Iš Šiaurės Amerikos kilę ir rytinėje šio žemyno dalyje paplitę tulpmedžiai taip praminti dėl to, kad vasaros pradžioje pražysta didžiuliais geltonais žiedais, savo išvaizda primenančiais tulpę. Šis žiedų panašumas apgaulingas: genetiškai su tulpėmis tulpmedis neturi nieko bendro. Ypatingi ir šio medžio lapai, primenantys smuiką – todėl Amerikoje jis dar vadinamas „smuiko medžiu“.

Geltonžiedžiai tulpmedžiai gyvena ilgai – iki 400–500 metų. Savaiminio paplitimo areale vieni aukščiausių medžių, užauga iki 60 m aukščio, o kamieno skersmuo siekia 3 m. Labai atsparūs kenkėjams ir ligoms. Mediena balsva, žalsva ar rusva, su branduoliu, minkšta. Naudojama stalių darbams, muzikos instrumentams, fanerai, popieriui gaminti. Iš storų kamienų vietinės indėnų gentys bei pirmieji europiečių kolonistai gamindavosi kanojas.

Pirmieji Europoje gelsvažiedį tulpmedį pradėjo auginti anglai, dar XVII amžiuje, vėliau prancūzai, austrai.

VDU Botanikos sode auga vienas seniausių Lietuvoje pasodintų gelsvažiedžių tulpmedžių, išaugintas iš sėklų, surinktų Veliuonos parke 1950 m.