Prarado turtą

Gaisras Ringaudų seniūnijoje esančiame Virbališkių kaime kilo šeštadienio rytą. Kol kas dar nežinomomis aplinkybėmis užsidegė pakaunės gyventojų vadinamosios "L" formos ūkinis pastatas, kurį į dvi dalis dalija bendra siena. Čia buvo laikoma ir brangi technika, ir kiti svarbūs daiktai.

Šeimininkė Kristina C. "Kauno dienai" liejo pasipiktinimą, esą atvykę ugniagesiai dirbo nekoordinuotai, neturėjo pakankamai vandens ir leido sudegti šeimos turtui.

"Buvo pikta žiūrėti, kai atvažiavę ugniagesiai po penkių minučių gesinimo pasakė, kad nebeturi vandens. Tiesiog stovėjome ir žiūrėjome, kaip liepsnos viską naikina", – kitą dieną po nelaimės piktinosi moteris.

Kauno rajono gyventoja pasakojo, kad pirmasis į pagalbą atskubėjo visai atsitiktinai pro šalį važiavęs vietinis ugniagesys. Jis nedelsdamas apie nelaimę pranešė bendruoju pagalbos telefonu. Į gaisravietę netrukus atvyko dar vienas ekipažas – taip pat iš komandos, esančios arčiau gyvenvietės.

"Kiek įmanoma, bandėme patys gelbėti pastato viduje buvusią įrangą, tačiau ne viską spėjome. Liepsnos plito labai greitai. Ugnis pasirodė toje pastato dalyje, kurioje ypač vertingų daiktų nelaikėme, todėl atvykusių ugniagesių prašėme neleisti ugniai išplisti į tą dalį, kurioje buvo vertingiausi. Tačiau netrukus supratome, kad tiek vandens, kiek jie atsivežė, tikrai neužteks. Parodėme, kad čia pat, už keliuko, yra tvenkinys, tačiau imti vandenį iš jo kažkodėl sugalvojo tik mūsų vietiniai ugniagesiai – atvažiavusieji iš Kauno, atrodė, nedaro nieko", – prisiminė Kristina.

Kristinos C. asmeninio archyvo nuotr.

Deja, pastatas sudegė visiškai – kaip ir jame buvę daiktai. Nors pastato sienos ir draustos, tačiau šeimininkė teigia, kad galbūt buvo galima išgelbėti ir jame buvusią techniką.

"Skaudu, kai susiduri ne tik su baisia nelaime, bet ir tokiu ugniagesių požiūriu. Suprantame, kad reikia džiaugtis, jog niekas nenukentėjo, bet ar išsaugoti žmonių turtą taip pat nėra svarbu?" – retoriškai klausė pakaunės gyventoja.

Kas sukėlė gaisrą?

"Kauno diena" pasidomėjo, kaip į Kristinos pasakojimą reaguoja ugniagesių atstovai. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus atstovė spaudai Džiuginta Vaitkevičienė teigė, kad autocisternos į gaisravietę atvyksta visiškai užsipildytos vandens.

Vandens kiekis gali skirtis. Autocisterna veža apie 2,5–3 kub. m vandens. Prireikus, į gaisro vietą siunčiama papildoma mašina, kurioje telpa ir 10 kub. m vandens. Tokia buvo siųsta ir į gaisravietę Kauno rajone.

Suprantame, kad reikia džiaugtis, jog niekas nenukentėjo, bet ar išsaugoti žmonių turtą nėra svarbu?

– Kaip turi elgtis ugniagesiai, jei vanduo baigiasi? – paklausėme ugniagesių atstovės.

– Gaisro gesinimo vadovas privalo užtikrinti, kad vanduo į gaisro židinį būtų tiekiamas nenutrūkstamai. Gaisrui kilus, bevandeniame rajone ar dėl kažkokių priežasčių sutrikus vandens tiekimui, jis pagal pajėgų sutelkimo planą gali išsikviesti papildomas priešgaisrines pajėgas. Vadovas atlieka žvalgybą ir priima sprendimus dėl vandens panaudojimo iš gretimo vandens telkinio, jei toks šalia yra ir jei yra galimybė prie jo privažiuoti ir siurbti vandenį.

Dž.Vaitkevičienė pagal eiliškumą išvardija ir tuos aspektus, į kuriuos gaisro gesinimo metu atkreiptinas didžiausias dėmesys: ugniagesio saugumo užtikrinimas, žmogaus gyvybės, sveikatos išsaugojimas, minimalus įvykio išplitimas.

Liko neatsakytas klausimas, kas galėjo sukelti šį didžiulį gaisrą. Remiantis gaisrų tyrėjo komentaru, kol kas tik keliamos galimos versijos dėl gaisro priežasties.

"Įvykio vietoje buvo išsiaiškinta, kad gaisras kilo ūkio paskirties pastato viduje, pietinėje dalyje. Aiškinantis įvykio aplinkybes, tyčinės žmogaus veikos nenustatyta. Tikėtina gaisro priežastis – pašalinis ugnies šaltinis, tačiau neatmetama priežastis – ir elektros instaliacijos ar elektros įrenginio gedimas", – teigiama "Kauno dienai" atsiųstame pranešime.

Tyrėjas pamini ir tai, kad dėl kilusio gaisro pastato savininkas pretenzijų nepareiškė ir ikiteisminio tyrimo nepageidavo.

Kauno ugniagesių nuotr.

Sunku privažiuoti

Gaisro gesinimo procese dalyvavę Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pajėgų valdymo skyrius vyr. specialistas Rokas Jaruševičius ir specialistas Arvydas Putrimas "Kauno dienai" sutiko papasakoti, kaip buvo organizuojami ir vykdomi gaisro gesinimo darbai minėtos nelaimės metu.

Pasak jų, gaisro vietoje iš viso darbavosi penkios ugniagesių autocisternos – vienas ekipažas iš Ežerėlio, vienas iš Poderiškių ir trys iš Kauno.

"Pirmieji į nelaimės vietą prisistatė vietiniai kolegos. Vienas jų važiavo netoli gaisro vietos, todėl iškart sustojo padėti. Pranešus ugniagesių stočiai apie situaciją iš čia buvo atsiųstas ir antrasis ekipažas. Mes iš Kauno atvykome vėliau – visgi atstumas atvažiuoti ilgesnis", – šeštadienio įvykius prisiminė A.Putrimas. – Kai kyla didelis gaisras, vandens reikia tikrai labai daug. Iš šono žiūrint, neretai atrodo, kad toks kiekis vandens, kokį atsiveža ugniagesiai, išnaudojimas žaibiškai greitai. Jau minėtus 2,5–3 kub. m vandens galima sunaudoti per maždaug 5–7 minutes. Gaisro metu žmonės patiria daug streso, todėl iš praktikos žinome, kad jiems laikas, iki kol atvažiuojame – labai ilgas, o tas, per kurį išnaudojame vandenį, – labai trumpas."

Kaip teigė pašnekovai, pirmieji vandens atsargas pabaigė ne Kauno ugniagesiai, o Ežerėlio, kurie, kaip priklauso pagal egzistuojančią tvarką, ėmė ieškoti vandens šaltinio, iš kurio galėtų siurbti vandenį.

"Tikrai visai netoli gaisravietės yra Gaižiūnų tvenkinys. Buvo nuspręsta vandenį imti iš jo, tačiau iškilo esminė problema – tvenkinys buvo apsuptas pievos, o prie jo – ir kalniukas. Ugniagesių automobiliui buvo beveik neįmanoma prie jo privažiuoti. Kolegos, bandydami tai padaryti, užklimpo. Tuomet prasidėjo kiti niuansai – juos kitas ekipažas turėjo ištraukti. Tuomet buvo panaudotas siurblys ir vandenį visgi pavyko tiekti į gaisravietę. Tačiau reikia nepamiršti, kad pumpuoti iš vandens šaltinio nėra tas pats, kas tiesiai iš autocisternos – srovė, naudojant siurblį, išties silpnesnė", – metamas kritikos strėles dėl vangaus ugniagesių darbo aiškino A.Putrimas.

Rado išeitį

Nepaisant to, kauniečiai ugniagesiai, pasibaigus ir jų vandens atsargoms, turėjo ieškoti kito vandens šaltinio – tvenkinys, kaip jau aiškinta, nebuvo pats geriausias variantas.

"Už maždaug 150–200 m yra užtvanka. Čia autocisternos galėjo privažiuoti ir normaliomis sąlygomis imti vandenį, jį tiekti į gaisravietę", – tęsė Pajėgų skyriaus specialistas.

Kalbinti Kauno ugniagesiai plačiau komentuoti, ar buvo galima suvaldyti liepsnas ir neleisti gaisrui išplisti, nesiryžta: "Kai mes atvykome, liepsnos jau buvo smarkiai apėmusios pastatą. Net stogas jau buvo įkritęs. Ir pranešimas, kurį gavome, skambėjo taip: nuo kelio matoma atvira liepsna degantis pastatas."

Kristinos C. asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau, pasak pašnekovų, dalį pastato viduje buvusios technikos lyg ir spėta išgelbėti – pirmasis gaisro vietoje atsidūręs Ežerėlio ugniagesys padėjo šeimininkams tiek, kiek leido galimybės.

Kai mes atvykome, liepsnos jau buvo smarkiai apėmusios pastatą. Net stogas jau buvo įkritęs. Ir pranešimas, kurį gavome, skambėjo taip: nuo kelio matoma atvira liepsna degantis pastatas.

A.Putrimas teigė, kad vidinė siena, skirianti dvi pastato dalis, gaisro atveju nelabai keičia patį ugnies plitimo faktą, o karkasas ir skarda dar labiau apsunkina gesinimą.

"Kai tenka gesinti skarda dengtus objektus, blogiausia, kad jie labai įkaista. Todėl pirmiausia turime juos ataušinti ir skubiai pašalinti skardą. Tik tada galima prieiti prie ugnies, kurią puolame gesinti", – ne visiems žinomas ugniagesių darbo peripetijas dėstė jis.

Nepagrįsti priekaištai

Pasidomėjus, ar dažnai tenka aiškintis dėl panašių situacijų, ugniagesiai atviri: pasitaiko, bet tai darbo dalis. Pasak R.Jaruševičiaus, nelaimės atveju žmogų ištinka stresas, jo vertinimas dėl ugniagesių darbo ne visada būna tinkamas.

"Pamenu atvejį, kai gavome skundą dėl žolės gesinimo. Tada žmogus piktinosi, kad į pagalbą atvykęs ugniagesys buvo netinkamai apsirengęs ir apsiavęs. Tačiau tyrimo metu paaiškėjo, kad tai buvo ugniagesys-savanoris, kuris ne tarnybos metu negalėjo praeiti užmerktomis akimis pro nelaimę ir tuo metu tikrai negalvojo, ką vilki", – paprašytas vieną atvejį papasakojo vyr. specialistas.

Pokalbio pabaigoje Kauno ugniagesiai prasitaria, kad gaisrų statistika vis dar kelia nerimą – jų nemažėja, tik keičiantis sezoniškumui, keičiasi ir jų pobūdis. Šaltuoju metų laiku daugiau tenka gesinti namus, užsiliepsnojančius nuo netvarkingų kaminų, o dabar, atėjus pavasariui, vykti gesinti degančios žolės.