Sujungė šviesa
Vėjyje besiplaikstančios žvakių liepsnelės Lapkričio 1-ąją brėžė „Sielų upės“ kontūrus. Viena po kitos įsižiebusios ugnelės sukūrė šviesos taką, o juo einantys žmonės mintimis lankė tuos, kurių jau nėra šalia. Šįvakar, regis, niekas neskubėjo – vieni ieškojo vietos savo žvakelei, kiti apžiūrinėjo šviesos instaliaciją. Įsižiebiančios liepsnelės pamažu užpildė visą erdvę, o jų šviesoje susipynė daugybė asmeninių istorijų.
Vieni renginio lankytojai atsinešė savo žvakes ir patys jas įkomponavo į šviesos upę, o tie, kurie žvakių neturėjo, galėjo jų pasiimti Rotušės aikštėje. Taip kiekvienas norintysis turėjo galimybę prisidėti prie bendros šviesos instaliacijos.
„Atrodo, degdamas žvakelę palieki ir dalelę savęs. Labai geras jausmas“, – Vilijos vardu prisistačiusią kaunietę džiugino ir tai, kad upėje degė vaškinės, o ne baterijomis maitinamos žvakės.
Merginos įsitikinimu, tikros žvakių liepsnelės suteikė renginiui daugiau jaukumo ir autentiškumo, o gyva ugnis kūrė ypatingą atmosferą.
Pokyčiai gyvenimuose
Šiemet Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Studentų atstovybės organizuojama „Sielų upė“ paminėjo 25-ąjį jubiliejų. Per šį laiką, anot organizatorių, tradicija tapo neatsiejama Kauno rudens dalimi, kasmet suburiančia skirtingų kartų žmones.
Renginyje susitinka jaunimas, šeimos ir vyresni kauniečiai. Vieni ateina uždegti žvakės, kiti – tiesiog pabūti, prisiminti ir pajusti bendrystę su tais, kuriuos sieja panašūs išgyvenimai.
„Svarbiausia, kad tokia tradicija gyvuoja. Gali ateiti, uždegti žvakę ir tyliai pabūti su savo mintimis. Kartais daugiau nieko ir nereikia“, – kalbinta vyresnio amžiaus kauniečių pora džiaugėsi, kad nepaisant bėgančių metų, išliko pagrindinė idėja – suteikti žmonėms erdvę prisiminti ir pagerbti išėjusius artimuosius.
O atsiminti ką, anot kalbintųjų, kasmet yra vis daugiau.
„Anksčiau galvodavau apie vienus artimuosius, dabar jau yra ir daugiau, kurių nebėra. Todėl kiekvienais metais ši vieta įgauna kitą prasmę“, – kaunietė Armanda prasitarė, „Sielų upėje“ dabar ieškanti prisiminimų ne tik apie senelius, bet ir apie tėvus, kurių neteko pastaraisiais metais.
Atminimas – širdyse
Jubiliejinis vakaras buvo papildytas ir muzikiniais pasirodymais. Susirinkusiesiems koncertavo studentės Andželika Martinkutė ir Emilija Jankauskaitė. Muzika, žvakių šviesa ir tyli vakaro atmosfera kūrė progą ne tik liūdėti, bet ir prisiminti gražias akimirkas.
„Norisi prisiminti ne tai, kad žmogaus nebėra, o tai, koks jis buvo, kaip juokėsi, ką kartu veikėme. Visa tai juk lieka su mumis“, – mintimis dalijosi kaunietis Rokas.
Dvidešimt penkerius metus tekanti „Sielų upė“, anot jo, tarsi primena, kad žmonės gyvi tol, kol apie juos galvojame.
„Vakaro žvakės galiausiai užgęsta, tačiau jų šviesa išlieka – kiekvieno atėjusiojo prisiminimuose“, – į tekančią šviesų upę žvelgė jaunas vyras.
Naujausi komentarai