Stigmatizuotas požiūris turėtų keistis, nes labai dažnai  klaidingai suvokiamas psichikos ligonio keliamas pavojus.

Apie tai, kodėl svarbu keisti požiūrį į psichikos ligonius, nustoti stigmatizuoti psichikos ligas ir jomis sergančius žmones, kalbamės su sveikatos psichologe Neringa Martišiene.

Trukdome sveikti

– Dabartiniu metu „stigmos“ terminas, kuris išvertus iš graikų kalbos reiškia „žymė“, vartojamas negatyviąja prasme, kaip neigiama reakcija į žmogaus kitoniškumą. Psichikos ligomis sergantiems žmonėms iš karto klijuojamos etiketės „psichas“, „šizofrenikas“, „alkoholikas“. Kodėl verta kalbėti apie psichikos ligas ir jomis sergančius žmones?

Labai jaučiasi kartų skirtumai. Jauni žmonės noriai patys ieško pagalbos.

– Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad požiūris į psichikos ligomis sergančius žmones vis dar yra vienas prastesnių. Kodėl verta apie tai kalbėti? Paprastai šie dalykai siejami su tuo, kiek žmogus turi žinių šioje srityje ir yra susidūręs su psichikos ligomis artimoje aplinkoje. Tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, slaugytojų požiūris į psichikos ligomis sergančius žmones yra geresnis, kai didesnis jų darbo stažas. Ką tai rodo? Tai, kad slaugytojai turi specialiųjų žinių ir progą pamatyti, pažinti ir suprasti, kad psichikos ligos nėra tokios baisios.

Ko mes bijome? To, ko nepažįstame ir to, apie ką turime mažiau supratimo.

Ne mažiau svarbu ir tai, kokią žymę stigmatizavimas palieka psichikos ligonio gyvenime, kaip veikia jo savijautą ir skatina ar riboja kreiptis pagalbos, tikėti savimi ir savo vidiniais resursais. Ir kaip mes prie to prisidedame: padedame sveikti ar trukdome.

– Kokie psichikos ligų stigmatizavimo padariniai?

– Psichologas, dirbdamas su klientais, ieško sveikųjų asmenybės dalių ir stiprybės. Pastiprindamas jas, stengiasi padėti klientui. Pastebiu, kad klientai ateina patyrę negatyvų požiūrį ir jau pradėję patys save stigmatizuoti. Tokiais atvejais jie turi mažiau šansų per tas sveikąsias dalis pasiekti pokyčių. Ligą priima kaip stigmą, jaučiasi mažiau verti ir patys save nuvertina. Tada psichologas ar psichiatras mažiau gali padėti. Tai ne tik iš išorės patiriamas požiūris, kartais gal ir niekinimas, nuvertinimas, bet kur kas blogiau, kai pats ligonis visa tai asimiliuoja. Tokios patirtys gijimo procesui tik trukdo.

F kodo baimė

– Vis dėlto, apie kokias psichikos ligas kalbame, kai vartojamas stigmatizavimo terminas. Viena, ko gero, yra lengva depresijos forma ir visai kas kita – kokia nors sunki psichikos liga?

N.Martišienė pastebi, kad psichikos ligos ir jomis sergantys žmonės vis dar stigmatizuojami. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Tyrimai rodo, kad labiausiai visuomenė bijo žmonių, sergančių šizofrenija. Yra labai daug mitų, kokie tie žmonės pavojingi. Šizofrenija sergantys žmonės patiria garsinių, vaizdinių haliucinacijų. Tačiau pavojus yra perdėtas. Psichikos ligoniai nėra labiau pavojingi nei sveiki.

Yra šizofrenija sergančių žmonių, kurie daro karjerą. Jiems puikiai pritaikytas gydymas. Neabejoju, kad tokių yra ir tarp žinomų žmonių. Sunkiau tiems, kurie nepriima gydymo, juos labiau ir pastebime. Žinoma, viskas galėtų pasikeisti, jei kažkas atsivertų ir pakalbėtų, o tada pamatytume, kiek mes tuo atvirai apie savo ligą kalbančiuoju žavimės, kiek jis mums imponuoja. Tada ne taip baisiai atrodytų jo psichikos liga.

Negali sakyti, kad yra psichikos ligų, kurios nestigmatizuojamos. Visiems turbūt girdėta, o ir specialistai tarp savęs kalba apie F kodą. Šiuo kodu yra žymimos lengvesnės psichikos ligos: lengvos neurozių formos, reakcijos į stresą ir adaptacijos sutrikimai, pavyzdžiui, kultūrinis šokas. Stigmatizacija jaučiama jau vien pasakius apie F kodą.

Kai gydytojas pacientui pasako diagnozę, kurios kodas F, visai nesvarbu, kokie skaičiukai bus šalia F, bet tas pacientas jau jaučiasi stigmatizuojamas. Kokiais kodais žymimos kvėpavimo ar virškinimo sistemų ligos, dažniausiai nė nenumanome, tačiau F kodą žmonės žino.

– Sirgdami psichikos liga žmonės labiau linkę tai laikyti paslaptyje. Netgi gydytojų prašo dokumentuose nurodyti, kokią nors kitą diagnozę, kuri nežymima F kodu.

– Kai kurių profesijų atstovams tokia diagnozė gali kenkti. Dėl ginklo išdavimo yra niuansų, bet tai ne tiek kenkia, kiek patį žmogų apsaugo. Pirmiausia į tai reikėtų žiūrėti ne kaip į kenkimą, o kaip į apsaugojimą nuo galbūt tikrai sudėtingų situacijų. Kai kuriose veiklose žmogui būtų sunku susitvarkyti, kai jis turi tam tikrų sutrikimų.

Tačiau jei pats gydytojas pasiūlo rašyti kitą diagnozę, pacientui kyla minčių, kad ta tikroji diagnozė yra kažkuo pavojinga. Iš kitos pusės, o kodėl turėtų gąsdinti? Juk nebijome sirgti astma, bet bijome sirgti nerimo sutrikimu, kuris gali išsivystyti po kokio nors traumuojančio įvykio, netekties. Tai labai adaptyvios ir normalios reakcijos. Gal ne tiek pati liga ar jos diagnozė baugina, kiek tas F kodas.

Per daug mistikos

– Kodėl vis dėlto likęs toks neigiamas požiūris į psichikos ligonius?

– Sunku pasakyti, bet, greičiausiai, daug mistikos. Trūksta informacijos, kad psichikos ligoniai ne tokie pavojingi. Taip, yra būklių, kai žmogus neadekvačiai vertina savo veiksmus, jam reikia pagalbos stacionare, tačiau tokie ligoniai labiau linkę save sužaloti, o ne kitus. Visuomenės baimė, sakyčiau, yra labiau dėl nepažinimo. Juk natūraliai bijome to, ko nepažįstame ir kur neturime patirties.

– Tačiau, kai matai žmogų, kuris elgiasi kažkaip kitaip, gal natūralu, kad į jį žiūrime irgi kiek kitaip, o gal net ir atsargiai, nes negali prognozuoti jo kito žingsnio?

– Mes į kiekvieną kitokį, nei patys, žmogų žiūrime kitaip. Lengviau priimti žmogų, kuris elgiasi taip, kaip mes, ir yra lengvai prognozuojamas. Ar mes į jį tik žiūrime, ar kažkaip ribojame tą žmogų? Gal net labiau tiktų sakyti bijome to žmogaus.

Tarkime, nusikalstamumo lygis ir tarp nesergančių psichikos ligomis žmonių yra gana aukštas. Palyginkime, kiek žmonių nukenčia per avarijas ir kiek nukenčia nuo psichikos liga sergančio žmogaus – per avarijas nukentėjusiųjų skaičius būtų žymiai didesnis. Tačiau šizofrenija sergantis žmogus labiau gąsdina nei automobilis.

– Kaip toks požiūris veikia patį ligonį?

– Tai tikrai nepadeda tam žmogui sveikti. Jis patiria visuomenės atstūmimą, mato, kad jo bijo ir jaučiasi kitoks, o ilgainiui gal net ima galvoti, kad jis iš tikrųjų kitoks, pavojingas, kad jo bijo, šalinasi. Patys žmonės konsultacijų metu įvardija save tais terminais, kuriais juos vadina aplinkiniai. Stigmatizacija persikelia į savistigmatizavimą. Tai trukdo ligoniui sveikti, jis jaučiasi nuvertintas. Realiai kiekvienas turi sveikųjų adaptyviųjų dalių. Kai kažkuri organizmo dalis serga, kad ir psichikos, tai neretai sveikosios psichikos dalys perima ir kompensuoja tos sergančios veiklą. Žmogus visada stengiasi nepasiduoti ir jo organizmo savybės gali jam padėti sveikti.

Žmonių, sergančių depresija, mes nebijome. Apie depresiją daug rašoma ir net vaistai reklamuojami. Nemačiau, kad būtų reklamuojami vaistai nuo šizofrenijos. Tad ir baugina tai, ko nežinome. Reakcija natūrali, tačiau, kaip rodo tyrimai, ji susijusi ir su išsilavinimu, ir su pažinimu. Kad turėtume daugiau žinių ir patyrimo, būtinas švietimas.

Padeda švietimas

– Požiūris į depresiją labai pasikeitė, kai žymūs žmonės ir kiti ligoniai ėmė atvirai pasakoti apie šią ligą. Tačiau turiu pripažinti, kad sunkiai įsivaizduoju, ką nors atvirai sakantį, kad jis serga šizofrenija.

– Būtų daugiau žinių, daugiau švietimo, atvirų pokalbių šia tema, tai pamažu ir šydas nuo šizofrenijos pradėtų kristi, panašiai kaip nuo depresijos. Yra ne tik šizofrenija, yra ir kitų psichikos ligų, apie kurias mes nenumanome, o kai nežinome, kas su tuo žmogumi vyksta, kaip jis gali veikti aplinkinius, tai ir vengiame tokių. Yra ir iš kartos į kartą persiduodančių dalykų. Jei tėvai kaimyną vadina šiziku, vaikai jau auga turėdami tam tikrą nuostatą. Sergantis žmogus taip pat turi teisę į visavertį socialinį gyvenimą.

– Jei pavyktų atsikratyti psichikos ligų stigmatizavimo, kaip reikėtų elgtis?

– Kaip ir bet kurį kitą sergantį žmogų turėtume priimti tokį, koks jis yra. Gal reikėtų padėti jam ieškoti pagalbos, jei neišgali pats. Paprastai dauguma psichikos ligomis sergančių žmonių yra bendraujantys ir gebantys priimti sprendimus. Todėl reikia įvertinti, kiek jam mūsų pagalba reikalinga. Nes yra psichologinis momentas, tarkime, judėjimo negalią turintys žmonės ne visada džiaugiasi pagalba, reikia jų atsiklausti, ar jiems reikia padėti, nes gal jie jaučiasi galintys savimi pasirūpinti. Tokį norą reikia gerbti. Taip ir psichikos ligoniai. Jei jie jaučiasi galintys normaliai gyventi, dirbti, turime priimti kaip bet kurį kitą žmogų.

Tyrimai rodo, kad Lietuvoje požiūris į psichikos ligonius vis dar prastas. (Evaldo Butkevičiaus nuotr.)

Daugelis psichikos ligų yra sėkmingai gydomos. Farmakologija pažengusi ir pagalba yra. Taip, kai liga paūmėja, žmogus elgiasi kitaip, bet jis ne toks pavojingas, kiek yra skurta mitų. Pirmiausia jis gali būti pavojingas sau. Žinoma, gali išsilieti ir ant aplinkinių, bet tai pavieniai atvejai. Bet net ir tais atvejais, jei artimieji neatsiribotų, o suteiktų pagalbą, tai ją gavęs žmogus galėtų ir kitaip jaustis, ir kitaip gyventi.

Stigmatizacija persikelia į savistigmatizavimą. Tai trukdo ligoniui sveikti, jis jaučiasi nuvertintas.

Pavyzdžiui, manija skamba grėsmingai. Bet tai gali būti viena iš būsenų sergant bipoliniu sutrikimu. Tai gali kenkti pačiam žmogui dėl jo neapgalvotų veiksmų, pavyzdžiui, išlaidavimo, o ne aplinkiniams.

– Kaip manote, kiek lengvai keistųsi požiūris net ir atsiradus daugiau informacijos apie psichikos ligas?

– Labai jaučiasi kartų skirtumai. Jauni žmonės noriai patys ieško pagalbos. Retas atvejis, kad jaunas žmogus pirma eitų pas šeimos gydytoją. Jie iš karto ieško psichologo. Sunkiau vyresniems žmonėms. Jie vis tiek pirma eina pas šeimos gydytoją dėl įvairių skausmų, o kai jau atmetamos visos fizinės ligos, tik tada patenka pas psichiatrą, kuris siunčia pas psichologą. Ir tai pavieniai atvejai. Palyginti su jaunimu, yra labai didelis skirtumas.

Dabar labai populiarūs apibūdinimai toksiškas žmogus, toksiški santykiai. Tai iš anglų kalbos atėjęs vertinys, tačiau populiariosios psichologijos. Nei enciklopediniame psichiatrijos terminų žodyne, nei aiškinamosios psichologijos terminų žodyne tokio termino kaip „toksiškas žmogus“ nėra.

Kodėl tai blogai? Mes stebime naujos stigmos gimimą. Įvardijama, kad žmogus, kuris realiai daro įtaką jo gyvenimui, yra toksiškas, tačiau pasakyti, kas su juo yra negerai, negali. Lyg savaime viskas, kas susiję su tuo žmogumi, yra blogai – toksiška. Priklijuojama tarsi etiketė. Sakydami, kad tas žmogus yra toksiškas, ar su juo toksiški santykiai, mes tarsi nusikratome atsakomybės. Tai neskatina nei brandos, nei atsakomybės. Etiketės niekada nebuvo naudingos, jos nieko neduoda nei stigmatizuojamam, nei stigmatizuojančiam žmogui. Jos apriboja mūsų priėmimo, sprendimų ir pokyčių galimybes, kurios, jei žiūrėsime be baimės ir išankstinio nusistatymo, dažnai yra neišmatuojamos.