Kino galia

Po nepriklausomybės atkūrimo kino teatrai Lietuvoje išgyveno krizę. Po jos daugelis taip ir neatsigavo arba dar kažkiek laikęsi dėl įvairių priežasčių užgeso. Kino industrija visame pasaulyje išgyveno ir dramatiškus techninius pokyčius – tai skaitmeninio audiovizualinio formato išradimas ir pritaikymas masiniam naudojimui.

Tačiau sovietmečio kartos vaikai puikiai mena kino teatrus kaip vieną iš tuo metu labiau prieinamų pramogų. Dar kita kino teatrų galia – jie tapdavo puikiu prieglobsčiu pabėgus iš pamokų. Tuomet šlaistytis gatvėje buvo pavojinga. Negalėjai žinoti, kada išgirsi kokio akylo nepilnamečių reikalų inspektoriaus klausimą: „Kodėl ne pamokose?“

Pirmas seansas kino teatre „Kanklės“ prasidėdavo 10 val., todėl iki jo reikdavo atsargiai pralaukti valandėlę, o tada jau ramiai iki vidurdienio mėgautis kinu. Tuo „Kanklės“ ir tiko, kad anksti pradėdavo rodyti kino filmus. Dabar šioje vietoje galima įsigyti pieno ar kruopų, nes po ilgų ieškojimų, kaip pritaikyti buvusio kino teatro erdvę, čia įsikūrė prekybos centras.

Sovietmečiu pietūs mokykloje kainavo 30-40 tuometinių sovietinių kapeikų. Bilietas į kiną – perpus mažiau į dieninį seansą. Tiksliau bilietų kainos priklausė nuo seanso laiko ir nuo to – tarybinį ar užsienietišką filmą ėjai žiūrėti, tad jos svyravo nuo 10 kapeikų iki 1 rublio.

Kodėl paminėjau mokyklinių pietų kainą? Lengviausias kelias greitai prasimanyti kapeikų kinui buvo nevalgyti mokyklinių pietų. Juk nesakysi mamai, kad planuoji šklenkinti pamokas ir reikia pinigų kinui. Vieno kino seanso „Kanklėse“ nepakakdavo visam pamokų laikui užmušti. Pažiūrėjus filmą čia, kelionė tęsdavosi į kitą kino teatrą. Laisvės alėjoje buvo dar du, o kėlionė baigdavosi Senamiesčio pradžioje buvusioje „Santakoje“. Tada į troleibusą ir, lyg po pamokų, ramiai grįžti namo.

Laviruoti tarp propagandos

1980 m. „Santakos“ kino teatrui vadovavo kaunietė Stasė Mickutė. Buvusi kino teatro direktorė prapliupo juoktis, kad pas ją tikrai filmus žiūrėdavo pamokų ir paskaitų bėgliai. „Mano draugė, VDU profesorė Nijolė Petkevičiūtė, sakė, kad būdama studentė bėgdavo iš paskaitų ir eidavo į mano kino teatrą“, – faktą kaip kokybės ženklą minėjo S.Mickutė.

„Santakos“ buvusi direktorė S.Mickutė pasakojo, bendravusi su žiūrovais, todėl žinojusi, kokius filmus jie nori matyti. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Santaka“ veikė iki 1990 m. Iš dominikonų vienuolių atimtas pastatas, kuriame buvo rodomi kino filmai, buvo grąžintas dvasininkams. Buvęs kino teatras „Santaka“ šiuo metu – Kauno Švč.Sakramento bažnyčia, atgimusi kaip kultūrinė erdvė „Sakramentas“.

S.Mickutė „Santakai“ vadovavo iki 1985 m., tačiau tuometei valdžiai neįtiko. „Reikėjo daug propagandinio darbo. Jiems atrodė, kad per mažai to darbo dirbu“, – ranka numojo S.Mickutė, bet su didžiuliu pasididžiavimu sklaidė tuometės spaudos pastebėjimus apie „Santaką“.

1984 m. „Kauno tiesa“ rašė: „Kauno miesto kino teatrus kasmet aplanko apie šešetas milijonų žiūrovų“. Skaičius, aišku, įspūdingas. Ne mažiau įspūdingai aprašomas ir kinematografininkų kūrinių tikslas – „skiriama tarybinės liaudies kovoms ir darbo žygiams įamžinti, atveria turtingą amžininko jausmų ir minčių pasaulį, perteikia nemarius literatūros klasikos puslapius, gėrio ir grožio dvasia auklėja jaunąją kartą“.

Nepaisant privalomo propagandinio darbo, „Santaka“ išsiskyrė iš kitų sovietmečio kino teatrų. S.Mickutė neslėpė, kad tai buvęs jos nuopelnas. Pati mėgusi gilius psichologinius filmus, tokius stengėsi rodyti ir „Santakos“ žiūrovams.

„Kino teatre veikė kavinė, kurioje rinkdavosi menininkai – aptarinėdavo filmą, diskutuodavo. Buvo galima kavos, vyno išgerti. Aš pasikalbėdavau su jais, klausdavau, kokius filmus jie norėtų pamatyti“, – pasakojo S.Mickutė.

Dabar tuos filmus vadintume nekomerciniais. Buvusi „Santakos“ direktorė išskyrė, kad itin laukiami buvo Andrejaus Tarkovskio filmai. Kai kuriuos, anot vadovės, tekdavo kartoti ir po keletą savaičių ilgiau nei buvo numatyta, nes žmonės ateidavo prašyti rodyti dar ir dar. Pirmą kartą A.Tarkovskio „Stalkeris“ „Santakoje“ buvo parodytas 1980 m.

„Santakoje“ galėjai pasižiūrėti gerų filmų. Masinės sovietų produkcijos niekalo ten nerodydavo. Žiūrovų nebuvo daug, salė kartais apytuštė, bet ateidavo tie, kurie žinojo, ko nori. Bergmanas, Antonionis, Felinis, Kurosava kaunietiškąją kino auditoriją pamalonindavo būtent „Santakoje“. Joje negliaudydavo saulėgrąžų, nešiurendavo saldainių popierėliais. Kartais kokia porelė bučiuodavosi paskutinėje eilėje, bet labai jau droviai“, – tokie randami prisiminimai apie „Santaką“.

Buvusioje bažnyčioje sovietmečiu veikęs kino teatras „Santaka“ išsiskyrė savo rodomų filmų repertuaru.

Kitoks kinas

Šiandien įprasta, kad prieš filmą rodoma kitų filmų reklama. Sovietmečiu prieš filmą buvo rodomi dokumentiniai žurnalai, pavyzdžiui, „Tarybų Lietuva“, „Lietuvos pionierius“ ir panašiai. Jie prieš kino seansus buvo privalomi.

Kino teatrų darbuotojai turėjo ir kitų prievolių – „tobulinti savo veiklą propaguojant kino meną bei jo svarbą ideologinio auklėjimo darbe“ (1984 m. „Kauno tiesa“). S.Mickutė prisiminė, kad tuo metu įkūrė Liaudies universiteto kino meno fakultetą. „Kadangi publikos susidomėjimas fakulteto veikla buvo didžiulis, visų norinčių nepajėgėme sutalpinti į 300 vietų salę, tai įsteigėme papildomus abonementus“, – pasakojo S.Mickutė.

„Santakoje“ buvo organizuojami susitikimai su kino režisieriais, aktoriais, kino kritikais. Tai buvo neatsiejama kino teatrų veiklos dalis. Taip pat buvo rengiamos parodos – tapybos, akvarelės, fotografijos darbų.

„Aišku, laikai buvo sovietiniai, tekdavo ir temines parodas organizuoti, pavyzdžiui, kokioms nors revoliucijos metinėms. Neorganizuosi – nedirbsi. Aš ir taip nusikaltau tiems sovietiniams renginiams, todėl mane ir atleido, esą dirbau ne tą, ką reikia“, – tokio savo požiūrio S.Mickutė visiškai nesigaili.

Nepaisant būtinybės propaguoti sovietinę ideologiją, „Santakos“ direktorė surengė žiūrovų konferenciją. Į anketos klausimus tada atsakė apie pusė tūkstančio žiūrovų, kurių amžius svyravo nuo 20 iki 30 metų. Žurnalas „Kinas“ 1983 m. apie šią „Santakos“ konferenciją rašė:

„Atkreiptinas dėmesys į tai, kokį reklaminį momentą žiūrovai laiko esminiu – tai režisieriaus pavardė. Dažnai minimos A.Tarkovskio, M.Antonionio, I.Bergmano, F.Felinio pavardės, pageidaujama dažniau kartoti šių autorių filmus. Remdamasi šiomis anketomis, direktorė yra sumaniusi ciklą „Pageidavimų ekranas“.

Žiūrovų pageidavimu argumentuodama vieno ar kito filmo poreikį, S.Mickutė juos užsakydavo Kinofikacijos centre. Mažiausias tuo metu Kaune „Santakos“ kino teatras alsavo netipiška tiems laikams atmosfera. Direktorė prisiminė, kad teatro lankytojai buvo savi, pastovūs, dažnai netgi sveikindavosi gatvėje.

Keičia paskirtį

Visi Kauno kino teatrai siekė būti išskirtiniais, patraukliais savo aplinka, repertuaru, kainomis ar teikiamomis paslaugomis. Laisvės alėjos kino teatrai bene geriausiai galėjo įgyvendinti pramoginę kino teatrų funkciją. Jie siekė tapti kino oazėmis, kur miestiečiai turiningai praleistų laisvalaikį.

Laisvės alėjos kino teatrai turėjo savo veidą, repertuaro politiką. Pailsėti ar gerą filmą pažiūrėti atėję kauniečiai žinojo, ko gali tikėtis iš vieno ar kito kino teatro, ir rinkosi pagal savo skonį ir piniginę.

Buvusiuose legendiniuose Kauno kino teatruose šiandien vyksta pati įvairiausia veikla. Nors ir kaip neįprastai pritaikyti kai kurie kultūros židiniais buvę pastatai, jie kauniečius vis dėlto džiugina labiau nei vaiduokliais virtusios kino salės. Taip savo vietos šiandien neranda kino teatras „Laisvė“. Visai neseniai nors ir nerestauruotas „Dainos“ kino teatras priėmė kelis Modernaus šokio festivalio pasirodymus. „Dainos“ erdvė pritaikyta Edmundo Frėjaus darbų parodai.

Miesto širdyje Laisvės al. esantis „Laisvės“ kino teatras nyksta, tapdamas benamių prieglauda. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

A.Mickevičiaus gatvėje sovietmečiu buvo kultūros ir laisvalaikio centras „Senasis trestas“, kuriame taip pat buvo rodomi kino filmai. 2006 m. statinys nugriautas ir jo vietoje dabar veikia Kauno apygardos teismas.

Sovietmečiu ypač modernūs kino teatrai veikė Vytauto prospekte – „Planeta“ ir Savanorių prospekte pastatytas „Kaunas“. 1966 m. atidaryta „Planeta“ tuo metu buvo didžiausias kino teatras. „Makenos auksas“, „Legenda apie dinozaurą“, „XX a. piratai“, indiško kino klasika „Zita ir Gita“ – tik keletas to meto filmų, kuriuos pamatyti norėdavę kauniečiai stodavo į ilgas eiles prie bilietų kasų.

Buvusioje „Planetoje“ dabar kvepia dešromis ir žuvimi. Čia įsikūręs Miesto turgus. O 1972-aisiais pastatytas „Kaunas“ rado naujus šeimininkus. „Kaune“ veikia prekybos centras ir įvairios kitos bendrovės. Dar vienas sovietmečio palikimas – kino teatras „Dainava“ Pramonės prospekte – dabar pritaikytas įvairioms parduotuvėms.

„Santakoje“ galėjai pasižiūrėti gerų filmų. Masinės sovietų produkcijos niekalo ten nerodydavo. Žiūrovų nebuvo daug, salė kartais apytuštė, bet ateidavo tie, kurie žinojo, ko nori.

Istoriniai vingiai

1940 m. buvo atidarytas tuo metu modernus kino teatras „Pasaka“ dabartiniame Savanorių prospekte. Pokariu jis buvo pritaikytas Medicinos universiteto Sporto katedrai, erdvėse vykdavo treniruotės. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje „Pasakoje“ vėl buvo įrengta 420 vietų kino salė. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę kino teatras bankrutavo. Tačiau art deco stiliaus pastate įsikūrė vienas, vėliau kitas naktinis klubas.

Portale „Atminties vietos“ Gintaras Vitulskis prisimena Žemuosiuose Šančiuose buvusį kino teatrą „Taika“: „Prisimenu jame matytą filmą „Tarzanas“ su pagrindinio vaidmens atlikėju Johnny Weismulleriu. Kinas sovietmečiu buvo paverstas vienu iš pagrindinių propagandinių ginklų, bet vis vien retkarčiais pamatydavome ir užsienyje sukurtus pasaulinius šedevrus, tokius kaip režisieriaus Stanley Kubricko sukurtą juostą „Spartakas“ su Kirku Douglasu ar „Kleopatra“ su Elizabeth Taylor. Eilės būdavo milžiniškos“.

Sąjungos aikštėje 1974 m. pastatytas kino teatras „Vilnis“ taip pat pakeitė savo paskirtį. Dabar jame su artimaisiais atsisveikina kauniečiai, palydėdami juos į paskutinę kelionę.

„Eigulių“ kino teatras P.Lukšio gatvėje, pastatytas sovietinės valdžios metais, veikė dar ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Dabar jame įsikūrusios įvairias paslaugas teikiančios firmos.

1940 m. balandį Laisvės alėjoje buvo atidarytas kino teatras „Romuva“. Moderniosios tarpukario architektūros pastate buvo įrengta tuo metu viena erdviausių, moderniausių kino salių Lietuvoje.

Vienintelis tarpukarį ir sovietmetį pergyvenęs kino teatras „Romuva“ tęsia veiklą. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kino teatras veikė ir sovietmečiu. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, „Romuvai“ buvo kilusi grėsmė sunykti. Visuomenės ir miesto valdžios pastangomis 2012 m. kino teatro veikla buvo atnaujinta.