Įtraukė baidarių sportas
Kol kas Lauryno Andriaus rekordas nėra oficialiai patvirtintas, bet kai tai įvyks, jis bus daugiausia vienviete baidare per 24 valandas nuirklavęs vaikas. Tiesa, šiandien šio teisinio statuso Laurynas nebeturi – rugsėjo 16-ąją jis atšventė savo 18-ąjį gimtadienį ir tapo pilnamečiu.
„Galima sakyti, kad ateities kartoms nubrėžiau ribą. Toks rekordas dar nebuvo fiksuotas“, – džiaugsmu tryško maksimalistas, baidarėmis susidomėjęs prieš dvejus metus.
Viskas esą prasidėjo nuo renginio „Irklakojų maratonas“, į kurį jis buvo pakviestas dirbti fotografu. Geriau pažinęs maratono organizatorius, Laurynas ir pats ėmė dažniau lipti į baidarę, dalyvauti įvairiuose mėgėjų renginiuose. Pajutęs, kad visai neblogai sekasi, birželį kartu su klasioku pasišovė jėgas išbandyti Joninių 24 valandų lenktynėse. Renginio tikslas – startavus Baltųjų Lakajų ežere, per parą įveikti kuo daugiau kilometrų. Visų dalyvių starto laikas individualus, nulemtas burtų. Rezultatai priklauso nuo pasirinktos taktikos, irkluotojų pasiruošimo ir atkaklumo.
„Mes nuplaukėme 188 km ir užėmėme trečią vietą. Niekas negalėjo patikėti, nes mūsų baidarė buvo turistinė, o mes patys – vaikai“, – lenktynių bronza, anot L. Andriaus, jam su klasioku buvo tarsi auksas, nes finišuoti tretiems jiems pavyko suaugusiųjų kategorijoje. – Realiai mes net nelabai galėjome dalyvauti, nes man ir draugui buvo tik septyniolika metų.“
Degalai: kad pakaktų jėgų irkluoti ištisą parą, moksleivis turėjo valgyti tinkamą maistą. Asmeninio archyvo nuotr.
Užsibrėžė sau tikslą
Šių lenktynių metu buvo pagerinti du – 24 valandų irklavimo vienviete ir dviviete baidarėmis – rekordai. Įrašyti savo vardo Joninių maratone Laurynui nepavyko, todėl kartu su bičiuliu jis nusprendė tai padaryti kitu metu ir kitomis aplinkybėmis.
„Vasara bėgo. Aš dirbau, draugas – irgi. Galiausiai jam suėjo aštuoniolika metų“, – nuplaukus bendram rekordui, L. Andrius vienviete sportine baidare nusprendė siekti asmeninio.
Pasiekiau Kauną ir dar šiek tiek paplaukiau.
Laikui nenumaldomai artėjant link rugsėjo ir pilnametystės, septyniolikmetis moksleivis spurtavo su pasiruošimu – visą mėnesį treniravosi, o rugsėjo pradžioje ėmėsi organizacinių darbų ir sklaidos.
„Pirmąją savaitę vyko derinimas – ką turiu, ko trūksta, ką dar galėčiau padaryti. Antroji savaitė buvo skirta atliktiems veiksmams apibendrinti ir dirbti su žiniasklaida, informacijos sklaida. Reikėjo nemirti psichologiškai“, – nors irklais mosavo vienas, per visas 24 valandas L. Andriaus nei sekundės nesijautė vienišas.
Rugsėjo 11 d. 12 val. iš Buivydžių, esančių netoli sienos su Baltarusija, Laurynas Nerimi išplaukė lydimas komandos, kurios pavydėtų net „Formulės-1“ lenktynininkai.
„Tėtis, mama, senelis, du klasiokai, Darius, kuris mane ir įtraukė į baidarių sportą“, – L. Andrius vardijo komandos narius ir jų darbus. Klasiokai filmavo dronu ir kėlė trumpus vaizdo įrašus į virtualiąją erdvę. Mama pasirūpino karštu maistu ir užkandžiais. Baidarių bičiulis Darius rūpinosi techniniais dalykais. Laurynui beliko dirbti.
Užplaukė ant akmens
Troškimas įveikti 200 km per parą buvo toks didelis, kad irklai Lauryną vandeniu nešė tarsi sparnai paukštį. Nuovargis užklupo tik sutemus.
„Sunkiausias momentas buvo Vievio tarpinėje stotelėje, kur sustojau persirengti nakčiai. Tada prie manęs prisijungė irkluotojas Julius Barzdėnas. Irkluojame, o aš jaučiu, kaip mane atjunginėja. Supratau, kad atsipalaiduoti negaliu, nes sportinė baidarė nėra tokia stabili kaip turistinė. Reikia išlaikyti pusiausvyrą, priešingu atveju apvirsi, o jei taip nutiks, kelionė sutrumpės keliomis dešimtimis kilometrų arba išvis baigsis, – įdomumo dėlei lydinčio baidarininko klustelėjęs, ką rodo laikrodis, L. Andrius nustebo išgirdęs atsakymą. – Galvojau, bus kokia 1–2 val. nakties, o buvo apie 22–23 val. Anomalija, tuo metu kai visi žmonės kietai miegojo, aš jaučiausi visiškai žvalus.“
Visą kelionę, ypač naktį, Lauryną gelbėjo muzika ir pakeleiviai, kurie kartkartėmis prie jo jungėsi. Dienai perkopus į antrąją pusę, tai padarė ir komandos narys Darius. Deja, po kurio laiko bendru sutarimu jų keliai išsiskyrė.
„Atsitiko taip, kad dingo Dariaus šviesa. Su ciklopu ant galvos naktį toli nenuplauksi“, – bičiuliui užplaukus ant akmens ir vos neapvirtus, L. Andrius kelionę tęsė vienas. – Kodėl? Savaime suprantama, kad, jam apvirtus, aš gelbėčiau draugą ir prarasčiau laiką. Viena valanda man būtų kainavusi apie 10 km.“
Paryčiais Laurynas netikėtai ir pats liko be šviesos. Bėda, kaip sako liaudies išmintis, viena nevaikšto. Plaukdamas iki kranto, kur šviesos šaltinį turėjo atvežti komandos nariai, moksleivis užplaukė ant akmens ir vos nebaigė savo kelionės. Naktis pažėrė ir kitų netikėtumų, kai vandens purslai Lauryno akyse virto akmenimis, o plūduriuojančios šakos – dvėseliena. Plaukimą sunkino ir rūkas, kurį anot pašnekovo, buvo galima kabinti irklais.
Baidarė su užrašu
Keliaudamas vandeniu Laurynas kirto Magūnų plento, Nemenčinės, Lazdynų, Vievio, Jonavos tiltus, praplaukė pro Valakampių paplūdimį, Čiobiškio keltą. Sausumą kojomis Laurynas lietė tik tarpinėse stotelėse, kuriose keitė drabužius, pildė vandens atsargas ir žinoma, skrandį. Vaikino mama pasistengė, kad sūnus nesimaitintų vien užpilamomis košėmis, sriubomis ir sausais užkandžiais, todėl bent kelis kartus Laurynas valgė šiltą, naminį maistą – su meile ruoštą saldžiarūgštę vištieną ir makaronus su sūriu.
„Vartojau produktus, kuriuose buvo daug cukraus ir daug druskos. Jos fizinio darbo metu išprakaitavau nemažai. Užtai labai keista, kad beveik netroškino. Per parą išgerdavau apie 4–5 l vandens, o tai tikrai nėra labai daug, – kalbėdamas L. Andrius prisiminė kuriozinę situaciją, kuri jam iki šiol kelia šypseną: – Gerą pusvalandį plaukiau labai norėdamas į tualetą. Kai galiausiai sustojau, visi GPS rodikliai krito iki nulio. Ką tai reiškia? Arba aš apsiverčiau, arba užplaukiau ant akmens, arba kažką kitką veikiu. Tą kartą pasitvirtino trečiasis „arba“. Man buvo juokinga, o štai artimiesiems – tikrai ne.“
Savo kelionę Laurynas baigė rugsėjo 12-osios vidurdienį įplaukęs į Nemuną ties Kaunu. Tuo pat metu jo feisbuko profilyje atsirado padėkos įrašas visiems palaikiusiems ir ypač nepažįstamajam Daumantui, skeptiškai žiūrėjusiam į Lauryno pasiryžimą. Paskaitęs įrašą, kuriuo pasidalijo baidarininkai, Daumantas po vienu jų paliko komentarą: „Kauno nepasieks. Kolega bandė.“ Atspausdinta ir priklijuota prie vienvietės baidarės, ši frazė tapo įkvėpimu pergalingai istorijos pabaigai.
„Pasiekiau Kauną ir dar šiek tiek paplaukiau, – L. Andrius su šypsena prisiminė save, lipantį kairiame krante ir visą palaikymo komandą, jo laukiančią dešiniajame. – Su silke, su kremu nutrintoms rankoms tepti. Buvo labai smagus ir įsimintinas sutikimas.“
Gimtadienio dovana
Per 24 valandas Laurynas įveikė 235 km, bet finišuodamas džiaugėsi ne tik dėl jų. Prisiminęs striukę, kurią įsigijo specialiai iššūkiui, bet taip ir nepanaudojo, moksleivis trynė rankomis galėsiąs ją grąžinti ir atgauti gan solidžią sumą.
„Išties išlipus į krantą jausmas nebuvo išskirtinis. Labiausiai norėjau tik į lovą“, – L. Andrius pasakojo, kad grįžęs namo miegojo net 15 valandų, o atsigavęs, po poros dienų, sutiko savo aštuonioliktąjį gimtadienį.
Be fejerverkų, be šokių, be dainų ir draugų, o su bėgimo bateliais. Prieš metus davęs sau pažadą kiekvieną gimimo dieną nubėgti tiek kilometrų, kiek metų stuktelėja, rugsėjo 16-ąją Laurynas bėgo 18 km.
„Kas toliau? Mama manęs to paties paklausė per gimtadienį. Kai pasakiau, kad norėčiau užkopti į kokį nors ugnikalnį, vos taurės iš rankų nepaleido. Žinoma, kol kas pirmenybę teikiu kitiems dalykams“, – abiturientas prasitarė, kad šiuo metu svarbiausia jam – mokslai.
Naujausi komentarai