Istorikės R. Rickevičienės liudijimu, L. Žotkevičius šią valdą įsigijo 1879 m. ir vietoj vakarinėje sklypo dalyje stovėjusio medinio vieno aukšto namo pastatė mūrinį dviejų aukštų su trimis mezoninais namą; rytinėje sklypo dalyje dar buvo mūrinis dviejų aukštų namas su rūsiu (Pastatas Laisvės al. 50 Kaune / Raimonda Rickevičienė // http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/objektas/1684/pastatas-laisves-al-50-kaune).

Veiklų netrūko

Kaip matyti iš L. Žotkevičiaus 1910 02 06 pareiškimo apie savo nekilnojamąjį turtą tuomečiu adresu Nikalojaus pr. 34, 1899 m. statytame name buvo Fridos Feinberg, Antano Šarovskio ir Benedikto Užkurio parduotuvės (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3679, l. 41). Nuo 1924 m. gruodžio 4 d. nekilnojamasis turtas tuo metu Laisvės al. 34 (dabar Laisvės al. 50) atiteko L. Žotkevičiaus našlei Elenai Žotkevičienei-Turlajienei ir jos sūnums Vytautui, Kondratui ir Vladislovui. 1925 10 21 šių savininkų pareiškime apie nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 34 nurodoma, kad šioje valdoje buvo mūrinis dviejų aukštų namas su mezoninu ir rūsiu, mūrinis dviejų aukštų namas kieme, mūrinis dviejų aukštų namas su rūsiu kieme ir dar du vieno aukšto pastatai kieme (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3679, l. 125).

Mūrinio dviejų aukštų namo prie Laisvės alėjos pirmame aukšte 1925–1927 m. buvo įsikūrusi Vaclovo Dabkaus (kartu su Ignu Teišerskiu) elektrotechnikos reikmenų parduotuvė. 1933 m. ir 1936 m. V. Dabkaus turtas dėl skolų parduotas iš varžytinių, aprašytas net jo kompaniono I. Teišerskio, pas kurį A. Mickevičiaus g. 26 V. Dapkus gyveno, turtas (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 5126, l. 1-33).

1922–1940 Laisvės al. 34 veikė Rozos Kairauskienės ir Jochelio Kairausko skrybėlių dirbtuvės ir salonas „Helius“, vėliau pavadintas „Fanni“. 1925 m. name Laisvės al. 34 taip pat buvo Rozos Abramsonaitės galanterijos krautuvė, Ekonominės karių bendrovės siuvykla, o rūsyje – Lazario Beileso ir Jokūbo Kuznickio spaustuvė (1932 m. persikėlė į kitą vietą).

Smalyžiams: I. Sorovia ir G. Toskanio itališka ledainė. XX a. 4 deš. nuotrauka iš T. Jazbučio šeimos archyvo. / T. Jazbučio šeimos archyvo nuotr.

Remontai ir tobulinimai

1925 m. kai kuriuose Laisvės al. 34 valdos butuose buvo atliktas kapitalinis remontas, bet jo nepakako ir 1928 m. atliktas viso dviejų aukštų namo Laisvės al. 34 kapitalinis remontas pagal inž. L. Soloveičiko projektą ir statybos priežiūrą (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3945, l. 2-3). 1929 m. Kondratui ir Vladislovui priklausiusi nekilnojamojo turto dalis parduota Gitai Salanskienei (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3679, l. 133, 140, 142).

1929 m. pabaigoje toliau buvo vykomi pastato remonto darbai – išduotas leidimas didinti angas vakarinėje pastato dalyje, įrengiant vitrinas name esančioms krautuvėms. 1931 m. pažymoje nurodoma, kad perdirbtos Štelkų (Germano Štelkės ir Alvinos Štelkienės šepečių, virtuvės reikmenų, metalo dirbinių, galanterijos), Kairovskių (Jochelio Kairausko ir Rozos Kairauskienės skrybėlių dirbtuvių) ir Balsių (siuvėjo Antano Balsio manufaktūros) krautuvių langų ir durų angos (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3946, l. 3, 4, 9, 10).

Veidai: dalies pastato savininkė G. Salanskienė ir būsimasis "Graviūros" vadovas E. Kelbauskas. / KRVA, f. 66, ap. 1, b. 1610, KRVA, f. 66, ap. 1, b. 41511

1931 m. Kauno m. statybos skyriui pristatytas dar vienas dviejų aukštų namo Laisvės al. 34 kapitalinio remonto projektas. Vietoj projekte numatyto mansardų įrengimo Kauno m. statybos skyriaus pasiūlyta suprojektuoti namo trečią aukštą. Tačiau trečias aukštas taip ir nebuvo pristatytas, nes namo savininkai V. Žatkevičius, E. Žatkevičienė-Turlajienė ir G. Salanskienė prašė leisti atlikti kapitalinį remontą (techninė priežiūra P. Bernšteino) be trečio aukšto pristatymo, nes tam neturi lėšų (pasižadėjo pristatyti vėliau), ir tas jų prašymas buvo patenkintas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3946, l. 11-14).

Valdos kieme 1934 m. dar buvo įrengta betoninė ledainė pagal statybos techniko V. Ambrazaičio (Ambrazevičiaus) projektą ir 1937 m. atliktas prieštaringai vertintas sandėlio remontas (inž. L. Soloveičikui atsisakius sandėlio remonto techninės priežiūros, jį atliko inž. Teodoras Reingardas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3946, l. 17, 19, 29, 30, 34).

„Itališki ledai“ Kaune buvo populiarūs ir sėkmingai konkuravo su „Pienocentro“ gaminamais ledais.

Aprangos verslo problemos

1929 m. name Laisvės al. 34 buvo įsikūręs siuvėjas A. Balsys – jo manufaktūros krautuvė, prekiavusi audiniais ir priėmusi užsakymus vyriškiems drabužiams siūti, apie 1928 m. čia persikėlė iš Laisvės al. 26, o pats A. Balsys dar dirbo 1927 m. įsteigtoje rūbų siuvimo bendrovėje „Mada“, buvusioje A. Mickevičiaus g. 26 (pastatas neišlikęs). Be to, name veikė J. Kairausko, R. Kairauskienės ir A. Štelkienės krautuvės, Ekonominės karių bendrovės siuvykla – jos vedėjas, siuvėjas Julius Maceržinskas dar 1924 m. reklamavosi, kad grįžęs iš Paryžiaus ir siuvąs rūbus moterims pagal paskutinius madų žurnalus ir 25 proc. pigiau nei kitur, bet jau 1925 m. įkūrė savo siuvyklą kitu adresu, o Ekonominės karių bendrovės siuvyklai nuo tada vadovavo J. Aleksa. Be to, būta Kovalevskio dirbtuvės, L. Pliuškaičio iškabų dirbtuvės, rūsyje – L. Beileso ir J. Kuznickio spaustuvės (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3679, l. 143).

Damoms: skrybėlių salono „Fanni“ reklama // Moteris ir pasaulis. – 1937, Nr. 1, p. 30.

Germano ir Alvinos Štelkų šepečių, virtuvės reikmenų, metalo dirbinių, galanterijos parduotuvė Laisvės al. 34 veikė 1926–1940 m. (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 3434, l. 1-31) – prekiavo iš Vokietijos per Kybartų muitinę atsivežtomis prekėmis (šepečiais, virtuviniais peiliais, kišeniniais peiliukais, vielos gaminiais ir kt.).

1932 m. šiame name buvo Lietuvos muzikos centro radio prekyba, Rusų liaudies meno žaislų prekyba (1932–1933), Isiko Siesickio daržovių prekyba, Damijono Andziulio vyrų rūbų siuvykla (1931–1935), „M. Fridlender“ moterų rūbų ir suknelių parduotuvė (savininkas nuo 1934 m. – Maksas Jakobsonas), Joselio Šapyros vyrų rūbų siuvykla, Fridos ir Izaoko Chajetavičių galanterijos prekyba, gatavų rūbų prekybos konfekcionas, o nuo 1934 m. – Iciko Chajetavičiaus gatavų moterų rūbų parduotuvė, F. Chajetavičienė nuo 1934 m. atidarė duonos ir kitokių kepinių parduotuvę kitoje Laisvės al. vietoje (Laisvės al. 3A, ten, kur gyveno).

Icikas Chajetavičius 1936 m. pasiguodė, kad mokesčių inspekcija jo parduotuvei taiko per didelį pelningumo procentą. Jo parduotuvė nesąs joks mados salonas, kuriame rūbai iš madingų medžiagų kainuotų nuo 150 iki 300 litų. Jo gatavų moteriškų rūbų parduotuvėje kainos – nuo 15 iki 55 litų, o pasiūta iš paprastų, daugiausia vietinių medžiagų (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 1295, l. 4). Dėl per didelio pelningumo procento skundėsi ir į Kauną iš Ventspilio (Latvija) atsikėlęs moterų rūbų ir suknelių parduotuvės savininkas M. Jakobsonas, motyvuodamas, kad daug suknelių, klientėms pageidaujant, tenka persiūti; madingas sukneles, pasibaigus sezonui, tenka parduoti už savikainą, o vitrinoje kabėjusias ir nublukusias sukneles parduoda net su nuostoliu (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 1394, l. 28).

Meistrai: ekonominės karių bendrovės rūbų siuvykla // Karys. – 1930, Nr. 42, p. 836.

M. Jakobsono „Brolių Fridlenderių“ parduotuvėje per vasarą buvo parduodama apie 200 suknelių. Suknelių kainos, savininką kalbinusio žurnalisto liudijimu, buvo žymiai pigesnės negu madų salone „Smart“,  kai kurios nuolatinės parduotuvės klientės per vasarą nuperkančios iki dešimties suknelių (Kauno ponios puošiasi... / Jonas Ripka [Jonas Marcinkevičius] // Lietuvos žinios. – 1937, birž. 19, p. 6). M. Jakobsono parduotuvėje dirbo dvi pardavėjos, kasininkė ir keturios siuvėjos.

Vyresnioji pardavėja gaudavo 240 litų per mėnesį, pardavėja ir kasininkė – po 100 litų per mėnesį, siuvėjos – nuo 200 iki 150 litų per mėnesį (KRVA, f. 209, ap. 5, b. 167, l. 1-12). Vyrų rūbų siuvyklos savininkas Joselis Šapira guodėsi, kad yra senas (tuo metu buvo 55 metų) ir ligotas, sumažėjus samdomų darbininkų nuo dešimties iki aštuonių, negali išlaikyti tokio siuvyklos pelningumo, kokį jo siuvyklai nustačiusi mokesčių inspekcija (Joselio Šapiro protestas Kauno m. III mokesčių inspekcijos komisijai dėl per didelių pelno mokesčių už siuvyklą Laisvės al. 34. 1940 05 18. KRVA, f. 209, ap. 2, b. 7786, l. 11). J. Šapiros moterų rūbų siuvykla Laisvės al. 34 veikė 1925–1941 m.

Klientams: pastate Laisvės al. 34 veikusių siuvyklų reklamos // Krivulė. – 1924, Nr. 10, p. 40; Žvilgsniai. – 1933, Nr. 1, p. 35.

Itališki akcentai

Nuo 1933 m. (kai kur nurodoma – nuo 1934 m.) Laisvės al. 34 (dabar Laisvės al. 50) veikė Izidoriaus Sorovios ir Giovani Toskani ledų parduotuvė „Itališki ledai“. Šioje parduotuvėje iš pradžių dirbo du savininkai ir du tarnautojai, vėliau priimtas dar vienas tarnautojas.

„Itališki ledai“ Kaune buvo populiarūs ir sėkmingai konkuravo su „Pienocentro“ gaminamais ledais. Abu savininkai greitai išmoko lietuviškai. Ledai buvo sezoninis verslas, todėl rudenį parduotuvę palikę savo tarnautojams, savininkai išvykdavo į Italiją, kur vienas savininkų gamino reprezentacinį vyną, o pavasarį sugrįždavo į Kauną ir gamino ledus (300 „fabrikų“ gamina Kauno ledus: reportažas apie ledų gamybą ir prekybą Kaune / J. Kn. [Jonas Kauneckas] // Lietuvos žinios. – 1938, rugpj. 30, p. 7). 1940 m. abu savininkai išvyko į Italiją, savo įmonę pardavę neįvardytam asmeniui (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 3033, l. 1-8 ; f. 209, ap. 2, b. 3130, l. 1-7). Likimo pirštas lėmė, kad būtent šioje vietoje po 84 metų vėl prekiaujama itališkais ledais, nes firma „Angolo Italiano“ čia įsteigė itališkų Gelato ledų kavinę-parduotuvę (gelateriją).

Pagal 1938 m. teisininko Vytauto Žatkevičiaus ir Gitos Salanskienės pareiškimą Kauno mokesčių inspekcijai apie nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 34, namo Laisvės al. 34 pirmame aukšte buvo Arono Lipšico (galanterijos, skrybėlių prekybos), I. Sorovios (itališkų ledų prekybos), Boleslovo Morkūno, M. Jakobsono (firmos „Friedlender“ moterų rūbų ir suknelių), Edvardo Kelbausko (ordinų ir medalių graviravimo, antspaudų dirbtuvės „Graviūra“), Germano Štelkės (šepečių, virtuvės reikmenų, metalo galanterijos), Rozos Kairauskienės (skrybėlių dirbtuvės „Fanni“) krautuvės (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 6645, l. 1). E. Kelbausko ir A. Pranckevičiaus antspaudų ir graviūrų dirbtuvės „Graviūra“ Laisvės al. 34 veikė nuo 1935 04 01 iki 1940 m. Šiose dirbtuvėse buvo graviruojama ant ordinų, medalių, taurių, įvairių dovanoms skirtų prekių, gaminami antspaudai, taisomi laikrodžiai (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 7175).