"Esam netikę tėvai", – šypsodamasis save ir žmoną Nijolę pristato Gvidas Latakas. Tris vaikus šeima augina labai demokratiškoje aplinkoje – tarsi stebėdami, ne nurodinėdami.

Laukia grįžtančio tėčio

Medinuko mansardoje Vilijampolėje pasitinka visa Latakų šeima: Gvidas, Nijolė ir jų atžalos – 17 metų Dominykas, 14-os Emilija ir 12-os Beatričė. Žiemos mėnesiams pas Latakus apsistoja ir Nijolės mama. Dar dvi šių jaukių namų gyventojos – katė ir vėžlė – mums bendraujant netikėtai kur nors išnyra. Visa šeima susėda prie didelio stalo – vakarienę Latakai valgo kartu. Nebent mamai, Kauno klinikinės ligoninės laboratorinės medicinos gydytojai, reikia skubėti į naktinę pamainą. Svečiuojantis šiuose namuose susidaro įspūdis, kad čia su vaikais nemažai diskutuojama, tačiau labai demokratiškai: net jei šeimos nariai ir yra skirtingų nuomonių, jas išdėsto ramiai, be pakelto tono.

Šeima laukia iš darbo Kauno tautinės kultūros centre grįžtančio tėčio ir tik tada sėda vakarienės.

Aplink – sienos, nukabintos Gvido paveikslais, kuriuose dažnai galima atpažinti garsių drobių motyvus. Iš paveikslų žvelgia šventieji, istoriniai personažai. Nijolės papuošalų dėžutėje – beveik vien Gvido sukurti papuošalai. Kas suvedė medikę ir trims meno sritims – tapybai, juvelyrikai ir poezijai – atstovaujantį menininką? "Mes abu iš Telšių, ten, po Mišių, ir susipažinom. Mūsų mamos buvo pažįstamos – šnektelėjom ir mes", – prisimena G.Latakas. Paklausti, prieš kiek metų tai įvyko, Latakai skaičiuoja: "Prieš aštuoniolika? Palauk, ne, prieš dvidešimt, mes juk santuokoj jau aštuoniolika metų."

Geriausi metai su vaikais

"Tuokėmės iš meilės, iš ko gi daugiau? Sugalvojom: ai, rizikuojam. Abejonių nebuvo. Man reikėjo ryžtis išvažiuoti iš Telšių. Ten tris darbus turėjau, o Kaune – nieko. Bet, pagalvojau, kaip sakė Nijolė: į Telšius visada sugrįši", – pasakoja Gvidas.

Nijolė tuomet Kaune jau dirbo gydytoja. "Turėjau ir vieno kambario butelį mansardoje. Į tą mansardą J.Basanavičiaus gatvėje Žaliakalnyje Gvidas ir atsikėlė. Ten gimė visi trys vaikai. Dienas su jais leisdavau Ąžuolyne. Aš kaip ta beždžionėlė iš filmuko su jais keliaudavau. Būdavo, vežu užsnūdusią Beatričę vežimėlyje, jai prie kojų pasodinu Emiliją. Dominykas irgi pavargęs – ant skersinio iš kitos pusės atsistojęs, ant vežimėlio užgriuvęs, jo paspirtukas šone kabo. Vežimėlis traška, braška – mes visi važiuojam namo."

"Maniškė maniakiškai į Ąžuolyną kiekvieną dieną vaikus veždavo – grynu oru pakvėpuot. Nors ir pervargdavo, bet vis tiek", – sako G.Latakas. "Tai buvo geriausi, gražiausi metai – kai nereikėjo eiti į darbą, buvau su vaikais. Būdavo, atsikeli, visiems masažiuką, saulės, oro voneles padarai. Smagu buvo", – šypsosi Nijolė.

Tėvai pasitiki vaikais

Dabar Latakų atžalos – savarankiškos. Tėvai prisipažįsta pernelyg netikrinantys vaikų dienynų, suteikiantys jiems daug savarankiškumo. Ar tėvai visada išleidžia, jei vaikai vakare nori aplankyti draugus? "Pasakau, kad išeinu, ir einu", – sako Dominykas. "Mes pasitikim savo vaikais, jų nekontroliuojam", – sako mama. "Mes gan laisvai gyvenam, bet tai nėra blogai", – įsitikinęs Dominykas. "Taip, nes kai tėvai kitus per daug kontroliuoja, tai jie specialiai blogai elgiasi", – broliui pritaria Emilija. "Tėvai juk mato, kad mes ne su marozais vaikštom", – tęsia Dominykas. Jis – LSMU gimnazijos vienuoliktokas, sesės – J.Grušo meno gimnazijos moksleivės. Vadinasi, sūnus labiau į mamą, o dukros – į tėtį? "Visi vaikai linkę į meną, labai gražiai piešia, tik Dominykas nenori gal", – užsimena mama. "O parodos plakatą man labai gražų Dominykas sumaketavo", – pagiria tėtis. "Tas maketavimas, ir programavimo gimnazijoj mokomės – išmokstu, bet netraukia manęs. Tas pats, kas blynus iškept", – sako Dominykas. "Tai kad tu blynų nelabai kepi", – juokiasi tėtis.

Mamai virtuvėje daugiausia padeda Latakų jaunėlė. "Beatričė – kitokia. Mes tinginiai, o ji – ne", – jauniausią seserį apibūdina Dominykas. "Iš vaikų ji labiausiai palaiko tvarką namuose", – džiaugiasi N.Latakienė. "Taip, ir mano daiktus sutvarko taip, kad aš jų nerandu", – pyksta Emilija. Sesutės gyvena viename kambaryje ir dėl tvarkos dažnai susiginčija. "Taip mergaitės šlifuojasi. Vienas vaikas auga išglostytas, nutupinėtas. Tačiau taip net nesimato, koks jis iš tikrųjų yra. O kai jis auga tarp kitų tokių pat – visai kas kita", – sako G.Latakas.

Namuose taisyklių nėra

Latakai tikina neskirstantys darbų į vyriškus ir moteriškus. "Išeidama į naktinę pamainą stengiuosi maisto palikt pagaminto arba pusiau pagaminto. Bet, kai manęs nėra, Gvidas virtuvėje sukasi. Aš grįžtu – sakau, eik jau tu prie savo menų. Taip ir gyvenam – vienas kitą paramstydami", – sako N.Latakienė. Gimus Beatričei, ji pati paskatino vyrą stoti į magistrantūrą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete: "Pasakiau: aš vaikus paauginsiu."

Pasiteiravus, kuris iš jų šeimos galva, G.Latakas atsako: "Stengiamės, kad tų galvų nebūtų." Abu sutartinai purto galvas: rimtų konfliktų tarp jų nėra buvę. Net ir dėl to, kad Gvidas – menų pasaulio žmogus, kartais gyvena kažkur ne čia? "Mes nesam priešybės. Menai man pačiai visada rūpėjo. Kai mokiausi Kauno medicinos institute (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – red. past.), eidavau ir į atvirų durų dienas: į keramiką, tapybą. Mane traukė menininkų pasaulis", – prisimena N.Latakienė. "Mes net labai panašūs. Beje, abu gimę birželį, Dvyniai", – papildo G.Latakas.

Šeima neturi taisyklių – šiuose namuose nėra sutarta, kas kiek laiko kuris plaus indus ar panašiai. "Aš viena indus plaunu", – sako Beatričė. "Beatričė labiausiai padeda mamai. Viskas čia būna suplauta, sudėta, suslėpta, – kad blizgėtų, kai mama grįš iš darbo ir galės pasidžiaugti", – sako G.Latakas.

Savo nuomonės neperša

Bendraujant susidaro įspūdis, kad Latakai vaikus visą laiką augino lengvai, tarsi visai be rūpesčių. Tačiau Dominykas nusprendė: "Vaikus auginti neapsimoka – čia galvojant praktiškai. Kaip iš tikrųjų – kitas klausimas. Neapsimoka, nes į juos reikia daug investuoti. Reikia pirmiausia sau pagyventi."

"Visi šiuolaikiniai taip sako: sau, sau. Taip atsiranda didelis egoizmas", – sūnaus išdėstytas mintis atremia G.Latakas. "Pirmiausia norisi save tobulint, o ne kitus", – savo argumentus toliau dėsto Dominykas. "Kai esi kolektyve, tu ir tobuliniesi, šlifuojiesi. Sakoma: tėvai auklėja vaikus. O iš tiesų ir tėvai šlifuojasi. Kai Dominykas gimė, turėjau įsivaizdavimų, kaip reikia vaiką auklėti. Paaiškėjo, kad visos tos teorijos, deja, yra tik teorijos. O kai gimė mergaitės, aš jau nebeturėjau jokių iliuzijų, nes visos mano turėtos vaikų auklėjimo iliuzijos subliūško. Ir aš tada pagalvojau: tegu vaikai auga taip, kaip auga, o aš stebėsiu ir tame dalyvausiu, – panašius principus G.Latakas sako taikantis ir dirbdamas su vaikais Tautinės kultūros centre. – Aš vaikams temų nesakau – ateina ir patys pradeda jas vystyti. Aš esu tik patarėjas. Ir šeimoj panašiai – neperšu vaikams savo nuomonės. Su jais stengiamės nekalbėti pakeltu tonu – siekiame būti draugais."

"Mes esam netikę tėvai: nei mes tuos vaikus labai prižiūrim, nei tą elektroninį dienyną tikrinam – patys vaikai atneša, parodo: va, čia – mano, čia – mano", – pasakoja menininkas.

Nijolė prisimena, kad sūnui pradinėse klasėse buvo sunku: į darželį nėjęs berniukas į mokyklą ėjo tarsi į lažą, per pamokas negirdėdavo, ką pasakoja mokytoja. "Grįžta iš mokyklos, pusvalandis adaptacijai, o po to jau matau, kad jis sugrįžęs į save", – pasakoja G.Latakas. "Manęs tada vos nepaliko antriems metams toje pačioje klasėje", – prisimena Dominykas. "Dėl to nebuvau labai sunerimusi. Tačiau Dominykui pasakiau: aš nestovėsiu tau už nugaros, pats galvok, kaip tau reikėtų tvarkytis. Sakiau, kai mokysiesi, stengsiesi, tau ims sektis, pamatysi, kaip smagu ir tau pačiam, ir mokytojai. Ir septintoj klasėj įvyko lūžis", – prisimena N.Latakienė.

"Dabar brolis – tikras mokslinčius", – įvertina Beatričė.

Paklaustas, kaip jį reikėtų pristatyti – kaip paauglį ar jau beveik suaugusį – Dominykas atsako: "Mes dar vaikai. Vienuoliktokai, dvyliktokai man dar labai vaikiškai atrodo."

Gvidas ir Nijolė – žemaičiai. "Mes, žemaičiai, labiau didžiuojamės savo kraštu, Lietuva, labiau ir nacionalines vertybes pripažįstam. Kodėl mes turim garbinti tai, kas kitų, jei savo turim?" – patriotiškai klausia G.Latakas. Šeimos atžalų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria: Emilija pritaria, o Dominykas – ne. Pasiteiravus, ar jiems svarbiau nei užsienis būtų likti gyventi Lietuvoje, Dominykas prisipažįsta: "Aš taip nesakyčiau." "Užsienyje svetimas jautiesi – juk ir galvoji lietuviškai", – savo argumentus pateikia Emilija. "Praeina savaitė – ir galvoji angliškai. Man tas požiūris, kad tiktai Lietuva, ir nieko daugiau, atrodo konservatyvus", – dėsto Dominykas. "Jaunas visada liberalesnis, senas – konservatyvesnis", – ramiai apibendrina G.Latakas.