"Rūtų darželiuose jau nėra, dabar populiarios levandos", – pasikeitusią gėlių darželių sudėtį pastebi vertinusieji Gražiausios Kauno rajono sodybos konkurso dalyvių kuriamą aplinką.
Nelieka laiko pasigrožėti
Pagerbti konkurso laureatai, išdalyti prizai – architektės Violetos Beigienės ir skulptoriaus Danielio Sodeikos sukurtos skulptūros. Gražiausiai tvarkomos sodybos savininkų Valerijos ir Antano Sinkevičių valda Šlienavoje skendi spygliuočių žalumoje ir tebežydinčių rožių žieduose. Šeimininkai sakosi niekada neskaičiavę, kiek rūšių augalų veši jų 20-yje arų. Pasak V.Sinkevičienės, jų sodyboje jau nebėra vietos naujiems augalams. "Prieš dvylika metų, kai tik čia įsikūrėme, aš negalėjau ramiai pravažiuoti pro augalų prekyvietes. Man, buvusiai miestietei, neturėjusiai nei sodo, nei kaimo, sukilo tam tikras godumas: norėjosi visko. Griebiausi pirkti, sodinti, – prisiminė pašnekovė. – Neseniai buvome viename medelyne su dukra – vyras nustebo, kad jokio augalo neparsivežiau. Dabar nebent kokių smulkių augaliukų nusiperku: samanėlių, vienmečių gėlių. Didesnių augalų jau nebėra kur sodinti."
Gražiausiai Sinkevičių sodyba atrodo pavasarį, kai išsiskleidžia rododendrai, žiedelius sukrauna ryškiaspalvės žydinčios samanos. Visus metus akį traukia šeimininkės įmantriomis formomis iškarpytos tujos. Daug laiko tam skirianti pašnekovė prisipažino neteikianti prioriteto spygliuočiams: "Myliu viską, kas džiugina akį. Kai diena saulėta – akiai malonu pasižiūrėti. Tiesa, kartais nelieka laiko prisėsti, pasigrožėti tuo, ką sukūrei."
V.Sinkevičienė apgailestavo, kad šiemet buvo nepalanki vasara: viskas labai džiūvo, reikėjo daug laistyti, tačiau sodrios žalumos vis tiek buvo mažiau. "Jei nori, kad būtų tvarka – reikia dirbti. Kai atsibosta tie gėlynai, daržai, sakau: viskas, kitąmet tiek neužsiimsiu. Bet po Naujųjų aš jau vėl dairausi, žiūriu internete kokių naujienų, ko dar neturiu, ką galėčiau įsigyti, sukurti", – sako moteris.
Ji pastebi, kad kurti gražią sodybos aplinką – nepigus malonumas ne tik dėl įdėto darbo, bet ir lėšų. "Ypač šiemet, įvedus eurą, dekoratyviniai augalai, gėlės labai pabrango. Tai labai pajutome, kai pavasarį ruošėmės sodinti vienmetes gėles", – sakė šlienaviškė.
Pratęsė natūralią aplinką
Įvažiavus į Kačerginę, susidaro įspūdis, kad čia gyvenantiesiems daug pastangų gražinant aplinką įdėti nereikia. Natūrali pušyno aplinka tarsi diktuoja sąlygą: kurti sodybas taip, kad namai ryškiai nedisonuotų su natūraliu pušynu. Pačiame pušyno pakraštyje pagrindinėje J.Janonio gatvėje įsikūrę gražiausiai tvarkomo gyvenamojo namo sklypo savininkai Vidutė ir Vidas Striogos taip ir tvarkosi: tarsi pratęsdami natūralią gamtos aplinką jie nusprendė nesodinti daug gėlių ar dekoratyvinių augalų. Nedideliame Striogų sklype yra vietos ir nedideliam šiltnamiui, daržui, ir akmenų kompozicijai, įstiklintai terasai, lauko stalui ir suoleliui beveik šimtamečių klevų pavėsyje. "Kuriant aplinką norėjosi, kad liktų erdvės. Užsuka sūnus, dukra, keturios anūkės – reikėjo vietos ir mūsų pasibuvimams", – sako V.Strioga. Pagalbos iš anūkių tvarkant aplinką jis sako nelaukiantis. "Mes pensininkai, laiko turime ir sveikatos dar užtenka – galime patys susitvarkyti", – sakė Kačerginės gyventojas.
Prieš dvejus metus tuomečių miestiečių šeima nusprendė keltis į užmiestį ir ėmė ieškoti ramesnės vietos. "Kačerginę pasirinkome dėl to, kad čia gyvena sūnus ir dukra su šeimomis. Nusižiūrėjome nuošaliau stovintį tarpukariu statytą rąstinį namą. Nusprendėme jį prikelti antram gyvenimui", – prisiminė V.Strioga. Pensininkų poros negąsdino populiarus stereotipas, kad renovuoti senus namus neapsimoka – verčiau statytis naują. Esą tai užima mažiau laiko, o kartais ir pigiau kainuoja. Imtis seno namo atgaivinimo misijos tėvus paragino ir padėjo architektė dukra Arūnė Bitinaitienė. Ji sugalvojo, kaip išsaugant autentiką seną namą pritaikyti šiandienos poreikiams. Per pusantrų metų trukusią renovaciją atidengtos ir nuvalytos rąstinės sienos, pakeistos medinės perdangos, grindys. Apkalant namą medinėmis lentelėmis stengtasi išsaugoti senąjį išorės vaizdą.
Iškuopė sąvartyną
Vandžiogalos seniūnijos ūkininkai Kristina ir Saulius Paurai tapo konkurso laureatais gražiausiai tvarkomos ūkininkų sodybos kategorijoje. Šeima Boniškių kaime kūrėsi po truputį: dar gyvendami daugiabutyje, tame pačiame kaime įsigytame žemės sklype šiltnamiuose ėmė auginti daržoves, gėles. Čia statėsi namą, kūrė sodybą. K.Paurienė prisiminė, kad, šeimai įsigijus sklypą, šalia būta nelegalaus sąvartyno: "Kaimynystėje buvo seni nuotekų valymo įrenginiai – žmonės čia vežė ir pylė šiukšles. Daug laiko ir pastangų įdėjome, kol visą tą sąvartyną iškuopėme." Paurų šeimai pradėjus kurtis, sodybos vietoje buvo šlapia, balos – pirmiausia reikėjo sutvarkyti drenažo sistemą.
Nusistebėjus, kaip ūkyje užsiėmusiems žmonėms užtenka laiko ir noro kurti gražią aplinką, gražiausios ūkininkų sodybos šeimininkė atsakė: "Laiko neužtenka, bet nuo vaikystės mums abiem su vyru buvo įskiepyta tvarkytis, kurti gražią aplinką. Tą darbą tęsiame, dabar tvarkytis padeda ir kartu gyvenanti dukra Jonata su šeima."
K.Paurienė nesutiko, kad jaunimas šiais laikais mieliau sėdi prie kompiuterio, televizoriaus, nei tvarkosi. "Viskas priklauso nuo šeimos: kieno tėvai, seneliai tvarkėsi, tas ir pats tvarkysis, ir vaikus to išmokys. O kas nematė tokio pavyzdžio, tas nesitvarkys", – pastebėjo ūkininkė.
Paurai įsitikinę, kad gražiu pavyzdžiu aplinkinius užkrėsti sunku. "Kas nesitvarko, to joks pavyzdys neužkrės. Dukra Jonata – seniūnaitė, ji sako: yra nemažai tokių, kuriuos reikia paraginti ir žolę nusipjauti, ir sodelį ar kitą prie gatvės esančią sklypo dalį susitvarkyti. Šiais laikais žmonės labiau linkę nieko neveikti, nei tvarkytis", – įsitikinusi K.Paurienė.
Beveik neliko kičo
Gražiausios Kauno rajono sodybos rinkimai vyksta dviem etapais. Per pirmąjį sodybas siūlo bendruomenės, seniūnai; per antrąjį jas vertina savivaldybės sudaryta komisija. "Pastebėjome tendenciją, kad žmonės nebenori dalyvauti konkurse – sako, mes dėl savęs, ne dėl kitų tvarkomės. Seniūnams tenka sodybų savininkus įkalbinėti", – sakė sodybas vertinusios komisijos narė Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotoja Irena Bertašiūtė.
Ji pabrėžė, kad konkurse siekiama įvertinti savarankiškas gyventojų pastangas kurti grožį, o ne pasitelkus profesionalius apželdinimo specialistus ar landšafto architektus. Pastebėta, kad daugėja gražiai tvarkomų gyvenamųjų sklypų, o tokių sodybų skaičius – priešingai, mąžta. "Sodyba – tai valda, kurioje iškilęs ne tik gyvenamasis namas, bet ir ūkiniai pastatai, žmonės turi daržus, šiltnamius, neretai augina ir smulkius gyvulius. O gyvenamojo namo sklype, kurį konkurse vertinome atskirai, dažniausiai stovi tik gyvenamasis namas ir voljeras, baseinas", – takoskyrą nubrėžė I.Bertašiūtė. Sodybų ir sklypų savininkus vertinimo komisijos narė suskirstė į tris grupes. "Vieni yra beprotiški augalų mėgėjai, sodybas labai gausiai užsodinę augalais, tarp jų – ir retais. Antra grupė – tai žmonės, visą gyvenimą tvarkę savo sklypelius, dabar jau artėjantys prie garbingo amžiaus. Jie atstovauja tradicinei lietuviškai sodybai su akmenukais apdėliotais jurginų darželiais ir pan. Trečia grupė – minimalistai. Tai dažniausiai jauni, mieste dirbantys, karjeros siekiantys žmonės, namo sugrįžtantys tik pernakvoti, savaitgalį – pabūti su draugais. Jų kuriama aplinka – minimalistinė. Joje dominuoja veja, vienas kitas krūmas ir nedidelė kompozicija", – pasak valdininkės, tokia aplinka reikalauja mažiau priežiūros, bet neatrodo prastai.
Komisijos nariai pastebėjo, kad gyvenamąją aplinką lietuviai pradėjo tvarkytis funkcionaliai. "Parodinių sklypų, kur nei užeisi, nei pasėdėsi ar vaikai pažais, šiemet nematėme. Kalbant apie darželius – rūtų darželiuose jau nėra, dabar populiarios levandos, gyvenamųjų namų sklypai tiesiog mėlynuoja nuo jų. O vejos lygiuojasi į kilimus – milimetras į milimetrą nupjauta", – sakė I.Bertašiūtė.
Kita tendencija – sodybose beveik nebeliko kičo, masinės gamybos skulptūrų, plastikinių vazonų. "Nematėme nei musmiriukų ar stirniukų, kuriuos dar galima atleisti vyresnio amžiaus žmonėms – sakykime, kad tai yra naivusis realizmas, nei prismaigstytų "paauksuotų" vazonų ant plastikinių kojų", – pasak pašnekovės, džiugina ir tai, kad žmonės daugiau dėmesio ėmė skirti tvoroms: betoninių tvorų komisijos nariai neišvydo.
Naujausi komentarai