Bendraujame su kolegomis iš visos Lietuvos, tai tikrai yra daug atvejų. Labai gaila girdėti, kad psichologinis smurtas pereina į fizinį. Tikrai darosi nesaugu ir neramu. Sakyčiau, kad smurtaujančių mokinių amžius irgi jaunėja. Mokytojai tikrai nesijaučia saugūs.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Turbūt kai kurie, matydami tokią situaciją, nebenori tapti mokytojais. Kai kurie, galbūt net ir baigę pedagogikos studijas, renkasi šiek tiek kitokį kelią. Reikia turėti labai daug drąsos ir pasiaukojimo, kad galėtum dirbti su mokiniais, žinodamas, kas gali laukti.

– Kai ateina jaunas žmogus, kuris dar neužsiaugino tos papildomos odos, kuris dar neturi patirties, kaip reaguoti į tuos iššūkius, jam gali būti ypatingai sunku. Turint auklėjamąją klasę, reikia išpildyti visus tėvelių ir mamyčių pageidavimus. Mes kaip klasės vadovai stengiamės išpildyti tuos lūkesčius. Vaikai kaip ir turėtų būti pirmoje vietoje. Mes ir patys į savo vaikus žiūrime per padidinimo stiklą. Tačiau labai gaila, kad pamirštame mokytoją. Būna, kad mokytojas nebesusitvarko su visomis tomis situacijomis. Nebesusitvarko su šeimomis, kurios dažnai nusisuka ir nenori pripažinti tų atvejų mokyklose. Tėvai dažniausiai sako, kad jų vaikas pats geriausias, kad jis tikrai taip nesielgia, jis tikrai nieko blogo nedaro. Kai atsitinka graudūs atvejai, kai vaikas išvežamas į ligoninę, tada tenka pripažinti, kad tai įvyko.

– Kokį šios problemos sprendimą matote? Kaip ir sakote, kad vaikas lyg ir turėtų būti pirmoje vietoje, bet dabar patys mokiniai sako, kad puikiai žino savo teises, kad negalima jų tikrinti. Ar mokiniai žino savo pareigas?

Situacija eina vis blogyn ir blogyn.

– Nesinori būti policininku mokyklose. Kartais reikia nubrėžti ribas visai švietimo bendruomenei ir kalbėtis, ką daryti. Situacija eina vis blogyn ir blogyn. Vien nesmurtinėje aplinkoje jaunas mokytojas nežino, kaip reaguoti, kai jam grubiau atrėžia. Jauni mokytojai sureaguoja jautriau, kartais net nori išeiti iš darbo. Niekas nenori dirbti su auklėjamąja klase, nes tikrai yra daug iššūkių.

– Paminėjote, kad galėtų būti daugia mokytojų padėjėjų, psichologų. Ar tai yra tik personalo trūkumas? Ar negalima bandyti to spręsti techninėmis priemonėmis kaip užsienyje?

– Manau, kad iš valdžios pusės galėtų būti aiškesni kriterijai, nurodymai, susitarimai su mokyklomis, su tėvais. Situacija tikrai nebe eilinė. Tikrai sunku sužinoti, ką vaikai laiko kuprinėse. Reikėtų nenumesti tos problemos tik ant mokyklos pečių. Valdžios atstovai turėtų apie tai galvoti ir priimti kažkokias rimtesnes priemones. Mokytojas – ne policininkas. Mokytojas turi rūpintis mokinio ugdymu.