Pereiti į pagrindinį turinį

Iš praeities į ateitį: kur L. Truikio dvasia ir buvo galima paskanauti lietuviškos viagros

2024-07-27 18:00

Dviejų aukštų namą, tarpukariu buvusį Laisvės al. 52 (dabar Laisvės al. 76) 1849–1852 m. pastatė Karlas Geringas ir Bartolomėjus Feldmanas. Jame veikė viešbutis „Belle-vue“ (Bel-Viu), kuris priklausė Abraomui Frankui.

1903 m. šią valdą įsigijo Leontina Pašoldt ir Margarita Pinagelienė. 1933 m. senasis pastatas įjungtas į naują trijų aukštų pastatą. Jis  transformuotas sovietiniais metais. Šio pastato antrame aukšte 1927–1928 m. veikė restoranas „Skala“, paskui iš kiemo pusės – restoranai „Vilnis“ (1928–1934), „Šešupė“ (1936–1937), „Ramybė“ (1938–1940), 1935 m. buvo įsikūręs „Studentų baras“, 1934–1935 m. šiuo adresu veikė ir Reginos Gukevičiūtės vegetarų valgykla „Asta“.

Nuo 1924 m. iš kiemo pusės čia veikė Lietuvos karo invalidų ir Lietuvos jūrininkų sąjungos loto klubas. Dėl jo įrengimo pagal inžinieriaus Romano Polovinsko projektą inžinierius, architektas F. Vizbaras turėjo nemažai pastabų ir jis patvirtintas 1924 m. gegužės 3 d. tik atsižvelgus į šias pastabas. Leidimą įrengti klubą pasirašė vyr. technikos inspektorius, inž. A. Maciejauskas ir statybos inžinierius J. Salenekas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4014, l. 4). Būtent šio klubo patalpose vėliau įsikūrė restoranas „Vilnis“.

„Skala“: legenda ir skandalai

Restorano kabarė „Skala“ interjerą kūrė vienas jo savininkų Liudas Truikys. Didelė restorano salė ir į mažesnius kabinetus padalytos patalpos priminė teatrą, bet šiek tiek apleistą, nes patalpos, nors ir remontuotos ir jaukiai dekoruotos, buvo sename pastate, kuriam jau reikėjo kapitalinio remonto.

„Aitvaro“ žurnale švelniai pasišaipyta iš L. Truikio, kūrusio dekoracijas tiek teatre, tiek šiame restorane. Jo kurtas interjeras pavadintas impresionizmu praktikoje, arba pritaikomuoju menu, o pats L. Truikys pavaizduotas tarsi restorano durininkas generolo drabužiais (Aitvaras. – 1927, Nr. 6, p. 3).

Redakcijos archyvo ir S. Lukošiaus nuotr. / KMM P 526.

Restoranas turėjo džazo orkestrą, rengdavo Lietuvos ir užsienio artistų, dainininkų ir šokėjų pasirodymus. Buvo praktikuojami ir publikos šokiai. Kabaretas veikė nuo 20 iki 24 val. Restorane buvo numatytas laikas pusryčiams (nuo 9 iki 12 val.), pietums (nuo 12 iki 16 val.) ir vakarienei (kabareto programos metu). Pietums klientai galėjo rinktis švediško stalo valgius iš šešių patiekalų už 6 litus arba pietus iš dviejų patiekalų už 2 litus, trijų patiekalų – už 2,50 litų (Restoranas kabare „Skala“ Laisvės Alėja 52 ...: [reklama] // Rytas. – 1927, lapkr. 12, p. 1).

Nedidelės kainos ir nemokamas įėjimas į vakaro programą turėjo patraukti publiką, bet restoranas garsėjo ir dažnu rusų kalbos vartojimu tiek programoje, tiek aptarnaujant vakare.

Vienam klientui net kilo įtarimas, kad restoranas įsteigtas rusų emigrantams (Lietuvos žinios. – 1927, lapkr. 9, p. 3), o kitas rašė: „Negana to, kad mus linksmino vien rusų kalba dainuškomis bei kupletais mažos vertės, bet ir pranešė apie naują programą sekančiai savaitei rusų kalba. [...] Ir tik po gerų penkiolikos minučių buvo pranešta lietuvių kalba. Be to, iki paduos ką užkasti reikia gerą valandą laukti ir tiek pat laiko iki susipras atnešti gražos.“ („Nesuprantam!“ // Lietuvos žinios. – 1927, lapkr. 29, p. 3).

Redakcijos archyvo ir S. Lukošiaus nuotr. / KMM P 526.

Kai restoranas jau 1928 m. pradžioje užsidarė, laikraštyje „Lietuvis“ net pasidžiaugta, kad nebeliks restorano, garsėjančio savo rusiška programa, apgailestauta tik dėl L. Truikio dekoracijų, kurių tikriausiai nebeliks (Užsidarė restoranas – kabare „Skala“ // Lietuvis. – 1928, saus. 7, p. 4).

Dar veikiant restoranui „Skala“, valdos savininkė M. Pinagelienė buvo pakvietusi miesto statybos skyriaus atstovus įvertinti blogą pastato būklę. Jie 1927 m. gruodžio 14 d. konstatavo, kad lubų sijos po restorano „Skala“ scena, už scenos esančiame artistų kambaryje ir krautuvių apačioje pavojingai sutrūnijusios, jas ir scenos grindis būtina pakeisti, kol neatsitiko nelaimė. Restoranui iki remonto buvo draudžiama naudoti sceną ir tai buvo pagrindinė jo uždarymo priežastis.

Restoranas turėjo džazo orkestrą, rengdavo Lietuvos ir užsienio artistų, dainininkų ir šokėjų pasirodymus.

Nuo estrados iki studentų

Stasio Čipurnos restoranas „Vilnis“ (1928–1934) buvo įsikūrę Laisvės al. 52 iš kiemo pusės. Labiau žinomas kitas A. Čipurnos restoranas, veikęs 1923–1927 m. Maironio g. 5 (dabar Maironio g. 13). Tačiau ir S. Čipurnos restoranas tęsė Čipurnų restorano tradiciją įrengti prie restorano vasaros sodą su estrada.

1928 m. liepos 19 d. buvo pateiktas S. Čipurnos prašymas Kauno miesto valdybai įrengti restorano „Vilnis“ kieme vasaros sodelį su staliukais ir estrada. Leidimą scenos orkestrui ir vasaros sodo įrengimo projektą pasirašė inž. A. Jokimas, buvo gautas ir valdos savininkės M. Pinagelienės įgaliotinio leidimas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4014, l. 1–3). Nuo 1935 m. S. Čipurnos restoranas jau veikė senoje Čipurnų restorano vietoje Maironio gatvėje.

1934–1936 m. Laisvės al. 52 (iš kiemo pusės) veikė R. Gukevičiūtės vegetarų valgykla „Asta“. Valgykla užėmė du didelius kambarius, turėjo dešimt darbuotojų, samdė orkestrą, kuriam mokėjo 5 400 litų per metus. Nors pajamos už parduotas prekes 1935 m. buvo 60 400 litų, tačiau, susumavus visas išlaidas, tais metais valgykla turėjo 8 000 litų nuostolių.

Savininkė R. Gukevičiūtė protestavo dėl didelio pelningumo procento, skaičiuojamo iš gautų pajamų, bet jos protestą Kauno miesto Trečios apylinkės mokesčių komisija atmetė, nes savininkės argumentai dėl mokesčių sumažinimo nepasirodė įtikinami. Savininkė kaip pagrindinę nuostolingo veikimo priežastį nurodė neseniai pradėjusius veikti konkurentus su panašiu prekių asortimentu: „Pienocentro“ užkandinę, „Grand cafe“, „Lituanicą“, O. Urbonavičiūtės-Pežienės vegetarų valgyklą „Lobynas“ (veikusią nuo 1932 m. Laisvės al. 72) ir kt.

Vitrinos: apie 1930 m. darytoje nuotraukoje matyti „Aušros“ knygynas ir elektrotechnikos bendrovės „Elfo“ parduotuvė. / Kaunas. Laisvės alėja / Algimantas Miškinis. – Vilnius: „Savastis“, 2009, p. 147.

Nors R. Gukevičiūtės valgykla „Asta“ buvo vegetarų, prekiavo iš kultūrinio ūkio perkamais kokybiškais pieno produktais nedidelėmis kainomis, siūlė bulvių, daržovių, kiaušinių valgių, ledų ([Reklama] // 10 centų. – 1934, rugpj. 8, p. 3), bet buvo gavusi ir leidimą prekiauti alumi (KRVA, f. 209, ap. 6, b. 224, l. 16–17). Alus valgyklos pelno labai nepadidino ir po nesėkmingų pastangų padengti įsiskolinimus, ji 1936 m. buvo uždaryta. Dalis valgyklos kilnojamojo turto (du ąžuoliniai bufetai, įvertinti 100 ir 500 litų) buvo aprašyti ir 1937 m. parduoti iš varžytinių įsiskolinimams padengti (KRVA, f. 209, ap. 6, b. 224, l. 12–13).

1935 m. Laisvės al. 52 dar veikė „Studentų baras“, atidarytas 1935 m. liepos 27 d. Dekoracijas šiam barui kūrė dailininkas S. Žukas, buvo prekiaujama „Gubernijos“ alumi, bet J. Česnavičiaus baras greitai persikėlė į kitą vietą.

Žvilgsnis į virtuvę

1936–1937 m. Laisvės al. 52 veikusiam restoranui „Šešupė“ iš pradžių vadovavo patyrusi šefė Anelė Ankudavičienė, 1938 m. atidariusi Nepriklausomybės a. 5 (R. Skipičio valda) restoraną „Bijūnas“. 1937 m. vadovavimą restoranui perėmė M. Romeika. Gražus pavadinimas „Šešupė“ didelio pelno neatplukdė ir 1938 m. šioje vietoje atsidarė Stepo Bavero restoranas „Ramybė“.

Meniu: vegetarų valgyklos „Asta“ reklama ir kepsnys „Toreodoras“. / Dešimt centų. – 1934, rugpj. 8, p. 3; Algimanto Barzdžiaus nuotr. Laikinoji sostinė. – 2000, rugpj. 17, p.

Iš restorano savininko ataskaitų mokesčių inspekcijai ir Kauno miesto ligonių kasų Trečiajai mokesčių inspekcijai pateiktų dokumentų matome, kiek ir kokių darbuotojų buvo samdoma restorano veiklai, kiek jiems buvo mokama. Savininkas pripažino, kad padavėjų buvo daug, jos dažnai keitėsi, o 1938 m. pabaigoje jų buvo keturios: Janina Kutraitė, Ona Kamarauskaitė, Ona Rukuižytė ir Zosė Kondratavičiūtė. Jos uždirbdavo po 3,5 lito per dieną ir maisto negaudavo. Virėjai gaudavo nuo 70 iki 100 litų per mėnesį ir maisto, kuris kainavo 30 litų per mėnesį. Virėjais dirbo Aleksandras Kozakevičius, o nuo 1938 m. pabaigos iki 1940 m. – Kostas Gasperskis.

Nuo 1938 m. balandžio 15 d. iki 1938 m. lapkričio 24 d. atskirų virėjų restoranui nebuvo samdoma, maistą gamino savininko žmona. 1940 m. restorano „Ramybė“ virėja buvo Marija Grigaitė. Ji gaudavo 90 litų per mėnesį ir maisto už 30 litų per mėnesį. Ji turėjo padėjėją Eleną Mikutavičiūtę, kuriai buvo mokama 70 litų per mėnesį ir duodama maisto už 30 litų per mėnesį (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 3997, l. 1–40). Restoranas „Ramybė“ nebuvo pirmos rūšies, neturėjo bilijardo ar kitų lošimų, veikė iki 22 val., kaip ir anksčiau veikę restoranai, buvo su įėjimu iš kiemo ir minimalia reklama. Jis taip pat vertėsi sunkiai, bet išsilaikė iki pat nacionalizacijos.

Dešimt centų. – 1934, rugpj. 8, p. 3; Algimanto Barzdžiaus nuotr. Laikinoji sostinė. – 2000, rugpj. 17, p.

Knygų namai

Aptariamo namo pirmame aukšte 1919–1936 m. taip pat veikė Liudos ir Jono Raupių knygynas „Aušra“. Mirus Jonui Raupiui (1936 m. gegužės 30 d.), knygynas likviduotas. „Aušros“ knygyne buvo ne tik prekiaujama knygomis. Jo savininkai užsiėmė ir leidyba: išleido P. Jurgelevičiaus parengtą vadovėlį skautams, D. Edvards iš rusų kalbos verstą knygą „Idealioji kūno kultūra“, keletą verstinių romanų (K. Hamsuno „Viktorija“, B. Kellermano „Jūra“ ir kt.), M. Rodzevičaitės iš lenkų kalbos verstą apysaką „Dievaitis“, mokslo populiarinimo knygų, lietuvių autorių grožinės literatūros (K. Binkio „Eilėraščius“, Butkų Juzės poezijos knygelę „Žemės liepsna“, Maironio poemą „Raseinių Magdė“, Prano Viktoro Būdvyčio eilėraščių knygą „Ištrėmimo keliais“ ir kt.

Pastato kieme 1925–1933 m. veikė ir bendrovės „Knyga“ biblioteka ir knygynas. Bendrovės „Knyga“ pirmiesiems savininkams nuo 1924 m. spalio 20 d. buvo leista prekiauti naujomis ir senomis knygomis visomis kalbomis. Vienas jų Aleksandras Cvikevičius (tuo metu jau gyvenantis užsienyje) liko bendrovės dalininku ir tada, kai 1925 m. viduryje ją įsigijo Simonas Jakoviukas ir Vosylius Riabininas. Bendrovės „Knyga“ knygyno vedėjas buvo S. Jakoviukas. 1933 m. gegužę Kauno miesto ir apskrities viršininkas jau buvo informuotas apie knygyno „Knyga“ likvidavimą (LCVA, f. 402, ap. 8, b. 194, l. 1–7).

Laisvės al. 52 pirmame aukšte taip pat buvo įsikūrę Aromo Abromickio konfekciono (gatavų drabužių) ir Chaimo Abelmano smulkmenų, maisto prekių krautuvės, Sudarskio mėsos krautuvė, elektrotechnikos bendrovės „Elfo“ elektrotechnikos ir fotoreikmenų parduotuvė, Antano Ragausko vertimo ir perrašinėjimo biuras.

Veidai: knygyno "Aušra" savininkai L. Raupienė ir J. Raupys. / KRVA, f. 66, ap. 1, b. 1723; KRVA, f. 66, ap. 1, b. 1768

Rūpestis dėl saugumo

Antrame aukšte 1929–1930 m. salę nuomojo sionistų organizacija „Herclija“, bet 1930 m. pradžioje jiems liepta išsikraustyti dėl planuojamo remonto. Kapitalinio remonto planams užtrukus, ten iki 1932 m. liepos 4 d. buvo laikinai įsikūrusi Valstybės draudimo įstaiga. 1933 m. vasario 27 d. M. Pinagelienė pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybės statybos skyriui dėl pastato kapitalinio remonto.

Savininkė mini dar 1932 m. patvirtintą inžinieriaus Z. Kolodno parengtą namo perstatymo planą. Ji taip pat rašė, kad jau ilgą laiką policija uždraudė antrojo aukšto salėje rengti šokių pramogas ir paskaitas, kuriose rinktųsi daugiau negu 100 žmonių.

1933 m. kovo 1 d. namą apžiūrėjusi komisija leido daryti kapitalinį remontą, nes seno namo sijos buvo apipuvusios, patalpas pavojinga eksploatuoti. 1933 m. liepos 18 d. buvo parengtas inžinierių S. Mako ir A. Netyksos namo kapitalinio remonto pakeitimo braižinys (ankstesnis pasirodė netinkamas). Šis projektas jau buvo panašus ne į kapitalinio remonto, bet į naujos statybos projektą.

Todėl Kauno m. inžinieriaus pavedimu 1933 m. spalio 6 d. išsiųsta telefonograma Kauno m. savivaldybės Trečiosios nuovados viršininkui, kad M. Pinagelienė be atitinkamo leidimo statosi naujus mūrinius namus. Leidimas buvo gautas ir iki 1933 m. pabaigos namas Laisvės al. 52 buvo perstatytas į trijų aukštų pastatą. Statybos metu laikinus pastatus pirmo aukšto krautuvėms 1933 m. pabaigoje leista nugriauti ir tos krautuvės 1934 m. vėl įsikūrė jau naujame pastate.

II dalis. 

Dviejų aukštų name, tarpukariu buvusiame Laisvės al. 52 (dabar Laisvės al. 76), sovietmečiu (nuo XX a. septintojo dešimtmečio) buvo įsikūrusi garsi kavinė, vėliau restoranas „Astra“. Ji turėjo net savo ženklelį su kavinės emblema, astros žiedu, kurį segėjo jos darbuotojai, yra gavę ir garbingi kavinės svečiai.

Kavinė virto restoranu

Pirmoji kavinės „Astra“ rekonstrukcija atlikta 1977 m. Po jos kavinė „Astra“ buvo pavaldi „Baltijos“ restoranui. Žadėta greitai ir maloniai aptarnauti klientus. Atrodo, tai pavyko, nes kavinės darbuotojai laimėjo kelis restoranų ir kavinių tresto organizuotus konkursus, o keli lankytojai iš „Mados“ fabriko net paprašė pagirti „Astros“ darbuotojus spaudoje už gerą aptarnavimo kultūrą.

Tai padarė žurnalistas J. Klimašauskas straipsnyje „Skanumo komponentai (Kauno tiesa. – 1979, kov. 26, p. 5). Jis pakalbino „Astros“ kavinės vedėją L. Martusevičių, kuris negailėjo pagyrų kavinės virėjai Angelei Alkinienei.

1994 m. liepą „Astra“ buvo uždaryta dar vienai rekonstrukcijai. Po daugiau nei metus trukusio remonto, kainavusio 1,2 mln. litų, ją perėmė UAB „Veina“, iki pirmos valandos nakties veikusi kavinė atidaryta 1995 m. rugpjūtį (Laisvės alėjoje šviečia „Astra“ / Loreta Kačanauskienė // Verslo žinios. – 1995, gruod. 14, p. P. 39).

Kavinės atidaryme groję smuikininkas Chaimas Šusteris ir pianistas Saulius Gudas savo muzikinius pasirodymus rengė ir vėliau, smuikas ir pianinas tapo „Astros“ vizitine kortele.

Po rekonstrukcijos kavinė „Astra“ atgimė visai kitokia, pasak žurnalistės Dianos Labokaitės, liko tik senosios kavinės vardas („Astros“ kavinė: liko tik senasis vardas / Diana Labokaitė // Lietuvos rytas. – 1995, rugpj. 7, p. 29). D. Labokaitė rašė, kad „Astros“ interjerą sukūrė neseniai Kauno dailės institutą baigęs Rūstenis Milaševičius, išsaugojęs nuo 1972 m. kavinę puošusią freską.

„Astros“ interjero spalvos po rekonstrukcijos buvo šviesiai mėlyna ir rožinė, kavinės salėje, kurioje buvo leidžiama rūkyti, įrengta ventiliacija, kad nesijaustų cigarečių dūmų. Kavinės atidaryme groję smuikininkas Chaimas Šusteris ir pianistas Saulius Gudas savo muzikinius pasirodymus rengė ir vėliau, smuikas ir pianinas tapo „Astros“ vizitine kortele. Kavinėje, faktiškai jau restorane, buvo dvi salės ir du barai, vienas atviras, bistro, arčiau įėjimo, kitas kavinės gilumoje, restorano salėje, kur ir skambėjo muzikinė programa. Iš tolo švietė „Astros“ iškaba.

Reklaminiai akcentai

Žurnalistė Audronė Vaitkutė straipsnyje „Astra tapo „Veina“ ir pražydo“ (Kauno laikas. – 1995, rugpj. 11, p. 4) rašė, kad „Astroje“ buvo įrengta lauko erdvė su dailia tvorele ir šešiais staliukais už jos, o viduje buvo 72 vietos. „Astros“ direktoriumi tuo metu dirbo inžinierius pagal išsilavinimą Donatas Stankūnas. Iš 30 personalo darbuotojų dauguma buvo moterys, bet padavėjais dirbo vaikinai. 1995 m. intrigavo ir tai, kad gėrimus kavinėje pilstė šokių maratonų nugalėtojas Osvaldas Petrošius (Ar tikrai „Astroje“ svaigiuosius gėrimus pilsto šokių maratonų nugalėtojas? // Kauno diena. – 1995, gruod. 16, p. 14).

1996 m. rugpjūtį atšvęstas „Astros“ gimtadienis, kuriame lankytojai buvo nemokamai vaišinami šampanu ir tortu, o visiems patiekalams ir gėrimams buvo taikoma 20 proc. nuolaida, bet svečiai neužsibuvo, nes skubėjo žiūrėti krepšinio rungtynių, kavinėje tam dar nebuvo galimybių (Atšvęstas „Astros“ gimtadienis / Aušra Ostasevičienė // Laikinoji sostinė. – 1996, rugpj. 3, p. 8).

Populiarus: XX a. pabaigoje restoranas „Astra“ buvo viena lankomiausių maitinimo įstaigų Kaune. „Astros“ restoranas / sėkmingo verslo paslaptis / D. Norkienė // Respublika. – 1997, lapkr. 20: priedas „Fiesta“, p. 1.

Bendrovės „Veina“ savininku tuo metu buvo koncernas „Asiris“, jau turėjęs Kaune ir viešbutį „Perkūno namai“. Kavinės administratoriumi 1996 m. jau buvo Eugenijus Matižonka, pagal specialybę filologas. Prie jo „Astros“ muzikinę programą papildė Kauno muzikinio teatro solistės ir kordebaleto šokėjos, o prie smuiko ir pianino dar prisijungė muzikantas, grojantis triūba.

Kavinė buvo parengusi specialų kalėdinį meniu ir organizavusi kalėdinę loteriją (Didvyriu gali ir nebūti: [interviu su „Astros“ administratoriumi E. Matižonka] / kalbėjosi A. Skopas // Kauno diena. – 1996, gruod. 13, p. 25).

Meniu išskirtinumai

Kavinė „Astra“ po rekonstrukcijos jau atitiko restorano statusą, turėjo savo muzikinę programą, restoranui būdingą patiekalų asortimentą, nuo 1997 m. jau oficialiai vadinta restoranu.

1997 m. pabaigoje pristatyti „Astros“ adventiniai pusryčių patiekalai iš sojų (Soja – nauji patiekalai advento metu / L. Sipavičienė // Kauno diena. – 1997, gruod. 3, p. 18). Straipsnyje „Sėkmingo verslo paslaptys“ žurnalistė Daiva Norkienė aprašė vieno egzotiško ir labai populiaraus restorano patiekalo „Toreodorų“ kepsnio įtraukimo į restorano meniu istoriją. Šį patiekalą su jaučio sėklidėmis, anuo metu garsėjusį ir kaip afrodiziaką vyrams, pasiūlė vienas restorano lankytojas.

Meniu: lašišos ir sterko pynė – pikantiškas patiekalas žuvies mėgėjams. A. Barzdžiaus nuotr. prie str.: „Astrai“ – ilgiausių metų, ilgiausių / V. Gečiauskienė // Laikinoji sostinė. – 2000, rugpj. 17, p. 8.

D. Norkienė taip pat rašė, kad tuo metu „Astros“ pelnas per metus siekė 2,5 mln. litų (Sėkmingo verslo paslaptis / Daiva Norkienė // Respublika. – 1997, lapkr. 20: priedas „Fiesta“, p. 1). 2000 m. jau aprašomi per penkerius metus daugiausia klientų palankumo sulaukę „Astros“ restorano patiekalai, kurių buvo galima degustuoti per restorano gimtadienio mėnesį, o laikraštyje „Respublika“ žurnalistė Kristina Kučinskaitė net išspausdino jų receptus (Mėnesis gimtadienio malonumų Kauno „Astroje“ / Kristina Kučinskaitė // Respublika. – 2000, rugpj. 3: priedas „Laisvalaikis“, p. 5).

„Astros“ restorano meniu sudarė ir laiko patikrinti patiekalai ir kiekvienais metais įdiegiamos naujovės, atsižvelgiant į klientų pageidavimus ir pasaulines restoranų meniu tendencijas.

Tiesa, senosios (iki 1995 m.) „Astros“ garsiojo kotleto jau nebuvo galima paragauti, tačiau ne mažiau garsėjo „Astros“ firminis kepsnys, „Astros“ cezario salotos ir, žinoma, „Toreodorų“ kepsnys, 1998 m. laimėjęs auksinį apdovanojimą Lietuvos virėjų, barmenų ir padavėjų konkurse. 2000 m. lankytojai galėjo paskanauti ir keptų varlių šlaunelių (Kauno „Astroje“ naujas valgiaraštis // Respublika. – 2000, geg. 4: priedas „Laisvalaikis“, p. 2).

Populiariausi metai

Restorane „Astra“ yra lankęsi ir gyrę jo meniu Valdas Adamkus ir Vytautas Landsbergis. Apie „Astros“ patiekalų asortimentą, gimtadienio meniu, nuolaidų korteles, muzikinę programą ir kitus dalykus 2000 m. „Laikinojoje sostinėje“ taip pat rašė žurnalistė Vėjūnė Gečiauskienė („Astrai“ – ilgiausių metų, ilgiausių / Vėjūnė Gečiauskienė // Laikinoji sostinė. – 2000, rugpj. 17, p. 8). Ji rašė, kad 1995–1996 m. „Astra“ garsėjo daržovėmis, paruoštomis prancūziškai, 1997–1998 m. – „Toreodoro“ kepsniu, 1999 m. geriausiu patiekalu išrinktos egzotiškų vaisių salotos su krevetėmis ir žaliųjų citrinų užpilu. Restorano darbuotojai žurnalistei V. Gečiauskienei išdavė populiaraus „Astros“ patiekalo, lašišos ir sterko pynės, receptą, kuris aprašytas straipsnyje.

Simbolis: kavinės „Astra“ ženklelis. XX a. 7–9 deš., Kaunas. KMM GEK 30802.

Pasak V. Gečiauskienės, 2000 m. „Astros“ gimtadienio proga taip pat buvo proginės kainos penkiems restorano patiekalams su „Astros“ pavadinimu ir 15 proc. nuolaidos maistui ir gėrimams visiems restorano nuolaidų kortelių turėtojams, o visą mėnesį kiekvieną savaitės vakarą grojo tų penkerių metų populiariausi atlikėjai: smuikininkė Ilona Klusaitė, pianistai Aušra Bartkevičiūtė, Rolandas Babraitis, Saulius Šiaučiulis, Aleksandras Karšauskas, Aleksandras Jakaitis, saksofonininkas Eugenijus Kunickas, muzikantas Linas Pečiūra, šokių trupė „Kabaretas“, baritonų trio.

Po „Astros“ šioje vietoje veikė restoranai „Boogie Woogie“, „Jamaika“, „Čili pica“, kinų restoranas „Čanas“, kurie tokiu populiarumu kaip legendinė „Astra“ nepasižymėjo. Šioje vietoje, išsikėlus „Čanui“, kurį laiką buvo įsikūręs užuolaidų salonas „Vailendas“, nebeliko nieko iš anksčiau buvusių restoranų interjero. Šiuo metu Laisvės al. 76 vėl veikia restoranas „Soul“, jungiantis tradicinę europietišką virtuvę ir Peru virtuvės skonius.

Projektą "Rubrika/infoblokas „Santaka“ portale www.kaunodiena.lt" iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 18 000 eurų.


Medijų rėmimo fondas

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų