Trečios kartos ūkininkas tęsia tradicijas, bet įneša naujų vėjų

Skaičiuoja ir pasveria

„Mūsų ūkis mišrus – gyvulininkystės ir augalininkystės. Esu trečios kartos ūkininkas. Pradžią padarė senelis Antanas Steponaitis, jo darbus tęsė ir tebetęsia mano tėtis, o dabar – ir aš. Vienas dalykas, jau yra  didžiulis įdirbis, o kitas – man pradėti kurti savo atskirą ūkį nuo nulio šiuo metu būtų tiesiog neįmanoma“, – sakė Daugėliškių kaime (Vilkijos apylinkių seniūnija) ūkininkaujantis vyras.

Pasak Nojaus, realiai jauni žmonės sieti savo ateitį su kaimu ir ūkininkavimu neskatinami. „Labai sudėtinga, kai Nacionalinė mokėjimo agentūra viską sprendžia iš knygų, vargiai suvokia realią situaciją. Ką galima būtų padaryti iš tų 40 tūkst. eurų jaunajam ūkininkui įsikurti? Už tiek tik seną mažos galios traktorių teįpirksi“, – į iškeltą klausimą pats atsakė pašnekovas.

N. Steponaitis, save vadina skaičiuojančiu ir viską pasveriančiu ūkininku. Jis visiškai pritaria senelio pasirinktam ūkio modeliui. „Geriau vystyti ne vieną, o kelias veiklas. Jei metai nepalankūs vienai, nuostolius atsveria kita“, – paaiškino jaunasis ūkininkas. Paklaustas, ar dažnai senelio ir tėčio klausia patarimo, jaunas ūkininkas neslėpė: „Visi išsakome savo nuomonę ir kartu priimame sprendimą.“

Kol kas ūkiai nėra griežtai atidalyti, vykdoma bendrų veiklų, tačiau tiek tėtis, tiek sūnus turi savo technikos, galvijų ir žemės. Šiuo metu 20-mečiui iš Daugėliškių kaimo priklauso 7 ha nuosavos žemės, dar 23 ha nuomojasi. Didžioji dalis iš 30 ha – dirbama žemė, kurioje augina kviečius ir rapsus, pievos ūkio žemėlapyje sudaro nedidelę dalį.

Galvijai laikomi tvarte, iš pievų paruošiama dalis pašarų. Taip, pasak Nojaus, yra ekonomiškiau, nes besiganydami galvijai dalį žolės sutryptų. „Kai žolę nupjauni, susigrėbi, gauni gerokai daugiau pašaro“, – sakė pašnekovas.

Ateityje pirks robotą

Tėčio ir Nojaus galvijai – 60 melžiamų juodmargių ir holšteinizuotų juodmargių – laikomi buvusiame kolūkių epochos kiaulių komplekse. Žinoma, jis rekonstruotas, pritaikytas gyvuliams auginti šiuolaikiškai: karvės gali laisvai judėti, guoliavietėse patiesti kilimėliai.

Tai ūkis, o ne pieno fabrikas, kur karvės nustekenamos per dvejus trejus metus. Mūsiškės produktyvios dešimt vienuolika metų.

Pastatas – tėčio nuosavybė, tačiau sūnui statyti naują nėra prasmės, mat buvusioje kiaulidėje telpa 120 galvijų. Fermose visą laiką skamba muzika. „Pradžioje radiją įjungdavome, kad linksmiau būtų darbuotis žmonėms, tačiau netrukus paaiškėjo, kad muzika teigiamai veikia ir karves – jos duoda daugiau pieno“, – tvirtino jaunasis ūkininkas.

N. Steponaičio vizija – ateityje, maždaug po dešimties metų, robotizuoti fermą. Kol kas Nojus neapsisprendęs, ar apsieis su vienu robotu, galinčiu aptarnauti 70 karvių, ar dvigubai plės bandą ir pirks du, tačiau tvirtai žino, kad toks posūkis ūkyje neišvengiamas. „Šiuo metu turime dvi puikias, savo darbą išmanančias ir gyvuliukais besirūpinančias melžėjas. Kas bus, kai jos nuspręs nebedirbti? Rasti kaime atsakingai dirbančių žmonių dabar praktiškai neįmanoma“, – sakė pašnekovas.

Šiuolaikiškai: tėčio ir Nojaus galvijai – 60 melžiamų juodmargių ir holšteinizuotų juodmargių – laikomi rekonstruotame ir pritaikytame kolūkių epochos kiaulių komplekse. / N.  Steponaičio asmeninio albumo nuotr.

Per metus ūkyje iš karvės primelžiama 8–9 t pieno. „Primilžiui padidinti nenaudojame jokių papildų. Mums svarbesnė gyvulių sveikata, nepriimtina strategija, alinant gyvulį, gauti iš jo kuo daugiau produkcijos per trumpą laiką. Tai ūkis, o ne pieno fabrikas, kur karvės nustekenamos per dvejus trejus metus. Mūsiškės produktyvios dešimt vienuolika metų“, – pabrėžė vyras.

Kooperacijos ambasadorius

Iki praėjusių metų rudens Nojus pieną parduodavo vienam supirkėjui, o tėtis – kitam. „Užtruko mažiausiai pusę metų, kol galų gale man pavyko perkalbėti tėtį“, – šypsojosi pašnekovas. Dabar visas pienas keliauja į kooperatyvą „Pienas LT“.

Geriausią 2022 m. jaunąjį Kauno rajono ūkininką galima drąsiai pavadinti kooperacijos ambasadoriumi. Kooperacijoje slypi jo sėkmingo ūkininkavimo paslaptis. „Kol nepriklausiau kooperatyvui, net nežinojau, kaip jis veikia, o kai įstojau, pamačiau šviesą ir perspektyvą. Pavyzdžiui, kiti ūkininkai už 1 t trąšų mokėjo 1 200 eurų, aš gavau po 800 eurų. Kooperatyvas gali sau leisti įsigyti didelį kiekį – pusę laivo – trąšų ir pasiderėti dėl kainos. Kiekvienas kooperatyvo narys, imdamas vieną vilkiką (24 t) gali apčiuopiamai sutaupyti, o kuo daugiau perki, tuo palankesnė kaina“, – sakė N. Steponaitis.

Pasak jaunojo ūkininko, kooperatyvo nariams geresne kaina siūloma įsirengti saulės elektrines, naudos suteikia centralizuoti pirkimai ir pardavimai.

Senelio ir tėčio ūkininkavimo tradiciją tęsiantis Nojus įneša ir naujų vėjų, ūkyje diegia naujovių.