Bendraujant su Marcele Daugėliene sunku patikėti, kad šiai guviai senolei – jau šimtas metų. Ji puikiai girdi, be akinių skaito, siuva ir be vargo įsiveria siūlą į adatą.

„Per praeitus metus visai giminei primezgiau 26 poras kojinių. Šiemet tiek nebebus – pirštai apstingę“, – aiškina puikios atminties ir šviesių akių močiutė, gyvenanti Kauno rajone, Ramučiuose, kartu su anūko šeima.

„17 metų išdirbau Kudirkos Naumiesčio kultūros namuose, todėl esu įpratusi svečius pasitikti su šypsena, kuo maloniau – kad pasijustų tarsi namie. Rytais dirbdavau valytoja, vakarais – bilietų tikrintoja. Geras buvo darbas, visus filmus pamatydavau“, – prisimena senus laikus šimtametė.

Tiesa, itin stiprios sveikatos, niekada neoperuotą ir tik po 90 gimtadienio vaistus pradėjusią vartoti moterį gyvenimas ir vėtė, ir mėtė: su vyru Antanu pragyvenus vos šešerius metus ir susilaukus keturių vaikų, Marcelė liko našle. Antanas, nesulaukęs Antrojo pasaulinio karo pabaigos, 1945 metais mirė Rusijos tyruose nuo plaučių uždegimo.

Tačiau net ir praėjus šešioms dešimtims metų po vyro mirties, Marcelės veidas nušvinta, kai ji pradeda pasakoti apie savo Antaną: „Daug ir sunkiai dirbau savo tėviškėje – turėjome 19 hektarų ūkį, kurį tekdavo visą apeiti, sutvarkyti. Todėl ir ištekėjau ne už ūkininko, bet siuvėjo – savo Daugėlos. O gražus buvo, o kaip siūdavo! Netrukus ir pati pramokau siūti – taigi darbavomės abu.“

Paklausta, ar nebuvo minčių ištekėti dar kartą, Marcelė greitai atšauna: „Ant keturių vaikų, koks vyras galėjo eit? O jei būtų į mano vaikus piktai pažiūrėjęs, man juk širdį skaudėtų. Nors gerbėjų netrūko...“.

1912 metų spalio 17 dieną Šakių rajone, Piktžirnių kaime, gimusi Marcelė užaugino keturis vaikus, susilaukė 8 anūkų, 21 proanūkio (vyriausiam – jau 27-eri, jauniausiam – dveji) ir vienos proproanūkės.

Iš keturių Marcelės vaikų gyvos tėra dvi dukterys. Viena jų, Rima Spranaitienė, žavėjosi mamos stipria sveikata: „Mes visi pasiskųsdavome tai vienais, tai kitais negalavimais, brolį ir seserį pakirto širdies ligos, o mama visada buvo sveikiausia iš visų mano pažįstamų žmonių.“

Tiesa, ilgaamžiai yra ir kiti Marcelės šeimos nariai: 94 ir 92 metų sulaukusios seserys bei 79 metų brolis, su kuriais senolė vis dar pažaidžia kortomis.

Pasak dukters, mama ir pati piktai nekalba, ir iš kitų ateinančius piktus žodžius nuleidžia negirdomis. „Esu jautri, jei ką negero pasako, ilgai jaučiu ir nešiojuosi tą blogumą“, – prisipažįsta šimtametė.

Šiuo metu Marcelė leidžia dienas daug skaitydama. „Skaitau ir romanus, ir spaudą, žiūriu televiziją. Ir balsuoti buvau – anūkai nuvežė!“, – išdidžiai pasakoja šimtametė. Bet į diskusijas apie šių dienų aktualijas nesileidžia ir numoja ranka: „Et, daug aš čia suprantu apie tą valdžią!“.

Kol visi šeimos nariai dirba ir mokosi, mezgančiai ir skaitančiai senolei kompaniją palaiko taip pat garbingo amžiaus bokseris.