Šiais laikais neįprasta, kad vienuose namuose gyventų kelios kartos. Tačiau tai labai smagu ir patogu, tvirtina Mikaičiai ir Krėpštos. Likimas lėmė, kad dvi iš trijų seserų Bandzaityčių su savo sutuoktiniais ir mama gyvena gimtuosiuose namuose.

Namai vis labiau pilnėja

Žinomų kauniečių Mikaičių ir Krėpštų šeimos kartu ir gyvena, ir atostogauja, ir švenčia. Kūčios – pas Mikaičius, Kalėdos – pas Krėpštas, o per Velykas visi renkasi Aleksote pas trečią seserį Ramunę. "Per šventes prie stalo visi jau sunkiai sutelpame", – juokavo Kauno valstybinės filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta, su žmona Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos fortepijono mokytoja Rasa Krėpštiene užauginęs dukrą Liną ir sūnų Simoną, o šie jau padovanojo du anūkus ir anūkę. Gustui – šešeri, Viltei – penkeri metai, Džiugui – aštuoni mėnesiai. Dar vienas stebuklas jau pakeliui, turėtų gimti sausį. Lina ir Simonas su šeimomis gyvena atskirai, tačiau tėvus aplanko ne tik per šventes.

Kitoje Aukštutiniuose Kaniūkuose esančio namo dalyje įsikūrę Kauno miesto tarybos narys Rimantas Mikaitis su žmona Giedre, vadovaujančia Ryšių istorijos muziejui, ir penkiolikamečiu sūnumi Marijonu. Poros dukra Rasa gyvena atskirai.

Trečiame bute gyvena Rasos ir Giedrės mama – žymi Kauno klinikų medikė, medicinos mokslų daktarė, rentgenologė Regina Danutė Bandzaitienė.

Pykčiai – tik vaikystėje

Pasiklausius sesių ir jų vyrų atrodo, kad moterys neišskiriamos. Dabar visos jos, kartu praleisdamos netgi ir labai daug laiko, mėgaujasi viena kitos kompanija, nors vaikystėje buvo visko.

"Aš buvau mažiausia sesė. Jos mane palikdavo už vartelių ir išeidavo žaisti pas drauges. Dabar pykčių tarp mūsų nebūna", – pasakojo G.Mikaitienė.

Ar daug skirtumų tarp jos ir kartu gyvenančios sesės? "Nosimis labai panašios, smakrais irgi. Vertybinės savybės – tos pačios, taip pat abi esame energingos, tik aktyvumo formos skiriasi. Aš bėgioju, ji lanko jogą. Žiemą aš slidinėju, ji mėgsta važiuoti į šiltus kraštus", – vardijo jauniausioji sesė.

G.Mikaitienė ir R.Krėpštienė mėgsta kultūrinius renginius, domisi parodomis, lanko spektaklius. "Kartu mėgstame grybauti. Visos trys mėgstame. Ir mūsų vyrai mėgsta. Valome juos irgi visi kartu arba pasidalijame darbais", – gyrė sutuoktinį Giedrė.

Prabilusi apie maistą, papasakojo, kad nuo vaikystės visos giminės šventės būdavo suneštinės. "Pavyzdžiui, per Kalėdas viena sesė visada marinuoja žuvį, kita pyragus kepa, – pasakojo G.Mikaitienė. – Aš stalų dekoracijomis užsiimu. Turiu kelias firmines mišraines, kurias ir pagaminu šventėms. Dar nuo senų laikų turime išsaugojusios sąrašiukus, už ką kuri atsakinga. Jais vadovaujamės iki šiol."

Papirko uošvės vaišės

Nors seserys labai panašios, antrąsias puses nusižiūrėjo labai skirtingomis aplinkybėmis. Krėpštų meilė užgimė bendrabučio vakarėlyje, Mikaičių – per sporto varžybas.

Krėpštos susipažino konservatorijos bendrabutyje Vilniuje. Ten abu mokėsi. "Viename renginių žiūriu – stovi salės kampelyje tokia visai simpatiška. Pakviečiau šokti", – pasakojo J.Krėpšta.

Kuo Rasa labiausiai krito į akį? J.Krėpšta nusišypsojo. Kartu su prisiminimais apie žmonos žavesį iškilo ir uošvės gabumai gaminti maistą. "Nežinau, ar čia viską ir pasakoti... Nuo penktos klasės augau M.K.Čiurlionio meno mokykloje-internate. Nebuvome paikinami maistu", – užuolankomis pradėjo pasakoti filharmonijos vadovas.

Jis, kilęs iš Žemaitijos, tuomet neturėjo galimybių dažnai grįžti namo ir parsivežti pilnus krepšius lauktuvių, o Rasa dažnai važiuodavo namo ir grįždavo tikrai ne tuščiomis. "Jos mama – labai puiki šeimininkė. Pridėdavo jai visokių mišrainių, ach.. – nurijo seilę J.Krėpšta, – vyniotinių. Aš tuomet juk dažniausiai valgydavau dešreles, keptas bulves, kiaušinius."

Pora susituokė po pusantrų metų draugystės. Abu tebegyveno bendrabutyje. Dar po metų gimė dukra Lina. Justinas jau gavęs diplomą, bet Rasai tuomet buvo likę metai mokslų. Tam, kad būtų lengviau auginti mažylį ir studijuoti, nuspręsta prisiglausti pas uošvius.

"Kai atsikraustėme, Rasos sesuo Giedrė dar buvo mažiukė – moksleivė. Ramunė buvo studentė ir namo grįždavo retai", – pasakojo J.Krėpšta. Jaunai šeimai buvo skirtas kambarėlis.

Jauna šeima sulaukė daug uošvių pagalbos. Jos ypač prireikė, kai J.Krėpšta buvo pašauktas tarnauti į sovietinę armiją. Gimus antram vaikui, Krėpštos gavo kooperatinį butą, tad išsikraustė iš uošvių namų, tačiau, neilgam.

Suvedė sportas

R.Mikaitis su tuomete G.Bandzaityte vienas kito dėmesį patraukė sportuodami. "Abu laimėjome Lietuvos orientavimosi sporto čempionatą", – į jaunystės laikus grįžo buvęs Kauno meras.

Vėliau buvo penkerių metų štilis. "Tačiau kai susitikome draugų orientacininkų vestuvėse, viskas ėmė rutuliotis labai greitai. Pradėjome draugauti, o po penkių mėnesių susituokėme", – skaičiavo R.Mikaitis. Kuo labiausiai sužavėjo žmona? "Komunikabilumu, iniciatyvumu. Išskirtinė buvo tada, tokia ir liko", – susižavėjimo neslėpė vyras. Žmonos gimtieji namai tapo pirmuoju Mikaičių šeimos būstu.

Vėliau, jau mirus uošviui Vitaliui, senajame name su Mikaičiais gyveno G.D.Bandzaitienė ir jos tėvas. "Pasižiūrėjome, stogas bėga, reikia anglimis kūrenti. Pasitarę nusprendėme investuoti, rekonstruoti namą, jį padidinti ir įsikurti visiems kartu", – pasakojo J.Krėpšta.

"Norėjome išsaugoti tėvų namus, net ir tą pušį, kuri buvo šalia namo, pasistengėme išsaugoti, kai rengėme projektą", – pasakojo G.Mikaitienė.

Skolinasi, bendrauja ir slaugo

"Tai buvo gyvenimo padiktuota realybė, bet sprendimo gyventi visiems kartu tikrai nesigailiu. Labai patogu. Ar reikalui esant, ar bėda, ar džiaugsmas – visada kartu", – kalbėjo R.Krėpštienė. Jai pritarė ir likusieji. "Pajuokauju, kad esame kaip itališka šeima. Mūsų daug ir mes jėga. Beveik visi vaikai išsivažinėjo, bet sugrįžta. Gyvenimas mūsų namuose tiesiog verda. Mokame džiaugtis vieni kitais", – įvertino R.Mikaitis.

Politikas šyptelėjo, kad pritrūkęs duonos ar susirgęs žino, kad bus, kas padės. "Ilgesniais rudens vakarais vieni pas kitus užeiname, vasaros vakarus drauge leidžiame lauke, stebime, kaip keičiasi gamta, aptariame reikalus – nuo kultūros iki politikos", – pasakojo jis.

"Tai jie pas mus ateina bulvių. Mes į sodybą kartais važiuojame ir atsivežame", – apie gyvenimo kartu patogumus juokavo J.Krėpšta. "Ir cukraus skolintis nueiname... Jeigu rimtai šnekant, didžiausias pranašumas yra bendravimas ir rūpestis vieni kitais, žmogiška pagalba. Kai mamai reikia pagelbėti, labai gerai, kad esame šalia. Ir sesė mūsų šeimai yra labai daug padėjusi – prižiūrėdavo vaiką", – dėkojo R.Mikaitienė.

Anot jos, kartu smagiau ir laisvalaikį leisti, ir darbus kasdienius dirbti. Su sese kartu ir agurkus marinuodavo, ir kopūstus raugdavo.

Ar niekada nesinorėjo palikti tėvų namų ir gyventi savarankiškai? "Nuo 14 metų aktyviai sportavau. Buvau Lietuvos ir tuometėje orientavimosi sporto SSRS rinktinėje. Daug laiko praleisdavau varžybose ir mane visuomet traukdavo grįžti namo. Studijavau Kaune, o sesės – Vilniuje, konservatorijoje. Matydavau, kaip jos noriai grįždavo namo. Namai visuomet buvo šilta vieta, kur tėvai, proga pavalgyti ir paskambinti pianinu", – prisiminė R.Mikaitienė.

Sesės sutaria, o žentai? "Su Justinu esame labai skirtingi. Aš inžinierius, jis meno žmogus. Abu žemaičiai, su charakteriu. Bet gerai sutariame. Abu mėgstame keliauti, sportuoti. Justinas kasryt plaukioja baseine, savaitgaliais mina dviratį. Visi kartu einame į koncertus", – jungiančius dalykus vardijo R.Mikaitis.

Pareigas ir atsakomybę Mikaičiai ir Krėpštos yra pasidaliję draugiškai. "Vieni nupjauna žolę, kiti sugrėbia", – sakė R.Mikaitis.

"Pavyzdžiui, Mikaitis niekada nepjauna žolės. Net ir kai įsigijome žioliapjovę, tai beveik visada lieka man. Bet aš visada palieku jam sugrėbti. Man patinka pjauti, aš gi kaimo vaikas. Ir sniegą kasti žiauriai patinka", – juokavo J.Krėpšta.

Kuo daugiau pamatyti

Bene labiausiai abi šeimas vienija pomėgis keliauti. Pernai abi šeimos lankėsi Normandijoje, automobiliu yra keliavę į Daniją, po to – į Vokietiją ir Ukrainą. "Maršrutas nelogiškas, bet mums taip norėjosi", – kalbėjo R.Mikaitis. Ši kelionė truko apie dvylika dienų.

Būtent jis paprastai būna atsakingas už maršrutą ir techninę dalį, moterys – už gerą nuotaiką ir maistą. O J.Krėpšta už ką? "Justinas – vairuotojas ir patarėjas. Vyrai visada tariasi, kur stoti, kokį maršrutą toliau rinktis", – pasakojo R.Krėpštienė.

Ta pačia kelionių liga serga ir R.D.Bandzaitienė, keliauti mėgo ir jos vyras. "Jaučiu, kad keliones net sapnuoja. Deja, jos sveikata neleidžia leistis į tolimesnius žygius. Bet aplanko visas Vilniaus operos ir baleto teatro premjeras, Kauno valstybinės filharmonijos koncertus", – sake R.Krėpštienė.

Abu žentai apie uošvius kalba su didele pagarba. "Atsimenu akimirką, kai važiavau su jais susipažinti. Jau žinojau, kad jie labai inteligentiška šeima. Mama – Kauno klinikų įžymybė, ją visi labai gerbia. Tėtis dirbo Tuberkuliozės ligoninėje ir dėstė medicinos studentams", – pasakojo J.Krėpšta.

"O, anūkai jam buvo didžiulis džiaugsmas. Su Simonu jie abu ir vinis kaldavo, ir ko tik nesugalvodavo", – nuklydo į prisiminimus filharmonijos vadovas.

Kaip pats J.Krėpšta susitaikė su tuo, kad sūnus Simonas – vienintelis iš visos šeimos – ne muzikas? Abu Krėpštos ir dukra Lina – pianistai. Justino brolis, gyvenantis Rietave, ir sesuo, įsikūrusi Tauragėje, taip pat muzikai. Bankininko profesiją pasirinkusio Simono laisvalaikis labiau panašus į dėdės ir tetos. "Jis vienas stipriausių orientacininkų per visą Lietuvos istoriją", – gyrė sūnėną R.Mikaitis.

J.Krėpšta nusijuokė, kad ekonomistas menininkų šeimoje yra labai gerai, kartais reikia, kad kas nors nuleistų ant žemės. "Simonui buvau nupirkęs dūdelę, nes išgirdęs muziką jis imdavo diriguoti. Bet paskui pamačiau, kad muzika ne jam. Įdomiau buvo matematika, bankininkystė. Matematiką galėdavau ir aš jam padėti spręsti – mano mama matematikė, o tėtis muzikas. Tad turėjau ir to, ir to. Ir skaičius labai gerai atsimenu. Kieno telefono numerį norėtumėte sužinoti? Mintinai moku. Bet vieną kartą pamiršau nuvežti uošvę, nors buvau pažadėjęs", – neslėpė J.Krėpšta.

Patarimas jaunoms šeimoms

Ką patartų jaunoms šeimoms, J.Krėpšta ilgai negalvojo. "Gimdykite vaikus, viską įmanoma suderinti. Užteks ir laiko, ir pinigų. Tereikia kūrybiškumo", – įsitikinęs filharmonijos vadovas.

R.Krėpštienė atkreipė dėmesį, kad santykius reikia branginti ir puoselėti, o ne žvelgti į juos kaip į savaime suprantamą dalyką. Tad su mylimu žmogumi tikrai neverta ginčytis dėl smulkmenų. "Galvok, ar nori būti laimingas, ar teisus", – pacitavo girdėtą frazę kaunietė.

Jos jaunėlė sesuo Giedrė su vyru tam visiškai pritarė. "Kantrybės, demokratiškumo, diplomatiškumo", – linkėjo Mikaičiai.