Prie „Žalgirio“ arenos kyla kartoninė „Britanika“

Nedėkingas oras

Penktadienio rytą, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ laikrodžiui skaičiuojant paskutiniąsias minutes iki atidarymo, vaizdas „Žalgirio“ arenos kaimynystėje priminė skruzdėlyną. Antai, vienoje pusėje kilo milžiniška scena, čia pat sukiojosi sunkusis transportas, o vos už kelių šimtų metrų, antrojo aukšto aikštelėje į dangų stiebėsi kartoninė apleisto viešbučio „Britanika“ instaliacija.

Pirmiausiai aikštelę išvadavę nuo sniego, savanoriai į lauką ėmė tempti kartonines detales, prie kurių gamybos užtruko kiek daugiau nei savaitę.

Vilmanto Raupelio nuotr.

„Visą laiką savanoriai dirbo šiltai viduje, o šiandien jų laukia nemenkas iššūkis“, – pro vitrininius arenos langus į lauką dirstelėjusi „Kaunas 2022“ savanorystės ir svetingumo programos kuratorė Marija Tarasova neabejojo, kad iki penktadienio vakaro, kol bus surinktas 22 metrų aukščio pastatas, pagalbininkai išgers ne vieną karštos arbatos ar kavos puodelį.

Prastas oras – sniegas ir stiprus vėjas buvo tas scenarijus, kurio nelaukė nei idėjos sumanytojai, nei darbų vykdytojai. Suvokdami kokia neprognozuojama gali būti lietuviška žiema, kūrėjai, anot M. Tarasovos, tam ruošėsi – užsakė kitokio tankio kartoną, kad šis taip greit nesušlaptų, o pastatas nesuglebtų dar nesulaukęs šventės atidarymo.

„Blogai ne tik sniegas ar lietus, bet ir vėjas. Jei jis didesnis, reikia išlaukti kol praeis gūsis ir tik tada dėti detalę. Visus dalykus reikia išmanyti“, – M. Tarasova vylėsi, kad dienos bėgyje orai labiau nesubjurs ir darbai klostysis taip pat sklandžiai, kaip iki tol.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Gyrė savanorių darbą

Paprašyta pasidalinti, kaip savanoriams sekėsi konstruoti detales ir dirbti komandoje, dirbtuvių koordinatorė Viltė Šilkaitytė negailėjo pagyrų. Išklausius prancūzų skulptoriaus, performansų meistro Olivier Grossetête komandos instrukcijas, darbas, anot jos, ėjosi kaip per sviestą.

Net prancūzai stebėjosi, kad seniai bebuvo sutikę tokius motyvuotus žmones.

„Sunkiau buvo koordinatoriams skleisti žinią, pakviesti žmones ir aiškiai jiems perduoti informaciją. Tuo metu savanoriai tikri šaunuoliai. Kai tik perprato visą sistemą, tai nereikėjo nieko papildomai aiškinti. Net prancūzai stebėjosi, kad seniai bebuvo sutikę tokius motyvuotus žmones“, – suburtos komandos produktyvumu džiaugėsi dirbtuvių koordinatorė V. Šilkaitytė.

Jai antrino ir užnugaryje stovintys savanoriai. Po kūrybinių dirbtuvių ir išklausyto instruktažo nei vienam jų neliko neaiškumų, o jei eigoje kildavo koks klausimas, prancūzai kaip mat atsakydavo. Kaip pasakojo V. Šilkaitytė, prie detalių gamybos dirbo maždaug po 60 entuziastų. Kai kurie jų „Žalgirio“ arenos duris varstė kasdien.

„Aš pati kartono nepjausčiau, jo neklijavau. Atėjau tik šiandien baigiamiesiems darbams, detalių nešiojimui ir statinio konstravimui. Kelias valandas padirbėsiu ir eisiu namo“, – anot savanorės Ignės, tai ne vienintelis jos indėlis prie „Kaunas 2022“ programos. Ryt vienos Kauno mokyklos dešimtokę bus galima sutikti informaciniame centre. Talkinti ji žada ir kitų renginių metu.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Kartonas – iš Lenkijos

Kartoninis viešbutis „Britanika“ priešingai nei tas, kuris įleidęs pamatus ilgus metus skaičiuoja Kęstučio gatvėje, pasmerktas laikinumui – penktadienį iškilęs „Žalgirio“ arenos bičiulystėje, šeštadienį, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymo renginio „Sukilimas“ metu jis bus sugriautas savanorių rankomis. Anot skulptoriaus O. Grossetête, tokiu veiksmu žmonėms bus pasiųsta žinutė, kad su kiekviena pabaiga prasideda kažkoks naujas etapas.

„Kur keliaus sugriauto statinio detalės? Mes ekologiški iš tvarūs, todėl po renginio savanorius kviesime jas visas sutrypti ir čia pat vietoje sudėti į specialius konteinerius, kuriuos užsakėme. Vėliau visas kartonas bus išgabentas perdirbimui“, – apie išardytos „Britanikos“ likimą pasakojo M. Tarasova.

Beje, įdomu tai, kad kartoninės dėžės į Kauną atkeliavo iš kaimyninės Lenkijos. Lietuvos gamintojai užsakymo įvykdyti negalėjo, nes neturėjo tokio dydžio staklių. Iš Prancūzijos teko siųstis ir lipnią juostą, nes mūsiškė pasirodė esanti pernelyg siaura.