Pašaukimas – mokykla

E.Bitkevičienė juokauja, kad ji – kaimietė, nors gimė Argentinoje, Urdinarrain mieste. Ten susituokė jos tėvai Jonas ir Emilija Žukai.

„Taip, taip, 1920 m. birželio 30-ąją pasaulį ir tėvus pasveikinau savo verksmu“, – artėjant dar vienam – šimtajam birželiui, šypsojosi ponia Eliza. Tuomet pasitaisė smetonišką garbaną, kurią ryte sutepė linų sėmenų klijais, ir patogiai atsilošė savo namų kėdėje.

„Nuo ko pradėti pasakoti?“, – senjorai dirstelėjus į išguldytus lapus ir nuotraukų albumus supratau, kad mudviejų susitikimui ji pasiruošė labai atsakingai. Visgi rankraščius paprašiau pastumti į šalį ir kalbėti ne datomis, o prisiminimais. Pastarieji grąžino į Argentiną, kur šviesiaplaukė po lauką lakstė drauge su šeimos vyresnėliais – Elenyte, Leonu ir Paulina. Dvi seserys ir brolis tuo metu Argentinoje jau lankė mokyklą, o dvejų Eliza ir šeimos pagrandukė Rosita tiesiog nerūpestingai leido vaikystę. Nors antra pagal dydį Pietų Amerikos valstybė lietuvaičiams buvo svetinga, 1922-aisiais jie nusprendė grįžti į savo gimtinę. Šeima įsikūrė Naisiuose. Čia mažoji Eliza ėmė lankyti mokyklą, o baigusi ją įstojo į Šiaulių mokytojų seminariją. Paklausta, kodėl nusprendė būti mokytoja, šimtametė nusijuokė – mokytis ėjo kelios draugės, o ji įkandin. Ir nors to nepripažino, jau po kelių minučių pokalbio buvo aišku, kad mokytojos kelias – tikrasis ponios Elizos pašaukimas.

Eliza Bitkevičienė

Daugiau nei mokytoja

Baigusi mokslus jauna mokytoja pirmiausiai buvo paskirta į Raseinių rajono Vičaičių, vėliau – Kuršėnų rajono Kubelių pradinę mokyklą. Minėtos vietos buvo ne prie širdies, todėl Eliza ėmė minti kelius į Švietimo skyrių ir prašytis darbo kitoje ugdymo įstaigoje. 1947-aisiais, drauge su vyru Jonu, kuris sovietinės okupacijos pradžioje pakeitė profesiją ir taip pat tapo mokytoju, jiedu gavo paskyrimą į Beinoravos pradinę mokyklą, kurioje ir gyveno, ir dirbo. Eliza mokė antrokus ir ketvirtokus, o Jonas – pirmokus ir trečiokus. Mokyklą lankė maždaug aštuoniasdešimt mokinių, todėl nedidukės klasės buvo tiesiog sausakimšos.

„Mokytojai dirbdavo dviem pamainomis. Vieni mokiniai į mokyklą ateidavo iš ryto, kiti – jau tik popiet“, – pasakojo juodai baltų nuotraukų albumą versdama mokytoja.

Antai viename lape – ji palinkusi prie stalo kažką rašo, kitame – apsupta mokinių delne spaudžia gėles, trečiame – išrikiavusi eilutę vaikų šypsosi į fotoaparato objektyvą. Vaizdas idiliškas, tinkantis bet kurios knygos iliustracijoms, tačiau realybė buvo kitokia. Žmonės tuo metu gyveno itin vargingai. Mokiniai į mokyklą eidavo pėsčiomis, o įveikę ne vieną kilometrą, mokyklos slenkstį neretai kirsdavo ne tik šlapiomis kojomis, bet ir patys kiaurai permirkę. Išdžiaustę varvančias kojines ant krosnies sienelės, mokytojai mažuosius šildydavo arbatos puodeliu. Kartais ir į patalus įsukdavo, kad tik mokiniai sveiki būtų ir pamokų nepraleistų. Išalkusius duonos kampeliu pamaitindavo, o kad sočiau būtų – kiaulės taukų užtepdavo. Vakarais mokytojai taip pat nesėdėdavo sudėję rankų – prie žibalinės lempos, mat elektros nebuvo, jie mokydavo kaimo beraščius.

Užsitarnavo vaikų meilę

„Visi mokiniai žinojo, kad esu griežta, tačiau mane mylėjo“, – E.Bitkevičienė tikino, kad jausmas buvo abipusis.

Visi mokiniai žinojo, kad esu griežta, tačiau mane mylėjo.

Kiekvieną vaiką ji priėmė kaip savą – ne valdišką, todėl jei ir subardavo, tai tik iš didelio noro kiekvieną jų padaryti geru žmogumi. Eliza mokiniams skiepijo ne tik gimtosios kalbos gramatiką, matematikos taisykles ar gamtos mokslų teoriją, bet ir skyrė daug dėmesio popamokinei veiklai. Kai tik atsirado galimybė keliauti, mokytoja sodindavo vaikus į sunkvežimius ir veždavo juos į Klaipėdą, Anykščius ir žinoma, Kauną. Čia jie aplankė Vytauto Didžiojo karo muziejų ir jo sodelį, IX fortą, Vytauto parko atrakcionus, Rotušę ir net popieriaus fabriką.

„Vyras vaikus nori lavinti, paaiškinti iš ko tas popierius daromas, o jiems tik saldainiai ir gazuotas gėrimas su sirupu rūpi“, – smagias keliones iki šiol mena pašnekovė.

Aktyvi Eliza buvo ir mokykloje. Čia ji subūrė teatro būrelį, organizavo įvairias mokyklos šventes. Gandai apie mokyklos šviesuolę plačiai sklido, todėl nusipelniusios mokytojos gebėjimams lenkėsi net ir griežčiausi inspektoriai.

„Buvo kažkada atėję tikrinti į mokyklą. Sėdi lietuvių kalbos pamokoje ir netiki, kad mano vaikai viską moka. Nieko nesakę, kitądien atėjo į matematikos pamoką...“, – pamatę, kaip vaikai sprendžia sudėtingiausią uždavinį, tikrintojai, anot pašnekovės, aprimo ir daugiau mokykloje nebesirodė.

Knygos tirpsta rankose

Griežta mokykloje – disciplinuota namuose. E.Bitkevičienės dukros mena, kad mama visuomet mėgo tvarką ir gyveno pagal aiškią dienotvarkę. Visi iki vieno žinojo, kada reikia keltis, kam ir kokius darbus dirbti. Šeima laikė ir prižiūrėjo gyvulius. Jonas dar ir avilius darė, pats užsiėmė bitininkyste.

„Vakarais, po visų darbų daug skaitydavau, ruošdavausi rytojaus pamokoms“, – kalbėjo buvusi mokytoja.

Penkiasdešimt penkerius metus atidavusi mokyklai, kurią savomis rankomis kartu su vyru prikėlė naujam gyvenimui, Eliza dar būtų dirbusi, jei ne nelemtas šlaunikaulio lūžis 1994-aisiais. Po jo moteris į mokyklą nebegrįžo, tačiau įprotis skaityti liko. Savo namuose, Beinoravos kaime, ji sukaupė nemenką biblioteką, tačiau į Kauną, kuriame gyvena trečius metus, atsivežė tik dalį knygų. Todėl už daugiabutyje esančios naujosios bibliotekos pildymą dabar atsakingi jos vaikai – dukros Angelė, Birutė, Jūratė ir sūnus Vytautas.

Taip ratas ir sukasi. Dabar mama skaito Stefano Zweigo „Vakarykštis pasaulis“.

„Pasižiūrėkite, kiek visko čia turiu“, – priėjusi arčiau sekcijos, Eliza paėmė pirmą po ranka pasitaikiusią knygą. Ne šimto puslapių romaną, o keturis kartus tiek storesnę Michelles Obamos istoriją. Nepatikėsite, bet buvusi mokytoja ją suskaitė vos per kelias dienas, kaip ir romaną „Mano tėvas Šagalas“.

„Taip ratas ir sukasi. Dabar mama skaito Stefano Zweigo „Vakarykštis pasaulis“. Kaip matote, savo apimtimi ji nenusileidžia Obamai“, – apie mamos aistrą skaitymui ir jos dienos rutiną pasakojo dukros.

Kiekvieną rytą ponia Eliza pradeda keturių grūdų koše ir dienraščiu „Kauno diena“. Apsukusi ratą Kalniečių parke ji skaito knygas, o patalus miegui pusto tik tada, kai pažiūri vakaro žinias.

„Gaminti nemėgstu. Anksčiau kepdavau sausainius, lašiniuočius, o dabar ne“, – apie pasikeitusius įpročius kalbėjo šimtametė.

Vyras nesulaukė šimto

Apie jubiliejaus šventę ponia Eliza negalvoja. Prieš metus kartu su vaikais, anūkais ir proanūkiais 99-ąjį gimtadienį jį atšoko kavinėje miesto centre. Toks, anot dukrų, buvo šviesuolės pageidavimas. O šimtmečio planus pakoregavo pandemija ir karantinas – linksmybių veikiausiai teks atsisakyti, o sijoną, kurį visai neseniai įsigijo „Lelijoje“, apsivilkti namuose.

„Pamatavome dar ir švarką, – nuotrauką telefone arčiau kyštelėjo viena dukrų. – Visos pardavėjos žiūrėjo į mamą ir stebėjosi ne tik jos energija, bet ir puikia išvaizda.“

Klausydamasi dukros Angelės žiūrėjau į besišypsančią ilgaamžę ir pritariamai linkčiojau. Nors nuotraukas albume nuo dabarties skyrė kelios dešimtys metų, pradinių klasių mokytoja Eliza buvo tokia pat išvaizdi ir pasitempusi. Su tvarkingais baltais marškiniais, juodu sijonu, perlų vėriniu ant kaklo ir šiek tiek žilstelėjusių plaukų sruoga priekyje, kuriuos merkti į bet kokius dažus griežtai atsisako – gerai taip, kaip yra.

Prieš atsisveikindama tradiciškai pasiteiravau, kokia gi ta ilgaamžiškumo paslaptis. Minutėlę susimąsčiusi, ponia E.Bitkevičienė patikino, kad sulaukti šimto metų jai padėjo darbas mokykloje, šimtai perskaitytų knygų ir pagarba šeimoje. Dėl tos pačios priežasties esą ilgai gyveno ir jo vyras Jonas – iki garbingo šimtmečio jam pritrūko nepilnų metų.