Skirsto šviesoforas

Važiuojant Sukilėlių prospektu, ties posūkiu į Eivenių gatvę, dažno kauniečio koja nevalingai spusteli akceleratorių.

„Neduok Dieve, į Klinikas pateksi – visą dieną sugaiši“, – kartodamas šiuos žodžius retas suvokia, kad gydymo įstaigoje praleistas laikas priklauso ne nuo Aukščiausiojo ir, kad ir kaip būtų keista, ne nuo medikų. 2015-aisiais įkurtoje pirmoje Lietuvoje Skubiosios medicinos klinikoje pacientai skirstomi pagal būklės sunkumą, todėl, kaip greitai pateksite pas specialistus, kiek užtruksite laukiamajame ir kur keliausite toliau, priklauso nuo jūsų būklės.

„Prioritetas teikiamas pacientams, kurių būklė sunkiausia, labiausiai jautri laikui. Kalbu apie tokias ligas kaip insultas, sunkios traumos“, – Kauno klinikų Skubiosios pagalbos skyriaus vadovas, skubiosios medicinos gydytojas Linas Darginavičius patikino, kad greitosios medicinos pagalbos automobilis pirmenybės, kaip kad vokui ženkliukas „prioritaire“, nesuteikia. Yra buvę, kai po buitinių konfliktų su žiojėjančiomis durtinėmis žaizdomis žmonės patys atvyko pagalbos ir, atvirkščiai, dėl kraujuojančių dantenų kvietė paramedikus į namus.

„Mūsų tikslas vienas – visus atvykusius maksimaliai greitai ištirti ir išleisti. Tik ne visoms būklėms esant, vienodai tai galima daryti, dėl to vidutiniškai pacientai pas mus praleidžia daugiau nei keturias valandas. Vadinasi, atvykę galite užtrukti vieną valandą, galite ir dvylika valandų, ir daugiau“, – pagal Lietuvos standartus, pirmasis paciento ir personalo kontaktas, anot L. Darginavičiaus, įvyksta per pirmąsias dešimt minučių. Tolesnis procesas reguliuojamas šviesoforo principu. Patys sunkiausi pacientai žymimi raudona spalva. Priešingai nuo geltonųjų, kurie yra stabilesnės būklės, laukti jie negali. Lengviausi pacientai žymimi žalia spalva. Jų likimą neretai nulemia raudonieji – kuo jų daugiau, tuo ilgiau gali tekti laukti savo eilės.

Specifika: mediko darbas sunkus, bet įdomus – niekada nežinai, kaip prasidės ir baigsis diena. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Viskas vienoje vietoje

„Dabar mes kaip tik esame zonoje, į kurią patenka patys sunkiausi pacientai“, – Skubiosios pagalbos skyriaus vadovas dirstelėjo į intensyviosios terapijos salę. Prijungtas prie specialios įrangos su davikliais, fiksuojančiais įvairius rodiklius, lovoje gulėjo pacientas, nukentėjęs buitinio konflikto metu. Nors, pamatęs mus, jis kilstelėjo galvą, o tada – ir rankas, suregzti žodžio nepavyko.

„3,65 promilės... – L. Darginavičius neslėpė, kad neblaivių pacientų pasitaiko dažnai ir jie vis dar sugeba nustebinti medicinos personalą. – Mūsų turimi alkotesteriai matuoja iki 6 promilių. Viskas, jei daugiau – neišmatuojama.“

Intensyviosios terapijos salės yra trys. Dvi jų skirtos suaugusiesiems, trečioje atsiduria vaikai. Visose jose yra anestezijos, dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatai, kardiografai, defibriliatoriai ir kita būtina aparatūra. Viskas įrengta taip, kad paciento nereikėtų toli vežti. Tokiu pat principu projektuotas prieš dešimtį metų Kauno klinikose duris atvėręs moderniausias Baltijos šalyse Traumų ir skubios pagalbos centras. Anksčiau pacientai vykdavo į Kardiologijos, Akių ir kitus priėmimus, o dabar viskas yra vienoje vietoje. Pastato pirmame aukšte veikia suaugusiųjų ir vaikų Priėmimo-skubiosios pagalbos skyrius, antrame aukšte yra operacinės, intensyvioji terapija, o trečiame – Ortopedijos-traumatologijos skyrius.

Skaičiuojama, kad maždaug 60 proc. pacientų į Skubiosios pagalbos skyrių atvyksta patys, kitus atveža greitosios medicinos pagalbos automobiliai. Praėjusiais metais užregistruota 84 tūkst. pacientų. 20–30 proc. jų buvo paguldyti į ligoninę. Kiti išleisti, nusiųsti į kitas gydymo įstaigas.

„Per parą sulaukiame apie 250 žmonių. Paskaičiuokite, kiek jų būna per savaitę“, – skubiosios medicinos gydytojas negalėjo paaiškinti paradokso, kodėl, mažėjant šalies gyventojų skaičiui, pacientų srautai auga.

Pasirinkimas: L. Darginavičių skubiosios medicinos gydytojo profesija sužavėjo įvairove ir greitai matomu rezultatu. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Apgultis – vakarais

Skubiosios medicinos klinika – nemaža. Statant atrodė, kad pastatas bus netgi per didelis.

„Prieš jums ateinant pamačiau, kad už lango saulė. Čia yra didelio skyriaus, didelio pastato trūkumas“, – kirtęs koridorių, į kurį atsargiai krito dienos šviesa, L. Darginavičius stabtelėjo ten, kur nuolat įjungtos lempos.

Stebėjimo skyriuje įprastai sukasi bent du gydytojai, tiek pat rezidentų, iki penkių slaugytojų ir pagalbinių darbuotojų. Čia patenka pacientai, kurie nėra nei sunkiausios, nei lengviausios būklės. Jų pulsas ir kraujospūdis geras, jie reaguoja į aplinką, tačiau turi nusiskundimų, kuriuos reikia ištirti ir galbūt skirti atitinkamą gydymą.

„Tai gali būti žmogus, kuriam lūžo koja ir jis negali sėdėti. Gali būti ir daug ligų turintis senolis, į įstaigą atvykęs, tarkim, sergantis plaučių uždegimu. Tikėtina, tokiu atveju jis bus stacionarizuojamas ilgesniam gydymui“, – po skyrių apsidairė L. Darginavičius.

Mūsų turimi alkotesteriai matuoja iki 6 promilių. Viskas, jei daugiau – neišmatuojama.

Tądien skyrius buvo apytuštis, bet įprastai lovose ir ant specialių minkštasuolių skaičiuojama daugiau kaip 20 žmonių. Toks skaičius yra komfortiškiausias, tačiau prireikus galima sutalpinti daugiau kaip 30. Prieš patekdami į šį skyrių, pacientai apsilanko viename iš penkių kabinetų, įrengtų netoli registratūros. Juose teikiama apžiūros paslauga atvykusiems savarankiškai.

„Įrangos prasme šie kabinetai nėra ypatingi. Svarbiausia čia – žmonės“, – atvėręs vieno kabineto duris, L. Darginavičius pasisveikino su ten sėdėjusiais kolegomis. Rytais ir dienomis jų būna mažiau, o štai vakarais ir naktimis pajėgos stiprinamos, nes tokiu metu pacientų visuomet atvyksta daugiau.

„Daugiausia darbo būna penktadieniais ir pirmadieniais. Pirmuoju atveju žmonės galvoja: viskas, negaliu laukti savaitgalio. Antruoju: išlaukiau visą savaitgalį, daugiau nebegaliu“, – paaiškinti suaktyvėjimo L. Darginavičius negalėjo, tik spėjo, kad vieni vakarais atvyksta brangindami savo darbą, kitiems Skubiosios pagalbos skyrius – būdas greičiau išsitirti. Geriau jau luktelės kelias ar keliolika valandų čia nei savaitę ar mėnesį eilėje poliklinikoje.

Realybė: dalis pacientų į priimamąjį keliauja be reikalo. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Paslaugų gausa

Dar vienas Skubiosios medicinos klinikos struktūrinis vienetas –   Skubios diagnostikos ir trumpalaikio gydymo skyrius. Savo veiklą jis pradėjo 2021-ųjų rugsėjį.

„Pastebėjome, kad kartais reikalingas papildomas ištyrimas, nes nėra aiški tiksli riba – ar čia labiau širdies, ar plaučių liga. Galėčiau pateikti ir daugiau kitų pavyzdžių. Arba tiesiog reikia kokių nors nedidelių, bet ilgiau trunkančių gydymo metodų. Tada šovė mintis, kad galbūt reikalingas skyrius, kuriame pacientai galėtų būti gydomi ilgiau, bet konceptas šiek tiek primintų Skubios pagalbos skyrių“, –  skyriaus priešistorę prisiminė L. Darginavičius.

Skubios diagnostikos ir trumpalaikio gydymo skyriaus misija – spręsti ūmius sveikatos būklės sutrikimus stacionaro sąlygomis, kai to nepavyksta atlikti per 24 valandas Skubios pagalbos skyriuje ir kai nėra indikacijų pacientą iš karto stacionarizuoti į specializuotą skyrių. Detalus ištyrimas ir gydymas čia vyksta iki trijų parų. Atlikus reikalingus tyrimus skiriamas gydymas, o po jo pacientas išleidžiamas ambulatoriškai gydytis, stebėti arba stacionarizuojamas į specializuotą Kauno klinikų skyrių, taip pat gali būti pervežamas toliau gydyti į antrinio lygio medicinos paslaugas teikiančią gydymo įstaigą ar grąžinamas į Kauno klinikų filialą.

„Eime toliau“, – sau už nugaros palikęs Skubios diagnostikos ir trumpalaikio gydymo skyrių su keliais pacientais jame, L. Darginavičius įžengė į koridorių, kuriame vienas šalia kito rikiavosi diagnostiniai kabinetai. Jais dalijasi ir suaugusieji, ir vaikai. Čia kiaurą parą teikiamos specializuotos paslaugos, tokios kaip ultragarsinė diagnostika, rentgenas ir pan. Tą popietę, susėdę ant kėdžių, atsiveriančių durų laukė maždaug iki dešimties pacientų: šlubuojanti mergina, vyras su mažamežiu, glostančiu sau pilvą, garbaus amžiaus moteris, telefonu kažkam besiskundžianti kylančia temperatūra.

„Ar izoliuojame pacientus, kurie karščiuoja? Taip darėme per pandemiją. Dabar, jei kreipiasi karščiuojantis žmogus su peršalimo simptomais, prašome dėvėti veido kaukę, bet neatskiriame nuo kitų pacientų“, – Skubiosios pagalbos skyriaus vadovas atkreipė dėmesį, kad karščiavimas gali būti ir kitų ligų simptomas.

Pajėgos: Skubiosios pagalbos skyriuje dirba daugiau nei pusšimtis gydytojų, o rezidentų skaičius – kintantis. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Jei durys prabiltų

Pasivaikščiojimą po Skubiosios pagalbos skyrių baigėme ten, kur savo kelionę pradeda greitosios medicinos pagalbos automobiliais į Kauno klinikas atvykę pacientai. Tai garažas. Erdvus, didelis, talpinantis ne vieną transporto priemonę, su stogu, kad apsaugotų nuo lietaus, sniego, vėjo. Iš garažo pacientai gabenami skirstyti. Esant būtinybei, po susišaudymo dujiniais pistoletais, kontakto su tam tikromis cheminėmis medžiagomis, specialiose patalpose pacientai prieš medikų apžiūrą yra švarinami.

„Aišku, ši procedūra neatliekama, jei turime gelbėti gyvybę. Tačiau, jei būklė leidžia, pirmiausia turime švarinti“, – to nepadarius, pasak L. Darginavičiaus, yra rizika užteršti aplinką ir kitus pacientus.

Yra ir specialių izoliatorių, skirtų pacientams, kuriems įtariama sunki infekcija. Jie įvežami tiesiai iš lauko į specialias patalpas, kur ištiriami atskirai nuo kitų. Jeigu pasitvirtina įtarimas dėl infekcijos, vežami į Infekcinių ligų skyrių. Vos už kelių žingsnių yra patalpos, kuriose kartkartėmis įkeliami gydymo įstaigos karštakošiai – neblaivūs, nuo narkotinių medžiagų apsvaigę ar šiaip agresyvūs asmenys. Skubiosios pagalbos skyriuje yra apsauga, tačiau kartais tenka kviesti ir policijos pareigūnus.

„Mūsų darbe nėra rutinos. Kai galvoji, kad jau viską matei, atsiranda, kas tave nustebina“, – įsirėmęs į judančią staktą ir apdaužytas metalines duris, L. Darginavičius leido suprasti, kad jos taip pat daug ką matė.