Sergantieji išsėtine skleroze negalios gali išvengti

Pažeidžia nervų dangalą

Išsėtinė sklerozė yra lėtinė autoimuninė uždegiminė centrinės nervų sistemos liga, kurios metu, veikiant infekciniams ir aplinkos veiksniams organizme formuojasi autoantikūnai, kurie patekę į centrinę nervų sistemą sukelia nervinių ląstelių uždegimą, nervinių dangalų apvalkalo mielino pažeidimą ir pačios ląstelės sunykimą.

„Klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškia priklausomai nuo to, kurioje galvos ar nugaros smegenų srityje formuojasi išsėtinės sklerozės židiniai, kurie ligos pradžioje dažniausiai turi uždegiminį pobūdį“, – aiškina LSMU ligoninės Kauno klinikos Neurologijos klinikos Nervų sistemos ligų ambulatorinio skyriaus vadovė prof. Renata Balnytė.

Dažniausiai liga prasideda 20–40 metų amžiaus žmonėms, nes tuomet imuninė sistema yra aktyviausia. Bet, pasak gydytojos, liga gali pasireikšti ir vaikų amžiuje bei vyresniems kaip 50 metų žmonėms. 

Simptomai praeina, bet...

Liga dažniausiai pasireiškia regos sutrikimais – žmogus staiga ima nebematyti viena akimi, motorinės sistemos pažeidimais – paralyžiai, vienos kūno pusės ar vienos galūnės pasilpimas, taip pat jutimų sutrikimai – parestezija, nutirpimas. Tačiau gali būti ir pusiausvyros, koordinacijos, dubens organų funkcijos sutrikimų.

Pasireiškus ligos simptomams, ypač jutimo, pacientai kartais nekreipia dėmesio, negalvodami, kad tai gali būti rimtos ligos požymiai, ir jiems praėjus nesikreipia į gydytojus. Dažniausiai simptomų pasireiškimas yra susijęs su  besivystančiu uždegiminiu procesu centrinėje nervų sistemoje. Uždegimas gali praeiti ir be gydymo, bet jis gali palikti liekamuosius reiškinius ir ilgainiui žmogui gali nebeatsigauti pažeista funkcija.

Prof. R. Balnytė sako, kad liga turi tris stadijas: pirmoji – uždegiminė, dažniausiai ji būna ligos pradžioje, vėliau uždegimo apimtose vietose pažeidžiamas mielino sluoksnis, ir galiausiai – degeneracija, kai pradeda nykti nervas. Tada ligoniui gali progresuoti negalia.

„Labai svarbu parinkti tinkamą gydymą, kad būtų galima kuo anksčiau slopinti uždegiminius procesus, kad nesunyktų neuronai ir neišsivystytų negrįžtami pažeidimai“, – teigia prof. R. Balnytė.

Tai nėra labai lengva, nes visų pirma būtina nustatyti, kokia konkrečiam žmogui yra ligos eina – paūmėjimai su remisijomis, vadinamoji remituojanti recidyvuojanti ligos formą, ar progresuojanti liga, kai nuo pat ligos diagnozės nustatymo progresuoja negalia be aiškių paūmėjimų.

Didelė dalis vaistų, esančių ir pasaulyje, ir Lietuvoje, yra skirti remituojančiai recidyvuojančiai ligos formai gydyti. Tačiau ir progresuojančiomis ligos eigos formomis sergantieji šiandien gali gydytis.

Gydymas – visą gyvenimą

Jeigu pacientui nustatoma išsėtinė sklerozė, gydymas yra ilgalaikis, kadangi vieno vaisto, kuris išgydytų ligą, kol kas nėra. Tačiau neretai atsitinka taip, kad žmogus jaučiasi visiškai sveikas ir ima manyti, kad jam nebereikia vaistų. Kartais pacientai pavargsta juos vartoti, važinėti į gydymo įstaigas, todėl liaujasi gydęsi ir patiria naują ligos ataką ir ligos progresavimą. Dėl to gydytojai svarsto, kaip gydymą padaryti kuo patogesnį ir patrauklesnį.

Prof. R. Balnytė sako, kad yra keli gydymo etapai: pirmos eilės gydymas yra vaistai, dažniausiai injekcijomis ir tabletėmis, o antros eilės – dažniausiai infuzijos ir tabletės.

„Pacientai turi galimybę pasirinkti, ar naudoti injekcinius preparatus ar tabletes, bet kokiu atveju gydytojas turi įvertinti ligos eigą, aktyvumą, neurologinę pažaidą ir su pacientu priimti geriausią sprendimą. Turime pacientų, kurie leidžiasi vaistus jau penkiolika metų ir neketina keisti gydymo. Tačiau yra ir tokių, kurie bijo adatų, šalutinių leidimosi reakcijų, tokiems pacientams siūlome tabletes. Kiekvienam pacientui stengiamės parinkti ir efektyviausią, ir mažiausiai šalutinių poveikių sukeliantį, ir patogiausią preparatą, nes svarbu, kad dėl vaistų vartojimo nenukentėtų gyvenimo kokybė“, – sako profesorė.

Dėl šios priežasties vaistų gamintojai kuria skirtingų formų vaistus. Greitai Lietuvos ligoniams bus prieinama nauja jau seniai vartojamo vaisto natalizumabo forma. Šis vaistas skirtas itin aktyviai ir agresyviai išsėtinės sklerozės ligos eigos formai gydyti. Iki šiol vaistas buvo infuzinis, t. y. lašinamas į veną, o dabar jį bus galima leisti po oda.

Šis vaistas ne tik bus greitai suleidžiamas, bet ir ligonį po suleidimo medikams reikės stebėti trumpiau. Pasak gydytojos, kol kas pacientai turės atvykti į išsėtinės sklerozės gydymo centrus, jei po injekcijų pacientai nepatirs nepageidaujamų poveikių, vėliau, suleidus vaistus, jie iš viso nebebus stebimi. Tad gali būti, kad jie vaistą galės susileisti artimiausioje gydymo įstaigoje. Tai ne tik patogu ligoniui, bet ir taupomi gydymo įstaigų resursai, mat pacientas gydymo įstaigoje užtrunka trumpai, nereikia infuzinės lovos, personalo priežiūros ir kt.

„Iki šiol išsėtinė sklerozė asocijuojasi su negalia, tačiau, nustačius ligą ankstyvoje stadijoje ir tinkamai gydant šiuolaikiniais vaistais, neįgalios galima išvengti. Jeigu sustabdysime uždegiminius procesus, liga neprogresuos, neprogresuos negalia, nesikartos paūmėjimai. Toks ir yra gydymo tikslas“, – pastebi prof. R. Balnytė.