Kai savi užauginti

Aleksote pravėrus E.Žilinskienės kiemo vartus, išpuoselėtame kaunietės sode tarp margaspalvių gėlių žiedų, vazonuose derančių pomidorų kupstų šmirinėjo būrys panašaus amžiaus mažylių.

"Dienos stovykla mikrorajono vaikams", – šmėkštelėjo mintis. "Pasiėmėme globoti iš vaikų namų", – šyptelėjo E.Žilinskienė.

Pernai Kauno savivaldybės Gerumo kristalu už vaikų globos populiarinimą, begalinį švelnumą, meilę ir pasiaukojimą vaikams apdovanota moteris suskaičiavo, kad po vienu stogu dabar gyvena trylika žmonių.

E.Žilinskienė išvardijo šeimos sudėtį: ji su vyru, dukra Sonata su vyru, dvi anūkės, anūkas ir tikrų tėvų atstumti anūkėliai – dvi poros dvynukų ir brolis su sese. "Čia vidurinė Viktorija", – pristatė aštuoniolikmetę anūkę, kuriai ant kelių patogiai įsitaisė mažoji sesė Kamilė. Septyniolikmetė Elizabeta, namuose dar vadinama išprotėjusia virėja, ant stalo padėjo pačios keptus pyragus. Dvidešimtmetis anūkas Tomas studijuoja mediciną. Vyresniojo brolio pėdomis ketina sukti ir jaunesnės sesės.

Mažieji šeimos nariai saulėtą liepos rytą žaidimų aikštelę įsirengė ant terasos prie pat namo. Atsargiai žvilgčiodamos į atvykėlius mergaitės rikiavo lėles, berniukai dėliojo mašinėles, kubelius. Pakviesti fotografuotis mažieji kaip siena apjuosė močiute jiems tapusią E.Žilinskienę.

Idėjos autorės

Mažųjų brolių ir seserų būrio atsiradimas E.Žilinskienės namuose sunkiai įtikimas, nors absoliučiai akivaizdus. Mažųjų globos idėjos autorės – vyresnėlės anūkės. "Neturėjome ką veikti", – kvatojo abi. Greičiausiai tai tik fasadinė idėjos pusė. Puikūs mokslo rezultatai, užklasinė veikla – šokiai, muzikavimas, dainavimas, dailė, knygos – sunkiai dera su neturėjimu ką veikti.

Ir vis dėlto būtent Viktorija su Elizabeta, prisiskaičiusios apie vaikų namų auklėtinių globą, spaudė močiutę pasiimti globoti vaiką. Vaiko teisių apsaugos tarnyboje išklausyta paskaita, ko reikia, norint tapti globėju, išgąsdino mergaites.

"Parėjusios namo mergaitės puolė į ašaras – negaus jos jokio vaiko. Tada įkalbėjo, kad eičiau viena, viską išsiaiškinčiau ir susitarčiau. Taip ir padariau", – gerokai sutrumpintą pradžią nusakė E.Žilinskienė.

Šeima sutarė ieškoti mažylio, kuris nerūpi nei tėvams, nei seneliams ar dar tolesniems giminaičiams. Rado du. Dvynius – broliuką ir sesutę.

"Kai parsivežėme namo, jiems tebuvo metai ir mėnuo. Kadangi vaikučiai gimė anksčiau laiko, jų išsivystymas buvo kaip vienuolikos mėnesių kūdikio", – Viktorija apkabino ant kelių jai įsitaisiusią pirmąją globojamą sesytę. 2013 m. birželį E.Žilinskienės namai Aleksote suskambo vaikų balseliais.

Užsikrėtė globa

Dabar jau, ko gero, galima vadinti lemtimi, kad tais pačiais metais, praėjus keliems mėnesiams po to, kai E.Žilinskienės namuose apsigyveno pirmoji dvynių pora, anūkės Viktorija ir Elizabeta koncertavo senelių namuose. Koncerte taip pat dalyvavo vienų vaikų globos namų auklėtiniai.

Po koncerto įvykęs pokalbis su vaikų auklėtoja anūkes įkvėpė dar vienam žygiui – namuose radosi vietos dar vienai dvynių sesių porai. Šviesiaplaukės laibos mergaitės, kaip nujausdamos, kad kalbama apie jas, tvarkingai žaidė su terasoje pabertais žaislais kartkartėmis dirstelėdamos į suaugusiuosius.

Namuose neapsieita be svarstymų, kur vaikams sustatyti lovas. Galiausiai jas dar reikėjo ir nupirkti. Vyresnėlės anūkės taip užsikrėtė mažųjų globa, kad per pertraukas tarp pamokų lėkdavo ne su bendramoksliais plepėti, o į artimiausius prekybos centrus dairytis mažajai šeimynos daliai tinkamų drabužėlių, batukų, žaislų.

Tiesa, neapsieita be skausmingos patirties. "Kai ėmėme vaikučius, vaikų namų medikai garantavo, kad jie 100 proc. sveiki. Buvo laikas, kai iš reanimacijos skyrių ir ligoninių tik trumpam grįždavome namo – bronchinė astma, dusulys, kiti negalavimai nedavė ramybės. Dabar jau išmokome patys tvarkytis, susipirkome reikiamus aparatus sveikatos sutrikimams kontroliuoti", – pasakojo E.Žilinskienės dukra Sonata.

Šeimyniniai santykiai

Regis, jau turėtų būti gana tokios padidėjusios šeimynos. Kai 2015 m. E.Žilinskienei buvo įteiktas Gerumo kristalas, tą pačią dieną atskriejo dar vienas prašymas – priimti vieną broliuką ir sesutę, kurie dėl amžiaus skirtumo auga skirtinguose vaikų globos namuose, o vaikams būtų daug palankiau būti kartu.

Netrukus ir taip gausią šeimą papildė dar du mažyliai. "Broliukas buvo pirmokas. Vaikų namuose buvo nustatyta, kad jis gali mokytis tik pagal specialią programą. Matėme, kad jam viskas gerai. Rašėme prašymą, kad būtų mokomas kaip visi vaikai. Rezultatai puikūs – pirmūnas, geriausiai klasėje rašo diktantus", – vyriausią iš globojamų vaikų gyrė E.Žilinskienė.

Kiek liūdnesnė situacija dėl berniuko sesutės. Ją mama gimdė pasiekusi girtuoklystės piką. Biologinės mamos gyvenimo būdas paliko pėdsakų mergaitės vystymuisi. "Negalime jos vienos palikti. Miega kartu su mumis, ji labai baikšti, mažai ką supranta", – šeima per daug neatviravo apie likimo nuskriaustos mergaitės negalias.

"Močiute, Tiute, – akimirksniu išpylė E.Žilinskienė, paklausta, kaip mažieji ją vadina. – Aš – močiutė, Sonata – mama, o anūkai ir anūkės – sesės ir broliai. Negi vadins globėja", – retoriškai klausė E.Žilinskienė.

Balių asociacija

Pirmosios Kalėdos su pagausėjusia šeima visam gyvenimui įsirėžė E.Žilinskienės atmintyje. "Vaikams buvo šokas. Kai jie pamatė, kad dengiamas stalas, ruošiamas maistas – pastėro. Jų atmintyje balių asociacijos labai nekokios", – pasakojo E.Žilinskienė.

Mažieji net nesėdo prie stalo. Pilnas lėkštes maisto prisikrovė, valgė stovėdami, prisikišdami, kiek galima daugiau, tarsi kažko baisaus laukdami. "Tik tada supratome, kad jie valgo bijodami, kad neliks, ir laukia, kada prasidės bambalių fejerverkai", – paaiškino Sonata.

Pasak moters, jų namuose alkoholiui vietos nėra. E.Žilinskienė dirbo ligoninėje Narkologijos skyriuje. Darbo patirtis, matytos alkoholikų ir narkomanų aimanos, klystkeliai, kančios aiškiai sudėliojo prioritetus gyvenime. Pirmosios naujųjų sesių ir brolių Kalėdos buvo be alkoholio ir įprastų poalkoholinių padarinių.

"Buvo kalnas dovanų. Jie nežinojo už ko griebti", – surengta švente mažiesiems džiaugėsi vyresnėlės. Didelei šeimai prireikė ir didelio stalo. Vyriausias anūkas močiutei tepasakė: tu tik gamink maistą, o aš jau padarysiu, ant ko jį padėti. Ir sumeistravo stalą, prie kurio dabar išsitenka visa trylikos žmonių šeimyna.

Meilę dar sugrąžins

"Sunku? Jei būčiau viena, tai būtų sunku. Tačiau rūpinamės kartu su dukra. Vasarą dar dvi pagalbininkės – Viktorija ir Elizabeta, tai miela ir malonu. Žinoma, veiksmo yra. Nugriaudžia griaustinis, jau žinau, kad turiu bėgti pas vienus, paskui pas kitus. Turiu nuraminti. Bijo dundulio", – viso pokalbio metu E.Žilinskienės veido neapleido šypsena.

Krizendamos ir juokaudamos močiutės pasakojimą papildydavo anūkės, dukra Sonata. "Ar vyrai pritarė anūkų būriui? Mūsų taryba nutarė, todėl vyrai turėjo pritarti, nes mūsų daugiau", – nusikvatojo moteriškoji šeimos dalis. Noro užsiimti su mažaisiais didžiosioms sesėms netrūksta – moko vaikus dainuoti, šokti, rengia namų koncertus.

Kieme darbo šeimynai taip pat netrūksta. Elizabeta atsitvėrusi galą kiemo daržui – jai maisto gamybai reikalingoms daržovėms ir prieskoniams. Kieme gausu gėlių, vaismedžių. Visą namų ūkį padeda apeiti ir mažieji šeimos nariai.

"Būna, įsitaiso vienas kuris ant kelių. Tai kiti suka ratus aplinkui, vis arčiau, arčiau, žiūrėk, jau ir kitas taisosi stengdamasis nustumti konkurentą", – apie kasdienybe virtusius mažųjų gudravimus pasakojo E.Žilinskienė.

Moters žvilgsnis nuklydo į lauką,  kur vaikai. Tame žvilgsnyje prisiminimai, kaip pirmas piešinys tapo svarbia dovana, kaip iš pasivaikščiojimo kompanija grįžo su lauko gėlių puokštėmis vienas per kitą rėkdami: "Močiute!"