Lietuvoje aplinkosaugos institucijos, vertindamos aplinkai padarytą žalą, iki šiol taiko dar 2002 metais Aplinkos apsaugos ministro įsakymu patvirtintą metodiką, pagal kurią žala gamtai yra apskaičiuojama taikant tik matematinius modelius: taršių medžiagų kiekius dauginant iš atitinkamų koeficientų. Rezultate gauta suma konvertuojama į finansinę išraišką, kurią siekiama civiliniu ieškiniu priteisti iš teršėjo.

Vis dėlto, anot teisininko, tokia praktika ne tik sudaro kliūtis įvertinti realią žalą gamtai ir atlyginti jai padarytą žalą atstatant pažeistą gamtos elementą į pradinę padėtį, bet ir prieštarauja Europos Sąjungos (ES) teisinei praktikai.

Dėl akivaizdžių nacionalinių reguliacinių spragų ir ydingos administracinės praktikos, įkaitais yra paverčiamas ne tik teršėjas, bet ir teismas, o labiausiai nukentėjusi ir toliau lieka pati gamta.

„Jau beveik du dešimtmečius veikiančios ES direktyvos formuoja aiškų modelį, kaip turėtų būti sprendžiami aplinkos taršos incidentai. Esminis šio modelio elementas – prioritetas pažeisto aplinkos elemento ir ar jos savybės atkūrimas. Institucijos ir teisėsauga pirmiausia privalo įpareigoti teršėją, pagal patvirtintą aplinkos atkūrimo priemonių planą, atkurti gamtai padarytą žalą. Tuo atveju, jei tokio plano jis neparengia ar toks planas yra nepatvirtinamas, atstatyti pažeistą elementą turi pareigą atsakingos institucijos, o jo parengimo ir įgyvendinimo išlaidas prisiteisti iš atsakingo asmens. Ir tik tuo atveju, jei ir kai to nepavyksta padaryti kaip kraštutinė priemonė turėtų būti pareikštas civilinis ieškinys. Lietuvoje yra dešimtmečiais daroma diametraliai priešingai: prioritetas teikiamas siekiui nubausti atsakingus asmenis pareiškiant jiems milijoninės vertės civilinius ieškinius ir kriminalizuojant savo prigimtimi administracinius procesus, kadangi daugelyje atveju reikšmingas neigiamas poveikis nenustatoma, o civiliniame ieškinyje nurodyta pradinė atlyginta žala gamtai reikšmingai sumažinama įgyvendinus aplinkos atkūrimo priemones“, – teigia advokatas.

L. Sesicko tvirtinimu, teisinė atsakomybė yra sudėtinė šio modelio dalis ir negali būti ignoruojama. Tačiau šiuo metu vyraujantis vien siekis nubausti, sukuria paradoksalias situacijas, kai teoriškai apskaičiuotos rekordinės sumos vėliau subliūkšta teismo salėje. Tuo tarpu padaryta žala reputacijai ir aplinkai yra negrįžtamas procesas.

Kaip iliustratyvius pavyzdžius jis mini bylą, kur pirminė žala aplinkai pagal minėtą metodiką buvo įvertinta 33 mln. eurų, tačiau įmonės iniciatyva pritaikius aplinkos atkūrimo priemones ir žalą perskaičiavus pagal tarptautinę metodiką, ji sumažėjo perpus. Dar paradoksalesnė situacija susiklostė vadinamojoje Šilutės taršos byloje, kur žala aplinkai nuo 55,5 mln. eurų dėl tos pačios priežasties buvo sumažinta iki 386 tūkst. eurų.

Advokato teigimu, labai realu, jog panaši situacija gali susiklostyti ir būsimoje „Žalvario“ byloje bei kitose šiuo metu vykstančiose rezonansinėse bylose, kaip „Grigeo Klaipėda“ Kuršių marių taršos incidento tyrime. Po pastarojo buvo pateiktas 48 mln. eurų siekiantis civilinis ieškinys, pagrįstas ta pačia ydinga administracine praktika.

„Pagal formuojamą ES praktiką, atsakingos nacionalinės institucijos – tai Aplinkos apsaugos departamentas ir Aplinkos apsaugos agentūra – , pirmiausia turėtų nurodyti už taršą atsakingam asmeniui, kokiomis priemonėmis jis privalo atkurti pažeistą gamtos elementą. Tik tuomet, kai yra aišku, kaip ir per kiek laiko pažeistas gamtos elementas bus atkurtas – siekti atitinkamos teisinės atsakomybės. Dabar, kai šiems aspektams apskritai neteikiamas dėmesys – gamtos elemento padėties atkūrimas virsta tik civiliniu ieškiniu dėl žalos gamtai atlyginimo, o išieškota suma yra pervedama į bendrą valstybės biudžetą. Taigi gamtos elementas šio žalos išieškojimo nepajaučia, kadangi aplinkos atkūrimo kaip tikslo apskritai nelieka“, – pabrėžia L. Sesickas.