Pavadino fanatiku

Šv.Velykų antrą dieną dvasininkas Kauno arkivyskupijos salėje dalijosi įžvalgomis apie savo kunigystės kelią ir Kauno Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje aukojo padėkos Mišias už tuos deimantinius dvasinės tarnystės metus.

„1962 m. balandžio 18 d. buvo Didysis trečiadienis. Vyskupas Petras Maželis suteikė man kunigo šventimus“, – kunigystės pradžią prisiminė S.Tamkevičius ir pabrėžė, kad tuo metu Lietuvoje P.Maželis buvo vienintelis oficialus vyskupas.

„KGB pareigūnų buvau įkalbinėjamas tapti kolaborantu, – pirmąsias kunigystės dienas prisiminė kardinolas. – Siūlė gerą parapiją Kaune. Sakiau, kad nenoriu į miestą, nes esu kaimo vaikas. Sakė, kad galėsiu Romoje studijuoti. Sakiau, kad noriu tik eiti kunigo pareigas. Pavadino fanatiku.“

Šiandien gali būti sunku net suvokti, kokiomis aplinkybėmis S.Tamkevičius tapo kunigu ir koks sudėtingas anuomet buvo sąžiningo dvasininko kelias.

Siūlė gerą parapiją Kaune. Sakiau, kad nenoriu į miestą, nes esu kaimo vaikas.

„Iki šeštojo dešimtmečio pradžios dvasininkų ir pasauliečių vienoks ar kitoks priešinimasis Bažnyčios veiklos apribojimams jau buvo palaužtas. Šaltojo karo sąlygomis raudonoji imperija ėmė bandyti Katalikų Bažnyčią naudoti tarpvalstybiniams santykiams paveikti, tas anksčiau jau buvo daroma per Rusų Stačiatikių bažnyčią“, – aplinkybes, kuriomis brendo S.Tamkevičiaus pašaukimas, sutiko apžvelgti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Artūras Grickevičius.

Anot jo, praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje lietuvių pasaulėjimas dar nebuvo ženklus. „Beveik visi mūsų prosenelių ir senelių kartos žmonės tebesilaikė katalikybės. Ypač tai būdinga nedidelių miestų, miestelių ir kaimų gyventojams. Net mokyklos, kurios vėliau tapo marksistinės ir ateistinės pasaulėžiūros daigintojomis, anuomet iš esmės tebebuvo katalikų sambūriai. Tai liudija ir kardinolas S.Tamkevičius: „Mano laikų mokykla dar nebuvo paversta tokia bedieviška, kad mes, tikintieji mokiniai, būtume buvę kaip nors diskriminuojami“, – S.Tamkevičių iš jo atsiminimų knygos „Viešpats mano šviesa“ cituoja istorikas.

Sigitas Tamkevičius. / J. Kamensko nuotr.

A.Grickevičius primena, kad iki Josifo Stalino mirties ir dar ilgiau politiniai kaliniai ir tremtiniai vilko sunkų vergystės jungą toli nuo gimtųjų namų, o Lietuvoje slapstėsi išlikę partizanai, suėmimo ir tremties išvengę asmenys, dauguma gyvenusiųjų legaliai bijojo, kad gali būti suimti. Pasak istoriko, šią situaciją atspindi ir S.Tamkevičiaus liudijimas prisiminimų knygoje: „Kartą motina man kaip didelę paslaptį pasakė, kad galėsiu patarnauti Mišioms vienam geram nuo valdžios besislapstančiam kunigui, kuriam gresia areštas.“

Pasak A.Grickevičiaus, 1953–1964 m. Sovietų Sąjungą valdžiusio Nikitos Chruščiovo politika – masinių represijų pabaiga ir daugumos kalinių ir tremtinių paleidimas, taip pat tarpvalstybiniu lygmeniu siekiamas raudonojo socializmo geras įvaizdis – palengva lėmė, kad Katalikų Bažnyčios padėtis šiek tiek pagerėjo. „Ne tik sumažėjo tiesioginių represijų, bet ir padaryta nuolaidų. Pavyzdžiui, atsisakyta nuostatos kuo labiau riboti ganytojų skaičių. Ji pakeista kita nuostata – vyskupai turi būti režimui visiškai lojalūs asmenys. Tai lėmė Lietuvos Katalikų Bažnyčios vidinius pokyčius, – pastebi docentas – 1953 m. pabaigoje prasidėjo vyskupo Kazimiero Paltaroko ir valdžios derybos dėl vyskupų skaičiaus padidinimo. Prašymas paleisti represuotus ganytojus ir jiems leisti eiti savo pareigas nebuvo patenkintas. Vyskupui K.Paltarokui leista Šventajam Sostui pateikti trijų valdžios aprobuotų kandidatų į ganytojus – kanauninko Juozapo Stankevičiaus, kanauninko P.Maželio ir kunigo Julijono Steponavičiaus – pavardes.“

Istoriko teigimu, Vatikane pritarta tik dviem pastariesiems. „Nors raudonoji valdžia buvo nepatenkinta kan. J.Stankevičiaus likimu, 1955 m. lapkričio 11 d. kan. P.Maželis ir kun. J.Steponavičius buvo konsekruoti“, – priduria A.Grickevičius.

Saugumiečių kontrolė

1955 m. vasarą S. Tamkevičius pateikė dokumentus stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. „Tuo metu seminarijos rektorius buvo kunigas Kazimieras Žitkus, prefektas – kunigas Vincentas Sladkevičius. Vis dėlto jaunuolių stojimą sankcionavo Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis, o už jo nugaros – seminariją prižiūrėję saugumiečiai“, – kaip veikė tuometė sistema, pasakoja istorikas A.Grickevičius.

Patirtis: sovietinei valdžiai uždraudus eiti kunigo pareigas, S.Tamkevičius dirbo gamykloje, melioracijoje. Sako, tai praplėtė jo gyvenimo horizontus. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Pats S.Tamkevičius 2013 m. išleistoje knygoje „Viešpats mano šviesa“ dalijasi prisiminimais, kad tų pačių metų rudenį į seminariją atvyko 24 naujokai, iš viso seminarijoje studijavo 75 klierikai. „Seminarijos biblioteka – sunaikinta, gyvenimo sąlygos – gana sunkios, bendramoksliai – draugiški, laisvalaikis – kieme, o po pietų – už seminarijos ribų, t. y. Nemuno ir Neries santakoje“ – 1955–1957 m. seminaristo S.Tamkevičiaus prisiminimus reziumuoja istorikas ir primena, kad sovietinė valdžia toliau spaudė Katalikų Bažnyčią – mėginta visos Lietuvos Bažnyčios valdymą sutelkti sovietinei valdžiai patikimose kanauninko J.Stankevičiaus rankose.

Pasak A.Grickevičiaus, 1956 m. iš tremties grįžęs vyskupas Teofilius Matulionis kanoniškai perėmė Kaišiadorių diecezijos valdymą, tačiau raudonoji valdžia padaryti tai praktiškai neleido. 1957 m. slapta susisiekęs su Šventuoju Sostu, T.Matulionis gavo leidimą savo pagalbininku – vyskupu augziliaru – įšventinti kanauninką V.Sladkevičių ir naktį iš gruodžio 24-osios į 25-ąją slapta Birštono klebonijoje konsekravo jį vyskupu. V.Sladkevičius tapo Aboros tituliniu vyskupu ir Kaišiadorių vyskupo pagalbininku.

„Tuo metu keitėsi ir klieriko S.Tamkevičiaus gyvenimas ir darbai. 1957 m. gruodį jis paimtas į sovietinę armiją, nuvežtas prie Juodosios jūros, kur pateko iš viso net penki klierikai. Vis dėlto apie juos niekas iš aplinkinių nežinojo. Kaip prisiminimų knygoje pasakojo S.Tamkevičius, labiausiai vargino keiksmažodžiai, nešvankios kalbos ir kvaili įsakymai. Tiesioginis viršininkas stoti į komjaunimą neragino, o atsakingo už politinį auklėjimą karininko pastangoms kareivis S.Tamkevičius nepasidavė“, – pasakoja A.Grickevičius.

Istoriko teigimu, tuo metu buvo sumažintas Kauno kunigų seminarijos klierikų skaičius: nuo 75 iki 60, vėliau – net iki 25. „Tad vienintelė seminarija Lietuvos Bažnyčios poreikių patenkinti negalėjo. Be to, ji veikė kontroliuojama saugumiečių, kurių organizacijos iki 1953 m. kovo pavadinimas MGB, vėliau – KGB, – šiandien jau nuostabą keliančią tuometę tvarką dėsto A.Grickevičius. – Vis dėlto raudonoji valdžia, siekdama Bažnyčią palenkti į kompromisus, teikė nuolaidų. Buvo leista prie kunigų seminarijos įkurti kunigų teologinio išsilavinimo tobulinimui skirtus akademinius kursus, o 1959 m. rudenį į Romą studijuoti išvyko būsimasis vyskupas Romualdas Krikščiūnas ir būsimasis seminarijos rektorius Viktoras Butkus.“

Anot istoriko, Religinių kultų reikalų taryba neprieštaravo, kad sugrįžę iš sovietinės armijos kareiviai būtų priimami į seminariją, tad 1960-ųjų rugsėjį ruoštis kunigystei grįžo ir S.Tamkevičius. Ši buvo pasikeitusi: geri, klierikus žavėję, vadovai ir dėstytojai buvo atleisti, juos pakeitę kunigai toli gražu neprilygo ankstesniesiems, o kai kurie iš klierikų buvo KGB užverbuoti ir atvirai užsiėmė destrukcija. Netrukus ir pats S.Tamkevičius buvo verbuojamas, bet nepasidavė. „Deja, ne visiems pavykdavo išsisukti nuo KGB metamo tinklo“, – būsimojo kardinolo patirtis perteikia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas.

Tik pritarus įgaliotiniui

1962 m. pavasarį po šventinimų į kunigus S.Tamkevičius buvo paskirtas į Alytų ir uoliai vykdė kunigo pareigas: aukojo šv.Mišias, sakė pamokslus, vaikus mokė tikėjimo tiesų nepaisydamas sovietinės valdžios ribojimų, teikė žmonėms kitus dvasinius patarnavimus.

„Religinių reikalų įgaliotinio nurodymu 1968 m. uždrausta sakyti pamokslus. Sakė, kad kalbu prieš tarybų valdžią, nors prieš valdžią nekalbėjau, tik paminėjau Bažnyčios persekiojimus“, –  šv.Velykų antrą dieną surengtoje konferencijoje kalbėjo kardinolas S.Tamkevičius.

A.Grickevičius paaiškina, kokį vaidmenį atliko dvasininkų veiklą reguliavę įgaliotiniai: „Raudonosios valdžios politiką religinių bendrijų, tad ir Katalikų Bažnyčios, atžvilgiu vykdė Religinių kultų reikalų tarybos, kuri 1965 m. perorganizuota į Religinių reikalų tarybą, įgaliotinis. Jo svarbiausi uždaviniai – dvasininkijos ir religinių praktikų kontrolė ir varžymas, taip pat visuomenės ir jos grupių ateizacija. Vis dėlto dvasininkais ne mažiau domėjosi ir neviešai juos kontroliavo saugumiečiai. Dvasininkų nepaklusnumo atveju įgaliotinis kreipdavosi į saugumiečius, o ypatingus atvejus pranešdavo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui ir LTSR Ministrų tarybos pirmininkui. Tokiomis sąlygomis visi svarbūs vyskupų sprendimai galėjo būti vykdomi tik pritarus įgaliotiniui. Eiliniam kunigui tereikėjo neperžengti pasaulietinės valdžios nubrėžtų raudonųjų linijų. Žinia, tomis linijomis apibrėžta bažnytinės veiklos ir religinio gyvenimo erdvė vis buvo mažinama.“

Tokiomis sąlygomis kunigaudamas S.Tamkevičius sako atramą radęs Jėzaus draugijoje – 1968 m. įstojo į Jėzuitų vienuoliją. „Dėkoju Dievui už šitą pašaukimą“, – švęsdamas deimantinę kunigystės sukaktį, sakė dvasininkas.

Be jokios dramos S.Tamkevičius kalba ir apie laikotarpį, kai sovietinė valdžia jam uždraudė eiti kunigo pareigas, – darbus gamykloje ir melioracijoje šiandien kardinolas vadina Dievo dovana ir puikia galimybe pažinti daug įvairių žmonių, kurių jis galbūt ir nebūtų sutikęs kunigaudamas. „Praplėtė horizontus“, – taip atskyrimo nuo kunigo pareigų laiką įvardijo pats dvasininkas ir prisipažino, kad būtent tuomet artimai susipažino su pogrindyje veikusiomis vienuolijomis.

„1970–1971 m. Bažnyčiai buvo nelengvi. Nuteisė kelis kunigus už vaikų katekizaciją. Svarstėme, ką daryti. Du dalykai buvo labai sunkūs: prievarta ir melas. Kur prievarta, turi būti ir melas, nes reikia tą prievartą kažkaip pateisinti. Tai šiandien matome ir Ukrainoje“, – savo patirtį su šių dienų aktualijomis sulygino kardinolas.

„Raudonosios valdžios politika lėmė vis didesnę vietinės Katalikų Bažnyčios atskirtį ir laipsnišką jos įtakos mažėjimą. Nepaklusnumu pasižymėjęs ir todėl raudonosios valdžios nepripažintas, į Nemunėlio Radviliškį ištremtas vyskupas V.Sladkevičius teikė nepaklusniems dvasininkams kanoninę galimybę tas raudonąsias linijas peržengti. Vienas iš pirmųjų, kuris tai padarė – kunigas S.Tamkevičius, kurio pasirinkimai, drąsa, atsargumas ir atkaklumas, taip pat kelių kitų jo aplinkos dvasininkų veikla lėmė vietinės Katalikų Bažnyčios išsiveržimą iš raudonosios valdžios sudaryto katalikiško geto“, – anuometinę situaciją vertina istorikas A.Grickevičius.

Sukaktis: kardinolas S.Tamkevičius sako esąs be galo dėkingas Viešpačiui už 60 kunigystės metų. / Laimučio Brundzos nuotr.

Ryškiausias tokio proveržio ženklas buvo 1972 m. kovo 19 d. pasirodęs pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numeris. „Palaimino tremtinys vyskupas V.Sladkevičius. Petras Plumpa, pirmasis pagalbininkas, vežė tą pirmą numerį į Maskvą, kad iš ten pasiektų Vakarus. Po dviejų mėnesių „Amerikos balsas“ pranešė, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ pasiekė Vakarus“, – su šypsena veide to proveržio detales Kauno arkivyskupijos salėje dėstė S.Tamkevičius, vienuolika metų buvęs prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ vairo.

Galima drąsiai teigti, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ buvo Tėvynės laisvintoja.

Kronikoje apie katalikų priespaudą ir veikliausiųjų persekiojimą skelbtos žinios atkakliems ir persekiojamiems katalikams teikė vilties, kad viešumo sąlygomis raudonoji valdžia kraštutinių priemonių vengs, kad bus apginta teisė nevaržomai praktikuoti savo tikėjimą ir mokyti jo tiesų vaikus ir jaunuolius. S.Tamkevičius šio leidinio numerius ruošė iki 1983 m. Raudonieji saugumiečiai likviduoti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ neįstengė“, – akcentuoja istorikas A.Grickevičius.

Išgyveno dėl bendražygių

Istoriko teigimu, vien priespaudos ir persekiojimo faktų viešinimo nepakako. Akivaizdu, kad tai suprato ir S.Tamkevičius, ir jo bendražygiai.

„Papildomos galimybės susidarė, kai raudonoji imperija 1976 m. pasirašė Helsinkio baigiamąjį aktą, kuriuo buvo įsipareigojama gerbti ir ginti žmogaus teises. Tad penki drąsiausieji Lietuvos katalikų dvasininkai, tarp kurių buvo S.Tamkevičius, 1978 m. sudarė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Šis viešai, remdamasis tarptautine teise ir pačios imperijos konstitucine teise, kovojo prieš valstybės antireliginės politikos apraiškas ir valdininkų savivalę. Tad nenuostabu, kad S.Tamkevičių ir jo bendražygius raudonieji saugumiečiai ir prokurorai stengėsi vienaip ar kitaip neutralizuoti. 1983 m. S.Tamkevičius buvo suimtas, nuteistas ir įkalintas“, – konstatuoja istorikas.

Jo teigimu, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ skleidžiamos žinios buvo svarbios ne tik LKB, bet ir visai Lietuvai, taip pat lietuvių išeivijai. „Per imperijos sostinės disidentus, kurie palaikė ryšius su užsieniu, šios žinios pasiekdavo Laisvąjį pasaulį. Užsienio lietuvių pastangomis katalikų hierarchai ir per juos visa Katalikų Bažnyčia, taip pat ne vienos šalies diplomatai ir politikai sužinojo ne tik apie Lietuvos katalikų priespaudą ir persekiojimą, bet ir apie pačią neteisėtai aneksuotą ir vargstančią Lietuvą. Be šio darbo ir per jį teikiamų žinių Lietuvos įvykiai nei tuomet, nei vėliau, kai prasidėjo Sąjūdis, nebūtų buvę Vakaruose taip lengvai suprasti. Galima drąsiai teigti, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ buvo Tėvynės laisvintoja“, – neabejoja pašnekovas.

Pats S.Tamkevičius pripažino, kad išgyveno dėl savo bendražygių, o leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“ būta ir skaudžių akimirkų: kratos, bendražygių P.Plumpos, sesės vienuolės Nijolės Sadūnaitės suėmimai ir įkalinimai. „Supratau, kad, nors ir teisingą reikalą ginu, per mane jie važiuoja į nelaisvę“, – švęsdamas kunigystės 60-metį, išgyvenimais dalijosi S.Tamkevičius.

Nors ir pats patyrė tardymus, kalėjimo gulto kietumą, tremtį, tai jis vadina Dievo malonės metais kunigystės kelyje. „Kai viskas gerai, žmogus išlempa, ir moralinės vertybės lieka antrame plane. Viešpačiui dėkoju, kad kunigystėje buvo daug išbandymų“, – žvelgdamas į praėjusius 60 metų atviravo kardinolas.

Švęsdamas garbingą sukaktį, laikotarpį, kai grįžo iš tremties, iki šių dienų, S.Tamkevičius peržvelgė trumpai: „Grįžau 1988 m. iš tremties, pasitiko Vilniuje su trispalve. Prasidėjo Atgimimas. Kunigų seminarijos dvasios tėvas, rektorius, vyskupo šventimai, arkivyskupo pareigos. Daug visko buvo, bet sunku viską aprėpti per tokį trumpą laiką. Už tuos 60 metų esu be galo dėkingas Viešpačiui. Kitas mano vietoje gal būtų daugiau padaręs, bet tas truputėlis gėrio, tiesos žodis nuvilnijo per pasaulį. Dėkoju Dievui, kad jis moka pasinaudoti ir netobulais įrankiais“, – su šypsena veide kalbą kunigystės jubiliejaus progą baigė kardinolas S.Tamkevičius.

Šiandien suvokiu jų reikšmę

„Išaušo graži antroji Velykų diena. Prieš sumą pėsčiomis nuvykau į kleboniją, o iš tenai, kunigų lydimas, atėjau į gimtinės bažnyčią, kurioje prieš 24-erius metus buvau pakrikštytas ir kurioje 8-erius metus patarnaudavau Mišiose. Ši bažnyčia buvo tarsi antrieji namai. Bažnyčioje daug žmonių, jų veiduose mačiau dalelę džiaugsmo, kurio buvo sklidina mano širdis. Po Mišių, kaip įprasta, teikiau primicijų palaiminimą. Šioje šventėje trūko tik motinos, kuriai mano primicijos būtų buvęs didžiausias atlygis už jos meilę ir norą, kad jauniausias sūnus pasiaukotų Dievo tarnybai. Prisimindamas šviesius anų dienų išgyvenimus, šiandien suvokiu jų reikšmę, nes per juos tvirtai įaugi į Bažnyčią kaip bendruomenę, kurioje pradėjai tikėjimo kelionę, su kuria klausei Dievo žodžio ir stiprinaisi Eucharistija. Visa tai padės tolesniame gyvenime padaryti reikiamus pasirinkimus ir atsilaikyti prieš visus gundymus.“

Iš arkivyskupo S.Tamkevičiaus atsiminimų knygos „Viešpats mano šviesa“, 2013.