Ketvirtadienį Kauno senamiestyje ir Griunvaldo g. balkonai atrodė kitaip. Stebėti floristų puošiamų namų fasadų pakvietė mieste vykstanti "Dizaino savaitė" ir iniciatyvos "Mano balkonas" autorius Ignas Šalnaitis. "Tegul miestui dizainas atneša gerų žinių, kuria pozityvias istorijas ir paskatina norą didžiuotis, jog tai – mano balkonas", – sako I.Šalnaitis, ne vienus metus šią ypatingą erdvę fotografuojantis, tyrinėjantis ir apie ją svajojantis.

– Balkonas – kokia tai erdvė? Ką žmogus jame veikia ir kam jis reikalingas?

– Kiek žmonių, tiek nuomonių. Vienam balkonas yra sandėliukas, kuriame stovi sulūžusi slidė, nevažiuojantis dviratis ir panašūs nereikalingi daiktai. Kitam – tai romantiška vieta, kur jis geria kavą, arbatą ar vyną, trečiam – tai sodas ar daržas, dar kitam – kažkokia betikslė erdvė ar rūkykla. Jeigu remtumėmės sociologine spektaklių teorija, manau, kad balkonas – tai vieta, kur žmogus parodo savo tikrąjį aš. Einant gražia senamiesčio gatve kur nors Italijoje ne vienas turbūt pagalvojo: "Ak, koks gražus balkonas! Norėčiau, kad jis būtų mano." Taip ir atsirado iniciatyvos pavadinimas "Mano balkonas". Man labai smagu balkonus fiksuoti ir taip nors šiek tiek įsibrauti į privačią žmonių erdvę, paspėlioti, kaip jie ten gyvena, ir ką jie veikia tame balkone. Tam tikra prasme balkonas yra vizitinė kortelė, kuriai mes, kauniečiai, skiriame per mažai dėmesio.

– Kalbant prieš akis iškyla daugiabučių balkonų, paverstų sandėliais, vaizdas. Gal vis dėlto pastebite, kad jie gražėja?

– Lietuvos didžiųjų miestų senamiesčių balkonai tikrai gražėja. Miegamuosiuose rajonuose būnu ne taip dažnai kaip centre, bet pastebėjau, tarkim, kaip pasikeitė vienas balkonas Dainavos rajone. Ten nuolat kabėdavo paltas, o dabar atsirado gėlių lovelis su žydinčiomis pelargonijomis ir kitomis gėlėmis. Gal žmonės pradėjo geriau gyventi, gal prekybos centras akciją surengė, gal reklama kokia suveikė? Bet kokiu atveju žmonės tikrai pradėjo daugiau dėmesio skirti tokiai buitinei kasdienei estetikai.

– Kokios yra balkonų puošybos tendencijos užsienyje?

– Pats esu keliavęs ne tiek ir daug, bet į šią iniciatyvą įtraukiau nemažai žmonių, kurie man siunčia nuotraukas iš savo kelionių. Pastebėjau tendenciją, kad balkonų išvaizda, priklausomai nuo klimato juostos labai skiriasi. Jeigu Italiją galima būtų pavadinti balkonų šalimi, kur kiekviename mažiausiame balkone žydi gėlės, tai Londone, kur architektūrine prasme balkonai gal ir įspūdingesni, žmonių rankomis sukurtos gyvybės yra mažiau.

Mane visuomet žavi išskirtiniai balkonai. Pavyzdžiui, balkone stovintis gėlėmis apkarstytas dviratis, įvairiomis spalvomis nudažyti kabantys kibirai. Nedaug investuodami tokių balkonų savininkai susikuria erdvę, kuri pirmiausia yra graži jiems patiems. Organizuodami rytojaus balkonų puošybą daug tarėmės ir su pačiais balkonų savininkais. Taikėmės ne tik prie jų norų, bet ir prie Senamiesčio architektūros reikalavimų. Gyvendamas miesto centre balkono puošybą turi derinti su bendra architektūra, tos zonos specifika. Tad tavo kūrybinė laisvė turi neperžengti tam tikrų ribų.

– Kalbant apie daugiabučių estetiką, kas jums įdomiau – tarkim, suniveliuotas vokiškas stilius ar lietuviški "margučiai"?

– Kalbant apie bendrą estetiką, man prieš akis iškyla kokio nors didmiesčio, pavyzdžiui, kaip Tokijas ar Pekinas, vaizdas, kur didžiuliai daugiabučiai turi visiškai vienodus balkonus. Turbūt pats nežinotum, kuris balkonas yra tavo. Tačiau ne ką geriau atrodo lietuviškų daugiabučių fasadai, kur vyrauja daug chaoso, o balkonams skiriama labai mažai dėmesio. Yra pavyzdžių, kaip ir patį niūriausią daugiabutį gali pakeisti – nudažyk vienos Šilainių "dėžutės" balkonus kaip stalčius. Įvairiomis spalvomis. Rožine, žalia, geltona. Su rankenėle per vidurį. Ir jau visai kitaip atrodo namas – tai jau komoda. Žiūrėk, vienas kaimynas rūko stalčiuje, kitas skalbinius stalčiuje džiausto. Paprasti dalykai, kurie galėtų būti realiai įgyvendinti. Tačiau žmonėms ne fantazijos trūksta, jie nemoka atsipalaiduoti.

– Ir tai padaryti būtų galima per dar vieną jūsų iniciatyvą – Mano balkono dieną?

– Turime Gatvės muzikos dieną, tad galėtų būti ir Mano balkono diena. Pirmaisiais metais ji būtų skirta išsivalyti ir išsikuopti visus balkonus, o jau kitais metais galima būtų ir gėlių pasisodinti. Vyktų edukacinė programa, supažindinanti su apželdinimu, tendencijomis, techninėmis galimybėmis. Juk dažnai žmonės neaugina gėlių, bijo, kad jeigu išvažiuos, nebus kam jas prižiūrėti. Tačiau šiais laikais yra puikios sistemos, net kompiuterizuotos, kurios gali gėles palaistyti. Šiais metais įvyko pirmas svarbus žingsnis jos link: konferencijoje "Pavasario rūpesčiai" skaičiau pranešimą apie balkonus ir sulaukiau nemažai teigiamų atsiliepimų. Tad beliko viską pritaikyti praktiškai, išeiti į lauką ir papuošti kelis balkonus. Šiandien kartu su floristais tai ir darysime.

– Balkonų puošyba ir floristika – neatsiejami dalykai?

– Dabar yra pavasaris, tai ir lengviausia apie gėles šnekėti. Žiemą gal kalbėtume, kaip senius besmegenius balkone statyti. Kartais balkonai pražysta ir vėliavomis – kai laimi Lietuvos krepšinio rinktinė. Vėliavas balkonuose dažnai išsikabina ir "Erasmus" studentai. Balkonų puošyba – tai ne tik floristika, bet ir floristika nėra vien tik gėlės. Apskritai, kalbant apie profesionalią puošybą, manau, kad floristika yra būtina. Tai ir spalvų komponavimas, ir vieno balkono šalia kito derinimas. Tačiau pirmiausia reikia atsipalaiduoti, pasitelkti fantaziją ir pabandyti sukurti tokią aplinką, kuri tau pačiam bus graži ir kur jausiesi gerai. Turiu vieną mylimą balkoną Vilniaus g. Nežinau, kas ten gyvena, bet norėčiau padaryti gražią to balkono nuotrauką ir Kalėdų proga padovanoti savininkams.

– Esate minėjęs, kad pats niekada neturėjote balkono. Gal bijote atsakomybės?

– Buvo vienas balkonas. Gal jis ir pastūmėjo į visą tą "kvailystę balkonystę". Tai buvo vieta, kur gerdavau kavą ir kartais skaitydavau. Vėliau pakeičiau daug gyvenamųjų vietų, bet niekur nebuvo balkonų. Aišku, labai geras psichologinis pastebėjimas, kad turbūt bijau turėti balkoną.

– Jeigu dabar turėtumėte balkoną, ką jame veiktumėte?

– Tai būtų ta vieta, kur aš su savo mylima moterimi kartkartėm eičiau išgerti arbatos, kavos ar vyno. Labai stereotipiniai norai, bet iš tiesų smagu yra tiesiog sėdėti balkone ir poilsiauti. Jeigu tai būtų balkonas ne miesto centre, augintume ten daržoves. Balkonas yra savotiška oazė, jungianti miesto šurmulį ir privačias erdves. Tik vienas žingsnis skiria miestą ir namus. Užtrenkei duris, ir viskas – jau tavo privati erdvė. Tad ta transcendentinė erdvė – balkonas – pirmiausia turėtų būti jauki man pačiam ir mano mylimam žmogui.

Komentaras

Kristina Šiožinienė

Floristė

Pasaulyje sparčiai populiarėjantis vertikalusis želdinimas tiek savo formomis, tiek technologijomis galėtų būti vadinamas balkonų puošybos viršūne. Tačiau dažnai balkonai papuošiami iš paprasčiausio buitinio praktiškumo – kad atsigautų nuo sauso kambario oro ir labiau suvešėtų, į lauką išnešami kambariniai vazoniniai augalai. Kiti miestiečiai, norėdami kultivuoti ekologinę sodininkystę-daržininkystę, bet neturėdami tam galimybių, savo balkoną paverčia ekologinių gėrybių kampeliu. Šalia floristikos studijos gyvenantis 80-metis senukas man kiekvieną savaitę atneša parodyti savo balkone išaugintų augalų nuotraukų ir daigų. Dalijasi jais ir kviečia dalytis su kitais. Siūlosi pamokyti floristikos mokinius primityviausiais būdais užsiauginti bulves ir kitas daržoves. Mane labiausiai džiugina žmonių gerumas. Manau, kuo geresnis žmogus, tuo gražesnis jo balkonas, nes jis grožiu nori pasidalyti su visais.

Ir vis dėlto balkone skaniausia gerti kavą saulėtais rytais, perpiet užsiplikyti arbatos puodelį su ką tik nuskinta melisa, augančia šalia vazonėlyje, o vėsiais vakarais, įsisupus į vilnonį pledą, mėgautis vynu. Tik balkone apima pakilus jausmas, kad esi pasaulio viršūnėje, nors ji – tik metras nuo žemės...