– Kalbant apie virusą dažnai minimi karo terminai: frontas, priešakinės linijos. Būtų galima pasakyti, kad jūs esate priešakinėse ar pačiose sunkiausiose linijose. Ir ypač sunku, kaip jūs ir rašėte socialiniame tinkle, kad jau serga ir jūsų kolegos, guli reanimacijos skyriuje.

– Iš tiesų padėtis rimta ir nors ta karo terminija galbūt labiau groteskiška, bet ji iš tiesų atspindi realią padėtį. Galbūt skaitytojus ir žiūrovus tie terminai vargina arba kai kas sako, kad mes įsijaučiame. Bet žinote, reikėtų ir suprasti, ir atleisti, nes žmonės tikrai labai sunkiai dirba. Kai eini gatve, gal ir laikaisi reikalavimų, bet nematai tos didelės koncentracijos ligonių, tik tada viskas atrodo paprasta.

Dar daugiau – kai matai 85, gal net 90 žmonių iš 100 sergančius lengvai, irgi kyla tas įtarimas, kad čia gal nėra taip viskas rimta. Mes matome tuos dešimt iš 100 sunkių arba vidutiniškai sergančių. Ir turime pripažinti, ir tai sakėme nuo pat pradžių, kad liga bjauri, sunki ir neretai gydydamas tuos dešimt ligonių tikrai pasijauti kaip mūšyje, kur neturi nė minutės detaliau pamąstyti, turi būti sumanus, ieškoti inovatyvių sprendimų, nes virusas spaudžia stipriai, žmonės tikrai žūsta akyse.

Tai ne pasivaikščiojimas, ne filosofavimas kur nors po obelimi. Tai  greitas, staigus darbas, nes kiekviena uždelsta minutė kainuoja gyvybę. Terminas "frontas" čia visiškai tinka. Žinoma, per pasaulio istoriją, net ir praeitame šimtmetyje, panašių ligų tikrai yra buvę. Ir šitą ligą mes tikrai įveiksime, bet kiek tai užtruks, pamatysime.

Profesorius Andrius Macas. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Kaip jaučiasi tie dešimt ligonių iš 100, kuriuos minite? Ką išgyvena žmogus, kai jau patenka į reanimacijos skyrių, į jūsų rankas?

– Stengiamės, kad jie kiek galima ilgiau nepatektų į reanimaciją. Nors paprastai artimieji galvoja, kad kuo anksčiau žmogus pateks į reanimaciją, tuo bus geriau.

Jeigu grįžtume į tuos laikus, kai nebuvo tokios pandemijos, atrodė logiška – intesyviosios terapijos skyriuje daugiau slaugytojų, kurie stebi visas organizmo sistemas. Ir tai visiškai teisinga. Bet nenoriu, kad žmonės žavėtųsi net ir nepandeminiu laikotarpiu intesyviąja terapija – nors naudojamos aukštos technologijos, bet ji žmogui turėtų būti taikoma kiek galima trumpiau, nes yra ir šalutinių reiškinių – galima hospitalinė infekcija ir jos plitimas, žmonių sąmonės būklės ir savijautos, net ir psichologinės savijautos, klausimai yra ne patys geriausi. Net ir ne pandemijos laikotarpiu.

O dabar intensyvioji terapija perkrauta, tokio lygio paslaugas kaip nepandeminiu laikotarpiu yra sunku organizuoti: kostiumai, apranga, riboti judesiai – ką gali paprastai padaryti normaliu metu, čia beveik nieko negali padaryti. Žinoma, labai daug daroma, bet tai kainuoja itin daug resursų, žmogiškų judesių.

Todėl stengiamės, kiek galima, ilgiau žmones išlaikyti skyriuje – tai visomis prasmėmis jiems naudinga. Sunkių ligonių turime, ir taip yra ne tik Kaune, bet ir Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Jurbarke ar Tauragėje, – visur tokia pati schema. Lygiai tokia ji ir Londone ar Niujorke – kad kiek galima daugiau žmonių išvengtų intensyviosios terapijos. Bet kai jau būtina, ligoniams ji turi būti taikoma.

– Ir kas vyksta taikant intensyviąją terapiją? Gal žmonėms, kurie iki galo  nesuvokia šios ligos grėsmės, pavojingumo, tai padės atverti akis?

– Iš tiesų sutrikusias pagrindines organizmo funkcijas, be kvėpavimo funkcijos, labai stengiamės valdyti skyriuose.

Bet didžiausias procentas žmonių, kurie taikoma intensyvioji terapija, gydomi dėl kvėpavimo funkcijos nepakankamumo, kitaip tariant, dėl dusulio – labai žiauraus dusulio, deguonies bado.

Kaip tai atrodo? Visų pirma, žmogus ne visada jaučia, kad tai yra dusulys – jis jaučia dažnesnį kvėpavimą, silpnumą kojose, jaučia, kad jam trūksta kvapo, kad sunku atsisėsti lovoje, nueiti iki tualeto – taip būna namuose. Šitie simptomai išlieka tie patys, tik labiau agresyvūs, labai labai sunkūs.

– Esate rašęs, kad jūsų kolegos gydytojai irgi guli reanimacijoje ir prašo: tik neintubuokite.

– Jie žino, toks natūralus supratimas, kad kol žmogus neintubuotas, jo šansai, turime pripažinti, yra gerokai geresni negu tuo metu, kai prireikia dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato. Šis aparatas, arba pati ventiliacijos procedūra, suteikia papildomo laiko, kad žmogus galėtų pasveikti nuo viruso.

Bet vis dėlto ligos eiga, jos progresavimas tęsiasi. Tai, kad bus pradėti ventiliuoti plaučiai, nereiškia, jog pasipils kažkoks kosminis dujų mišinys ir žmogus pradės sveikti. Tai reiškia, kad žmogaus būklė tragiškai sunki ir nebūtinai ji pagerės: vieniems laimime laiko ir jie pradeda sveikti, kitiems, deja, niekuo nebegalime padėti. Ir tai yra mūsų kasdienybė šiuo metu.

– Apie intubaciją gal ne visi ir žino.

– Intubacija – vamzdelio įvedimas į žmogaus trachėją ir prijungimas prie aparato, kuris pradeda pūsti orą. Tuo metu, kol pučiamas oras, ligonis turi būti užmigdytas, atpalaiduotas, kad nesipriešintų tam įpūtimui. Jis neguli kaip įkaltas, jį reikia vartyti, kad nebūtų pragulų. Mes ligonius privalome perversti ant pilvo, nes tada daugeliui žymiai pagerėja ventiliacijos ir kraujotakos rodikliai.

Personalui tai labai sudėtingas darbas – įsivaizduokite: reikia užmigdyti pacientą, perversti stengiantis, kad vamzdelis nenuspaustų nei kvėpavimo takų, nei burnos tam tikrų struktūrų, nei veido.

Darbas sudėtingas. Prijungus pacientą prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato, prasideda ilgos dienos laukimo, kada jis pradės sveikti.

– Kiek laiko tai trunka? Žmogus juk visą laiką negali būti užmigdytas.

– Būtent. Žinote, mes labai tikimės, kad šeštą–aštuntą dieną galėsime ligonį pažadinti ir tą vamzdelį ištraukti. Anksčiau to tikėtis sudėtinga.

– Vadinasi, žmogus vidutiniškai savaitę miega?

– Čia tik pradžia. Paskui prasideda: ar mums sekasi iš karto, ar žmogaus būklė nors kiek gerėja, ar ta liga ir atsakas į ją tęsiasi. Ir tai gali tęstis 30, 60 dienų... Labai įvairiai.

– Ir tiek laiko žmogus būna užmigdytas?

– Taip, gali būti, kad užmigdytas bus sausį, o pažadintas gegužę. Čia visai suprantama – tokia liga.

– Skamba kraupokai, tiesą pasakius.

– Taip, bet liūdniausia, kad gali būti, jog gegužę žmogaus neliks. Žinote, tie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatai, kad ir kokie jie išmanūs, vis tiek nėra natūralus fiziologinis veiksmas.

Paprastesnių infekcijų ir ligų atveju tai labai naudinga: per anesteziją naudojame dirbtinę plaučių ventiliaciją – 2–3 valandos, chirurgas atliko veiksmą, pacientas žadinamas, jis gražiai bunda, plaučiai nepažeisti, išleidi jį į prabudimo palatą, kaip žmonės mėgsta vadinti, arba į tą pačią intensyviąją palatą perkeli.

Bet šios ligos atveju, tais sunkiais atvejais, mes kalbame apie savaites, mėnesius.

– Juntamas poveikis ir smegenims?

– Stengiamės išsaugoti žmogui visą fiziologinį komfortą – kiek yra įmanoma. Bet esate teisus, jeigu centrinės nervų sistemos pažeidimų ir išvengi, periferinės nervų sistemos – ne. Pavyzdžiui, turime tokį pavadinimą – kritinių būklių polineuropatija, kai ligoniui, pažadintam po mėnesio, bus sunku vaikščioti, jam kaip kosmonautui, sugrįžusiam iš kosmoso, iš tos nesvarumo būklės, reikės išmokti vėl vaikščioti.

Turbūt puikiai žinome, kad kai sergi kažkokia liga, karščiuoji penkias–septynias dienas, po to jau lyg ir viskas gerėja, tu vaikštai, bet tave mėto. Ir tai yra patirtis tik namuose, o čia 7–10 kartų ilgesnis gydymas gali būti.

Intubacija yra dramatiškiausias dalykas. Iš tiesų daug sistemų tenka koreguoti. Matote, mes taip tyliai džiaugiamės, jeigu žmogaus plaučių būklė nepažeista visiškai, tada turi ir daugiau laiko. Būna, kad liga pažeidžia žarnyną, gali pažeisti inkstų funkciją, net ir nervų sistemą, bet tu vis tiek turi laiko. Ta kvėpavimo pažaida yra pats dramatiškiausias dalykas sergant šia liga.

Tai ne pasivaikščiojimas, ne filosofavimas kur nors po obelimi. Tai  greitas, staigus darbas, nes kiekviena uždelsta minutė kainuoja gyvybę.

– Ir kaip minėjote: ligonį reikia ir vartyti, ir maitinti dirbtiniu būdu, ir visus kitus gamtinius reiškinius sutvarkyti.

– Taip, ir be tinkamos mitybos pasveikti neįmanoma. Žmogus turi turėti energijos, gauti maisto medžiagų, kad galėtų kovoti su liga.

– Ar padeda savanoriai, ar juos priimate?

– Priimame, ir tų savanorių kiekviena gydymo įstaiga pasirenka tam tikrą kiekį, bet aš noriu, kad suvoktume – jeigu tai būtų savanorystė, kur reikia šluoti gatvę mieste, viskas būtų paprasta.

Bet čia yra kitaip. Tai reiškia, kad gydymo įstaiga privalo prisiimti atsakomybę už savanorį, už jo sveikatą. Vis tiek išlieka rizika, kad ir jis gali susirgti. Tai atsakomybė, kad jis būtų aprengtas, kiek galima labiau saugus, kad būtų naudingas ir padėtų ten dirbantiems ir besigydantiems.

Turime suprasti, kad jeigu mane įleistų į kokią nors įmonę, aš nelabai žinočiau, ką ten reikia daryti, – galėčiau tik pašluoti grindis. Tai irgi labai reikalinga ir tai savanoriai daro. Turiu pasakyti, kad ligoninės negaili resursų ir dalį savanorių net kviečia įsidarbinti.

Labai trūksta pagalbinių darbuotojų. Pavyzdys: reikia paversti ligonį. Yra gydytojas, slaugytoja ir antra slaugytoja – to neužtenka, būtų gerai, kad  būtų dar du pagalbiniai darbuotojai, kurie pagelbėtų. Šitų rankų labai reikia.