Išsami Konrado kavinės lankytojų apžvalga pateikta 2022 m. išleistoje Juozo Brazausko istorinėje apybraižoje apie tarpukario Kauno bohemą „Legendinė „Konrado“ kavinė“. Tiesa, knyga išleista nedideliu tiražu Vokietijoje (leidykla „Vokietijos lietuvis“ (pirmas leidimas), leidykla „Rūta“ (antras papildytas leidimas) ir nebuvo platinama knygynuose.
Po užmaršties dulkėmis
Apie sovietiniais laikais M. Konrado kavinės vietoje įsikūrusią taip pat legendinę kavinę „Tulpė“ iki Laisvės alėjos rekonstrukcijos priminė šaligatvio plytelės, pažymėtos „Tulpės“ kavinės vardu. Tačiau net neužsiminta, kad būtent čia buvo ir legendinė M. Konrado kavinė-cukrainė, kur rinkdavosi aptarti dienos naujienų, sėmėsi kūrybos įkvėpimo, polemizavo, linksmai leido laiką daug tarpukario Kauno įžymybių, Kauno bohemos atstovų.
Nebuvo ir nėra jokios nuorodos, ženklo, kas buvo Laisvės al. 25 (dabartiniame Laisvės al. 45 ir Laisvės al. 43 pastato vietoje) laikinosios sostinės ar dar ankstesniais laikais, o „Tulpės“ praeitis, nors ir artimesnė, dar turinti gyvų liudininkų, taip pat pamažu slenka užmarštin, po Laisvės alėjos rekonstrukcijos nebeliko ir šaligatvio plytelių, primenančių kavinę „Tulpė“.
Konrado kavinės-cukrainės veikla ne visad buvo sėkminga, būta tiek pakilimų, tiek nuosmukių, bet ji neabejotinai paliko ryškų pėdsaką miesto kultūros gyvenime. Be to, ši erdvė mena daug kitų įstaigų, žmonių, kuriuos taip pat verta prisiminti. Nuo šios brangios Kaunui vietos tikrai verta nupūsti užmaršties dulkes, ji gali būti tiltu iš praeities į dabartį ir ateitį, jei, aišku, norėsime tą tiltą nutiesti, jei matysime ne tik negrįžtamai sunaikintą ar transformuotą paveldą, bet ir praėjusių laikų atminties ženklų.
Akimirka: Liudas Gira su žmona Bronislava Konrado kavinėje. 1930 m. / Saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje
Nebūtina atstatyti tai, kas buvo. Suvokiame, kad į tą pačią upę neįbrisime, bet nauja gali turėti savyje ženklų iš praeities, kuriuos turėtume puoselėti ir branginti.
Ar tokiais ženklais gali būti jau šiais laikais veikianti Konrado užeiga su interjeru, pasak savininkų, primenančiu laikinosios sostinės laikus, bet nekopijuojančiu pačios Konrado kavinės-cukrainės? Gali, nors įsikūrusi ne buvusios M. Konrado kavinės vietoje, o šalia jos buvusiame V. Atkočiūno spaustuvės name, dabar Laisvės al. 49A. Tereikia nors kažkokio ženklo Laisvės alėjoje ir pačioje Konrado užeigoje, kur buvo ta tikroji M. Konrado kavinė-cukrainė, reikia tik atverti duris ekskursijoms į buvusią kavinės rotondą, įrengiant lentelę, kas joje buvo (dabar rotondą pamato tik prabangių drabužių parduotuvės lankytojai kaip šios parduotuvės dalį). Galėjo tokiu tiltu būti ir Lietuvos televizijos informacinė publicistinė kultūrinė programa „Konrado kavinė“ ir žaidimas „Konrado kavinės ruletė“, gyvavę 1994–1998 m. (deja, tiek ši laida, tiek žaidimas – jau praeitis, kurią nedaug kas prisimena, nebėra ir šių laidų iniciatoriaus šviesaus atminimo Petro Garnio).
Kviesdamas prisiminti tiek labai tolimą, tiek artimesnę kauniečiams brangių vietų praeitį tikiu, kad tokie tiltai bus nutiesti ir atitinkamų ženklų, liudijimų Kaune atsiras.
Ironija: Juozo Olinardo Penčylos įamžinti Konrado kavinės lankytojai. / „Sekmadienis“. 1938 m.
Pradžia – 1852-ieji
1850 m. kolegijos sekretorius Aleksejus Dubenkinas pastatė mūrinį dviejų aukštų namą. Darbus prižiūrėjo Kauno gubernijos architektas Teodoras Helmholcas. Vokiečio Richardo Konrado cukrainė šiame pastate atidaryta 1852 m., nuo 1862 m. – kavinė-cukrainė. Jos savininkas Richardas Konradas turėjo ir visuomeninių pareigų, susijusių su jo veikla. 1908–1913 m. jis buvo Kauno kepėjų profesinės bendrijos pirmininku („Pamiatnaja knižka Kovenskoj gubernii na 1909 god“, p. 148).
Pastato antrą aukštą tuo metu nuomojo Turto bankas, o nuo 1864 m. namą įsigijo pirklys Šavelis Vainšteinas. 1907 m. jis buvo užstatytas Žemės ūkio bankui ir pagal 1908 m. vasario 21 d. pirkimo aktą šį nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 25 įsigijo Jankelis Žižmarskis (po jo mirties J. Žižmarskio nuosavybės dalis perėjo jo sūnui Cedikui) ir Rasia Dveira Oržechauskienė. Jų įpėdiniams ši valda priklausė iki pat 1940 m.
XX a. pradžioje pastato antrame aukšte buvo įsikūręs Inteligentų klubas, vėliau pasivadinęs Valdininkų klubu, taip pat carinės armijos karininkų klubas.
Pagal 1920 m. nekilnojamojo turto Laisvės al. 25 raštą Kauno miesto įkainojimo komisijai dalį pirmo aukšto šiame pastate užėmė iš R. Konrado brolių Leonido ir Makso Konradų paveldėta kavinė-cukrainė, turėjusi patalpas rūsyje ir kepyklos patalpas dviejų aukštų mūriniame name sklypo kieme.
Konrado kavinės-cukrainės veikla ne visad buvo sėkminga, būta tiek pakilimų, tiek nuosmukių, bet ji neabejotinai paliko ryškų pėdsaką miesto kultūros gyvenime.
1920 m. dviejų aukštų mūriniame name Laisvės al. 25 patalpas taip pat nuomojo Valentino Stabačinsko rūbų ir kepurių dirbtuvė ir parduotuvė, o antrame aukšte (trylika kambarių) buvo įsikūręs viešbutis „Kęstutis“ (nemaišyti su Laisvės al. 21 nuo 1919 m. veikusiu Agotos Samulytės viešbučiu „Kęstutis“), nuo 1935 m. pavadintas „Aušra“. Viešbučio „Aušra“ savininkai buvo Liza Lėja Gorfinkelienė ir Isakas Žižmarskis.
1939 m. rugsėjo 30 d. viešbutis parduotas Elenos Antanaitienės įgaliotajai Kazei Didžiulienei, jau anksčiau buvusiai šio viešbučio vedėja ir gyvenusiai Laisvės al. 25. Pardavimo akte įvardyti viešbučio baldai: leturiolika medinių ir dvi geležinės lovos, trylika stalų, septynios sofos, 24 kėdės, trylika praustuvų, vienuolika lagaminų laikytuvų, keturios spintelės ir dvylika spintelių prie lovų, devyni veidrodžiai ir kt. (Viešbučio „Aušra“ pirkimo–pardavimo sutartis. Kaunas. 1939 09 30. KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4100, l. 2-3).
S. Lukošiaus nuotr. Saugoma Kauno miesto, Maironio lietuvių literatūros muziejuose
Gausi kaimynystė
1923 m. buvo atliktas M. Konrado kavinės-cukrainės pirmas remontas, šiek tiek pagerinęs jos estetinį vaizdą, buvo įsigyta kavinės-cukrainės baldų (stalų, kėdžių), parduotų iš varžytinių 1933–1935 m. 1924-aisiais prie cukrainės įrengta cukrainės išdirbinių kepykla ir mechaninės dirbtuvės (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3927, l. 1-5).
Pagal 1925 m. spalio 16 d. nekilnojamojo turto Laisvės al. 25 raštą Kauno miesto įkainojimo komisijai mūrinio dviejų aukštų namo prie Laisvės alėjos pirmame aukšte buvo Pinchaus Ginsburgo laikrodžių, Jokūbo Buršteino metalo dirbinių, Augusto ir Bertos Ciglerių kolonialinės prekybos, Jodijos Gotlibo kolonialinės prekybos krautuvės (antrame aukšte buvo J. Gotlibo siuvykla), Vasiliaus Aronštamo ir Abelio Rezo „Naujoji“ vaistinė (veikusi šioje vietoje nuo 1918 m. spalio 10 d. iki pat 1940 m.), Judelio Fridmano fotografija (nuo 1927 m. buvusi kitoje vietoje, Laisvės al. 41A), Kurto Šiutcės muzikos namai ir kontora (antrame aukšte gyveno ir pats K. Šiutcė), M. Konrado kavinė, o mūrinio dviejų aukštų namo kieme, pirmame aukšte, buvo M. Konrado kepykla (antrame aukšte buvo jos savininko M. Konrado keturių kambarių butas).
Kieme taip pat buvo dar vienas mūrinis ir vienas medinis vieno aukšto namai su butais ir Konrado kavinės ledainė (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3668, l. 31-32). XX a. 3–4 dešimtmečiais Laisvės al. 25 dar buvo Moizės Grosmano avalynės dirbtuvė ir batų prekyba, Taslės Fridmanaitės žaislų prekyba, kosmetikos kabinetas „Smart“ ir kt..
XX a. 4-ajame dešimtmetyje Laisvės al. 25 taip pat buvo „Apgelda“ apmušalų, geležies dirbinių ir dažų parduotuvė, veikusi nuo 1935 m. (savininkai D. Klibanskis ir J. Langmanas), Izaoko Chajetavičiaus moterų rūbų parduotuvė, Gedalijos Fišo ir E. Faivušo elektros reikmenų parduotuvė, nuo 1934 m. veikusi Joselio Rozalskio manufaktūros krautuvė, dirbo dantų technikas Samuelis Kapeliušas.
Namo Laisvės al. 25 kieme, dviejų aukštų mūriniame pastate, 1930–1940 m. taip pat buvo įsikūrusi Valerijono Atkočiūno spaustuvė (ten pat gyveno ir pats V. Atkočiūnas), spausdinusi žurnalą „Trimitas“ ir kitus leidinius.
Higienos problemos
Legendinės Konrado kavinės-cukrainės ir jos kepyklos savininkai nuolat jautė pinigų veiklai vystyti trūkumą, o Konrado kavinės lankytojai dažnai skųsdavosi, kad savininkai nesilaiko sanitarijos, higienos normų, kavoje, maisto produktuose kartais atsirasdavo ir pašalinių dalykų (tiesa, kai kurie lankytojai ir patys juose kai ko palikdavo, kad gautų nemokamą kavą ar pyragaitį).
Konrado kavinei-cukrainei ir kepyklai iš pradžių trūko elementarių higienos dalykų. 1926 m. kilo nesklandumų dėl Konrado cukrainės įrengiamos išeinamosios vietos su prancūzų sistemos „Frei“ filtru ir sugeriamuoju šuliniu.
Architekto E. Peyerio biologinio valymo įrenginio projektas buvo užkliuvęs dėl to, kad po išvalymo turinys turėjo subėgti į sugeriamąjį šulinį, o tai, pasak savivaldybės Kanalizacijos skyriaus, nepriimtina miesto centre, be to, projektas esą nederintas su šiuo skyriumi.
Kol cukrainė bus prijungta prie miesto kanalizacijos, siūlytas laikinas sprendimas, kuris savininkų netenkino (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3926, l. 8-17). Vandentiekis ir kanalizacija M. Konrado kavinėje įvesta 1931 m., tada šiek tiek praplėsta ir kavinė (pradžioje turėjo du kambarius ir patefoną, 1925 m. – penkis kambarius, 1931 m. – tuos pačius penkis kambarius, bet erdvesnius), bet kavinėje ir toliau nebuvo padorios ventiliacijos, ji neatitiko modernios kavinės sanitarijos reikalavimų, o didesnę kavinės modernizaciją ir plėtrą 1939 m. įgyvendino jau jos administratoriai, perėmę kavinės valdymą po pirmųjų varžytinių 1933 m.
Kaimynai: C. Schütze muzikos namai, Laisvės al. 25. / 1930 m. gruodžio 12 d. „Rytas“.
Bankrotas ir varžytinės
Konrado firma (kepykla ir kavinė) bankrutavo 1933 m. gale. Ji įvairiems asmenims ir valstybei liko skolinga 192 469 litus. Buvo paskirti Konrado firmos administratoriai: Germanas Zaksas (tapęs kavinės-cukrainės vedėju), Emilis Kremeris, Antanas Rimša ir už Konrado firmos administraciją visur pasirašinėjusi viena valdos Laisvės al. 25 savininkių I. Resienė.
Iš 1933 m. kovo 10 d. ir 1935 m. rugsėjo 25 d. Konrado cukrainės-kavinės turto aprašymo protokolų matyti, kad varžytinėms buvo įrašyta 41 staliukas su pilku marmuriniu viršum, aštuoni keturkampiai staliukai, dar keli pavieniai stalai, 100 kavos spalvos poliruotų firmos „Thonet“ kėdžių, dar 28 kitokios kavos spalvos medinės kėdės, aštuonios gobelenu aptrauktos kėdės, geltonos spalvos bufetai įvairioms prekėms ir pyragaičiams ir dar vienas tamsiai geltonos spalvos bufetas, geltonos spalvos medinės ir geležinės kabyklos, juodas firmos „F. Betting“ pianinas, sieninis geltonos spalvos laikrodis, trys šlifuoti sieniniai veidrodžiai, firmos „Telefunken“ radijo patefonas, įvertintas 800 litų, ir radijo aparatas, įvertintas 500 litų, svarstyklės, virduliai ir kiti kavinės reikmenys (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4222, l. 2-38).
Investicija į estetiką
Pasikeitus Konrado kavinės-cukrainės savininkams, joje nuo 1933 m. rugpjūčio kurį laiką grojo Michelio Hofmeklerio orkestras, paskui jį pakeitė Danielius Pomerancas. 1933 m. Laisvės al. 25 valdoje įvyko ir daugiau pokyčių. 1933 m. K. Šiutcės muzikos namų patalpas nupirko J. Karvelis ir J. Rinkevičius, muzikos namus pavadinę prekybos namais, o nuo 1934 m. ten įkūrę ir savo 1931 m. įsteigtą knygyną.
Pastate Laisvės al. 25 iš kiemo pusės nuo 1935 m. patalpas taip pat nuomojosi Jurgio Linarto ir Feognijaus Dunajevo vadovaujama kino kronikų, filmų gamybos ir nuomojimo bendrovė „Mūsų Lietuva“ (tris kambarius antrame aukšte toje pastato dalyje, kurios dalis buvo nugriauta, bendrovei „Omnitel“ pasistačius savo būstinę, dabar – grožio ir sveikatos centras).
1936 m. Konrado kavinė įsigijo naujų patogesnių baldų ir vasaros sezonui įrengta kavinė-darželis lauke (Pertvarkyta Konrado kavinė // Lietuvos žinios. – 1936, bal. 25, p. 10). Po 1938 m. pabaigos–1939 m. pradžios kavinės rekonstrukcijos, vietoj vasarinės patalpos pristačius rotondinės salės vieno aukšto priestatą, ji tapo erdvesnė, prašmatnesnė, pasipuošė fontanėliu ir gipsine mergaitės statula „Šaltinėlis“ – skulptoriaus Broniaus Pundziaus kūriniu.
Rekonstrukcija kainavo apie 45 tūkst. litų (Praplėsta Konrado kavinė // Lietuvos žinios. – 1938, gruod. 22, p. 7; Kaunas turi reprezentacinę kavinę: [Apie Konrado kavinę su B. Pundziaus skultūros kavinėje iliustracija] // Lietuvos žinios. – 1939, vas. 15, p. 8).
Garsenybių traukos centras
Kavinės modernizavimas negelbėjo, nors ir gausiai lankoma, kavinė nebuvo pelninga. Dauguma menininkų, kitų garsių žmonių sėdėdavo ilgai, diskutuodavo, bet užsisakydavo tik kavos ir kokį nors pyragaitį (kavinėje buvo prekiaujama firminiais riešutiniais pyragaičiais).
Kavinės publika buvo labai įvairi, tačiau gana nuolatinė. Atsitiktinių lankytojų užklysdavo, bet dažniausiai norėdami pamatyti čia besilankančias įžymybes.
Konrado kavinė neturėjo leidimo prekiauti alkoholiniais gėrimais, pilstydavo tik alų, kurio kainas reguliuojant kainų tvarkytojui, didelio pelno taip pat nebuvo galima tikėtis. Vakarais dalis lankytojų perbėgdavo į tas įstaigas, kuriose buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais ir buvo daugiau vietos pasilinksminimams (šokiams, baliams, loterijoms).
Dieną ateidavo nuolatinių lankytojų, dalis jų turėjo savo staliukus, kuriuos, vienai įžymybei išvykus, perimdavo kiti menininkai, mokslininkai, politikai. Toks likimas, pvz., ištiko Juozo Albino Herbačiausko staliuką, kurį, jam 1933 m. išvykus į Varšuvą, užėmė tai Petras Vaičiūnas, tai Faustas Kirša (apie tai liudijo „Dienos“ laikraštyje J. K. Beleckas: Kaip Kaunas juokiasi ir verkia / J. K. Beleckas // Diena. – 1934, saus. 14, p. 3). Vadinamąjį Parnaso staliuką buvo užėmę Balys Sruoga ir Vincas Krėvė, o prie jų prisijungdavo Faustas Kirša, kai nesėdėdavo prie buvusio J. A. Herbačiausko staliuko.
Žymius kavinės lankytojus šaržuose „Sekmadienio“ laikraštyje buvo įamžinęs karikatūrininkas Juozas Olinardas Penčyla, o šiais laikais išsamiai aprašė Juozas Brazauskas knygoje „Legendinė Konrado kavinė“, kurią išleido „Rūtos“ leidykla 2022 m.
J. O. Penčylos šaržuose pavaizduoti Konrado kavinės lankytojai: muzikantas, orkestro vadovas D. Pomerancas, filosofas prof. Kazys Šalkauskis, aktorė Elene Žalinkevičaitė-Petrauskienė, rašytojas, meno ir literatūros kritikas, bohemos atstovas Vytautas Bičiūnas, aktorė Nelė Vosyliūtė, rašytojas, dainininkas Stasys Santvaras, literatas ir diplomatas Karolis Vairas-Račkauskas, žurnalistas, redaktorius Jonas Kalnėnas, tapytojas Antanas Gudaitis ir kt.
Kavinės publika buvo labai įvairi, tačiau gana nuolatinė. Atsitiktinių lankytojų užklysdavo, bet dažniausiai norėdami pamatyti čia besilankančias įžymybes. Skirtingų politinių pažiūrų žmonės sėdėdavo prie skirtingų staliukų ir vieni kitų vengdavo, nors praeidami kartais ir replikuodavo ar apkalbėdavo atsisėdę prie savo staliuko.
Kairiųjų pažiūrų ar bohemos atstovai vengė tautininko Vytauto Alanto ar tradicinei literatūrai atstovavusių tautinės pakraipos rašytojų, žurnalistų, tokių kaip Balys Sruoga ar Juozas Keliuotis. Tik Petras Cvirka maišėsi tai šen, tai ten, nors taip pat mieliau rinkdavosi Antano Venclovos, Broniaus Railos, Kosto Korsako ir kitų panašių pažiūrų žmonių kompaniją ir griežtai pasisakė prieš tuos, kurie skleidė gandus apie jo palankumą tautininkams.
Apie Konrado kavinėje mėgstantį pašnekėti P. Cvirką liudija ir Halina Korsakienė atsiminimuose „Namas, kuriame gyvenome“ (Vilnius: Vaga, 1991, p. 15). Dar studentę Haliną pirmą kartą į Konrado kavinę atsivedė jos būsimas vyras. Nedrąsiai įžengusi į legendomis apipintą Kauno elito grietinėlės vietą, ji iš karto pateko į kompaniją, kur pagrindinis pasakotojas ir veikėjas buvo P. Cvirka.
Pokalbių, sutiktų Konrado kavinėje žmonių H. Korsakienė atsiminimuose neaprašė, tik užsiminė, kad ten K. Korsakui teko bendrauti ir su Mykolu Žilinsku, tuo metu tautininku, vėliau žymiu kolekcininku ir mecenatu, nes jis galėjęs gauti K. Korsakui nelegalios spaudos.
Organizatorių nuotr.
Nauji nemalonumai
Įžymybės kavinėje negarantavo jos klestėjimo. 1939 m. sausio 30 d. vėl aprašytas ir paskui pardavinėtas iš varžytinių kavinės turtas.
Iš turto aprašymo matome, kad Konrado kavinėje buvo keturiolika pliušu dengtų su atramomis fotelių po 50 litų, 200 įvairių kėdžių po 15 litų, 120 kavinės staliukų po 15 litų, viena didelė lentyna su stiklo durimis už 2 000 litų, du rudos ir geltonos spalvos bufetai už 600 ir 300 litų ir vienas alaus rudos spalvos bufetas su nikeliuotais kranais už 1 100 litų (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4220, l. 22-29).
Be to, 1940 m. vasarį kavinė dar nubausta 6 000 litų bauda už tai, kad rinko rinkliavą iš lankytojų per kavinės kapelmeisterio (D. Pomeranco) darbo penkerių metų sukaktuvių šventę ir neturėjo kainoraščio, o kai kurių produktų kainas nustatė aukštesnes, negu leidžia kainų tvarkytojo įsakymai (Konrado kavinei gresia bausmė // Laikas. – 1940, vas. 12, p. 4; „Konrado“ kavinė nubausta 6 000 Lt // Lietuvos žinios. – 1940, vas. 13, p. 9).
Kavinės kapelmeisterio balius ir už jį skirta bauda gražiai pavaizduota laikraščio „Sekmadienis“ karikatūroje (Konrado kavinės savininkė: [I. Resienė] surengė kavinės kapelmeisterio jubiliejų ir ta proga iš svečių rinko atskirą mokestį. Už tai kainų tvarkytojas savininkę nubaudė 6 000 litų bauda: [Karikatūroje pavaizduotas kainų tvarkytojas V. Juodeika, įteikiantis I. Resienei baudos kvitą, o fone matyti ir kavinės skulptūra „Šaltinėlis“] // Sekmadienis. – 1940, vas. 25, p. 1).
„Tulpės“ atsiradimas
Po karo, 1948–1949 m., „Tulpe“ pavadintos kavinės interjeras buvo pertvarkytas pagal Jono Virako projektą. 1961 m. interjeras vėl atnaujintas, patalpos praplėstos, masyvūs ąžuoliniai baldai pakeisti lengvesniais ir modernesniais. Projekto autoriai – Vytautas Dičius ir Algimantas Mikėnas. Vilniaus regioniniame valstybės archyve galima pamatyti V. Dičiaus braižytą „Tulpės“ kavinės patalpų išdėstymo planą (VRVA, f. 1171, ap. 4, b. 800, l. 1).
„Tulpės“ kavinė garsėjo konditerijos gaminiais ir firminiu kotletu „Tulpė“. Jos vadovu ilgą laiką buvo Jonas Vabolevičius. Jis pats buvo puikus konditeris, reiklus sau ir pavaldiniams.
Kavinės darbuotojų apranga buvo graži, o vadovas rūpinosi, kad tiek apranga, tiek aptarnavimo kultūra būtų nepriekaištingi. J. Vabolevičius buvo žinomas ne tik Kaune. Jis apmokė „Neringos“ kavinės Vilniuje darbuotojus.
Sovietiniais laikais šalia „Tulpės“ kavinės veikė jai nepriklausanti įstaiga „Cukrainė“, prekiavusi įvairiais konditerijos gaminiais, taip tarsi primindama Konrado kavinės-cukrainės laikus. Ar prisiminsime tuos laikus, paliksime kokių nors tos praeities ženklų, priklauso tik nuo mūsų.
Projektą "Rubrika/infoblokas „Santaka“ portale www.kaunodiena.lt" iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 18 000 eurų.
Naujausi komentarai