„Sveiki atvykę į Lietuvą“: V. Žymančius – atsakai ne tik už save, bet ir už šalį

– Šaulių sąjungą įkūrė rašytojas, keliautojas ir dailininkas, o kaip atsitiko, kad tai įvyko Kaune, o ne Vilniuje?

– Vienas organizatorių buvo Matas Šalčius, jis tarnavo kariuomenėje, žvalgyboje. Vladas Putvinskas turėjo didingą sumanymą sukurti organizaciją, kuri padėtų Lietuvos kariuomenei ginti Lietuvą, o M. Šalčius norėjo sukurti organizaciją Kaunui ginti. Jie suvienijo savo mintis ir įkūrė Šaulių sąjungą. Iš pradžių būryje buvo 30–39 žmonės, kurie tapo aktyvia šaulių dalimi, išaugusia į sąjungą. Kaune, nes Vilnius tuo metu buvo priartėjęs prie karo su Lenkija, ir Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine.

– Kiek šiandien žmonių yra Šaulių sąjungos gretose?

– Apie 14 tūkstančių. Pažymėtina tai, kad mes šventėme Lietuvos valstybės 100-metį, o šauliai taip pat paminėjo savo organizacijos 10-metį. Mes žengėme koja kojon su valstybe, kartu išgyvenome gerus ir blogus laikus. 1940-aisiais, kai Lietuva pateko į okupaciją, šaulių gretose, remiantis skirtingais duomenimis, buvo nuo 50 iki 70 tūkst. žmonių. Manome, kad apie 80 proc. šaulių nukentėjo nuo okupacijos: atsidūrė kalėjimuose, žuvo partizaniniame kare po Antrojo pasaulinio karo. Šaulių sąjunga patyrė visa, kas gera ir bloga, visa, kas buvo Lietuvos istorijoje. Mūsų organizacija įkurta padėti valstybei, o ne imtis vadovauti. Dabar mes labai išgyvename dėl Ukrainos. 2008 m. tas pats buvo Sakartvele.

– Kaip sudaryta Šaulių sąjunga?

– Mes turime, jei taip galima sakyti, du pečius. Tai jaunieji šauliai – 11–18 metų vaikai ir paaugliai, moksleiviai, jiems sudaryta speciali keturių pakopų programa. Jie mokosi ne tapti kariais, o būti Lietuvos Respublikos piliečiais, suvokti valstybės sandarą ir armijos, policijos ir kitų jėgos struktūrų vaidmenį. Jie mokosi naudotis ginklais, bet ne tai yra svarbiausia. Per užsiėmimus mes daug kalbame apie atsakomybę, vasaros stovyklose jaunieji šauliai, žinoma, ir sportuoja, ir šaudo, mokosi orientuotis vietovėje, suteikti pirmąją medicinos pagalbą. Tampant suaugusiu, jaunajam šauliui yra lengviau nuspręsti, ką veikti toliau, kaip jis nori gyventi. Jis supranta, kad duoda ne tik valstybė, bet ir jis pats turi jausti atsakomybę už tai, ką veikia. Kitas petys – tai suaugę koviniai šauliai. Jie jau mokosi kautis, taip pat padėti policijai, greitajai medicinos pagalbai, gaisrininkams. Krizės pasienyje metu mes vykome pas pasieniečius, kad kartu palaikytume tvarką. Pandemijos metu mūsų šauliai labai padėjo ligoninėse, dirbo karštojoje linijoje 1808. Kaune 60–70 šaulių kasdien budėdavo visą parą prie telefono aparatų. Mes supratome, kad esame reikalingi, ir sugebėjome viską organizuoti.

– Ar Ukrainos kariuomenėje yra Lietuvos šaulių? Juk tai kiekvieno asmeninis reikalas?

– Taip, tai kiekvieno asmeninis reikalas. Žinau, kad ten yra mūsų šaulių, tačiau negaliu pasakyti, ar jie ten kaunasi, ar dirba instruktoriais. Svarbiausia, ką mes darome, – organizuojame pagalbą. Dirbame ištisą parą, renkame šiltus drabužius, perkame automobilius, generatorius. Jei gauname užklausą, koordinuojame darbą. Yra šaulių, turinčių tiesioginių kontaktų su kariniais daliniais, tad jie patys viską nuveža į Ukrainą. Mes bendradarbiaujame su organizacija „Blue / Yellow“.

– Ar šauliai turi teisę namuose laikyti automatinį šaunamąjį ginklą? Ukrainoje iki šiol svarstoma, ar civiliams leistina turėti ginklą.

– Jie turi teisę turėti ginklą, įstatymas numato tokią galimybę. Tačiau jie turi baigti specialius mokymo kursus. Šaulys turi teisę nusipirkti tokį ginklą. Kai kurie nusiperka labai gerų ginklų ir su jais atvyksta į mūsų mokymus. Didelė diskusija vyko ir Lietuvoje. Diskutuoti reikia, tačiau nereikia bijoti savo tautos, kuri nori ginti Tėvynę. Reikia įvesti normalią kontrolę, tikrinti, kokiu tikslu perkamas ginklas: savigynai, Tėvynės gynybai, o gal žmogus turi kokių nors kitų interesų. Demokratiška visuomenė privalo turėti teisę ginti savo kraštą, savo šeimą.

Reikia suprasti, kad šauliai, kurie padeda valstybei, už tai pinigų negauna, jie leidžia savus.

– Neseniai Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą dėl Šaulių sąjungos finansavimo didinimo.

– Tai gerai, nes reikia suprasti, kad šauliai, kurie padeda valstybei, už tai pinigų negauna, jie leidžia savus. Važinėja savo transportu, budėjimo dieną šaulys neina į darbą, o mes ne visada galime jį aprūpinti maistu. Jei žmogus atiduoda save valstybei, tai ir valstybė turi jam padėti. Kartais mes padėdavome specifinėse vietose, reikalaujančiose specialių priemonių, kurių reikia įsigyti. Mes turime žmonių, pasirengusių padėti, todėl pagalba šauliams – gražus valstybės poelgis. Antra, šauliai yra civiliai, norintys mokytis. Mokymui reikalinga bazė, klasės, patalpos. Mes priimame žmones, o kur jiems mokytis? Mus, šaulius, supranta, įstaigos nemokamai siūlo sales, klases, tačiau kiekvieną sykį tenka derinti laiką, vietą, viskas ne taip paprasta. Todėl finansavimas bus skirtas ir šiam tikslui. Žinote, tikriausiai tai nėra svarbiausias dalykas, kad mūsų organizacijoje buvo politikų, kurie baigė kursą su ginklu rankose, svarbiausia, kad jie supranta įstatus, gerbia uniformą. Žmonės, kurie leidžia įstatymus, privalo turėti objektyvią informaciją apie tai, kuo užsiima šauliai, ir žinoti, kaip nelengva būti šauliu. Todėl, priimdami kokį nors įstatymą, jie gali pasakyti: „Aš vakar ten buvau užsiėmime ir žinau, ką jie daro, apie ką jūs kalbate.“ Tai labai svarbu. Šaulių gyvenimas ypatingas: dieną dirbi, o vakare po darbo arba šeštadienį, sekmadienį eini tarnauti arba mokytis. Šaulio priesaika įstato tave į rėmus, tu atsakai ne tik už save, bet ir kaip pilietis – už šalį. Tenka kur kas didesnė atsakomybė nei paprastam žmogui.

– Kokia ji, šaulių dvasia?

– Šaulių dvasia... Nuo pirmos dienos tu tampi šios šeimos nariu, ir visi nori tau padėti, kad tau būtų patogu, jauku. Žmogus dirba visą savaitę, o penktadienio vakarą pas mus jau vyksta užsiėmimai, mes išvykstame naktį, šeštadienį taip pat vyksta užsiėmimai, o sekmadienį, kai viskas baigiasi, jie jaučiasi nugalėtojai, jie džiaugiasi, kad kartu kažko išmoko ar kažkuo padėjo. Mus sieja tikra brolybė ir vyrauja dvasia – mes turime tai padaryti! Niekas, išskyrus mus, to nepadarys. Nėra tokių dalykų, kurie neišeitų ar būtų neįmanomi, nes ateina žmonės, jau turintys profesiją, gyvenimiškų įgūdžių. Vadas suformuluoja užduotį, o žmogus atsako: „Tai mano profesija, žinau, kaip tai padaryti!“ Jei reikia gydytojo – yra, reikia aktoriaus – yra. Kartais sakau, koks bus šiandien aktoriaus vaidmuo – šaulio ar priešo. Todėl, kad per užsiėmimus gali prireikti visko. Šaulys jaučia, kad yra reikalingas, kad jis ne tik darbe uždirba pinigų, jo reikia ir šauliams, ir valstybei. Mūsų užsiėmimuose mažiau kaip 100 žmonių nebūna. Kartais ir daugiau.

– Ukrainoje nuo 2014 m. vyksta karas, o vasarį įvyko didelio masto karinis įsiveržimas. Ar Ukrainos patirtis gali jus ko nors išmokyti?

– Karas Ukrainoje moko daugelio dalykų. Reikia būti pasirengusiems, vieningiems, o svarbiausia – apginti valstybės nepriklausomybę. Šalies viduje mes taip pat patys turime susitarti, kaip gyventi. Kažkoks kaimynas mums nenurodinės. Šaulių yra visur ir mums leidžiama viskas, išskyrus tai, ko negalima. Politikas gali būti šauliu, tačiau jis negali naudoti mūsų organizacijos savais tikslais. Mes labai užjaučiame dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje, stengiamės padėti kuo tik galime. Nebūtinai ginklu, mes galime padėti sakydami žmonėms tiesą ir tik tiesą apie tai, kas kaltas dėl šio karo. Rusija, visa valstybė, gyvena apgaulėje.

– Ką sakote tiems jauniems vienuolikmečiams–septyniolikmečiams, kurie ateina į sąjungą?

– Per paskaitą rodau mūsų ir Sakartvelo mokyklų nuotraukas. Galima tiesiog pažiūrėti, palyginti ir pamatyti skirtumą. Reikia branginti tai, ką turime, ir ginti, kitaip rytoj galime tai prarasti. Nereikia bijoti, kad staiga rytoj nebebus šviesos, šilto vandens. Reikia mokytis išgyventi, tada būsi stiprus. Pavyzdžiui, stovyklose žadiname vaikus naktį. Jie turi skubiai apsirengti ir išeiti į lauką. Todėl dar iš vakaro reikia viską tvarkingai sudėti, paruošti, padėti į vietą, kad paskui būtų galima greitai paimti, tamsoje apsirengti ir išeiti. Tokia padėtis įmanoma ne tik dėl karo, bet ir dėl gaisro ar potvynio. Vaikinams tai įdomu. Štai sėdi 30–40 žmonių, ir aš klausiu: „Ar kuris nors iš jūsų atliko gerą darbą? Ne. Ar teko gelbėti skęstantįjį?“ Taip. Pakilo keturios rankos. Tai jūs esate didvyriai. Vaikinai, žiūrėkite, tarp jūsų yra didvyrių. Tačiau jie nešaukia apie save. Taip ir reikia gyventi. Daryti gerus darbus ir mokytis išgyventi sunkiomis sąlygomis.