Tremties paveldo puoselėtojas: kiek dabar yra puikaus jaunimo!

Kvapą gniaužiančius romantiškus peizažus į tremties vietų paiešką ir rimtį iškeitęs Antanas Sadeckas pernai atšventė savo devyniasdešimtmetį, bet toliau aktyviai tęsia visuomeninę veiklą kaip tremties paveldo puoselėtojas.

Į sunkiai pasiekiamus Sibiro užkaborius, kur į nežmoniškas darbo ir gyvenimo sąlygas buvo nublokšti tremtiniai, fotografas, rašytojas, bendrijos "Lemtis" vadovas ir buvęs sportininkas bei inžinierius kuprinės nebesikrauna, tačiau tebeleidžia knygas, į jas sudėdamas savo per ekspedicijas surinktą medžiagą, taip pat ir Lietuvoje sutiktų žmonių prisiminimus.

– Ar jums, kaip visuomenininkui, kaip buvusiam aktyviam keliautojui, sunku laikytis karantino ribojimų, nekelti iš namų kojos, nors ir suprantant to būtinybę?

– Nesunku. Suprantu situaciją, turiu ką veikti ir namie. Be to, jau ir pats organizmas nereikalauja labai daug judėti.

– Ne vienas plačių užmojų žmogus yra sakęs, kad tik karantinas, dėl kurio teko nukelti naujus projektus, privertė ilgesniam laikui susikaupti ties turimu turtingu archyvu ir bent įpusėti jį tvarkyti. Ar ir pas jus panaši situacija?

– Archyvą visuomet tvarkau lygiagrečiai kartu su projektu, sumanymu. Mano archyvas yra sutvarkytas ir atiduotas muziejams. Tik visuomet būna rūpestis, kad tas, ką naudingo pavyko rasti, surinkti, pasiektų visuomenę, kad visi norintys galėtų tuo naudotis.

Noriu grįžti prie vieno žodžio, kuris vartojamas kalbant apie mane. Norėtųsi pasakyti, kad aš ne keliautojas, o sportinio turizmo dalyvis. Tai toks turizmas, kai dalyvaujama įvairaus sudėtingumo pažintiniuose turnyruose, tam tikrą trasą įveikiant pėsčiomis, dviračiu, į tai įeina ir kalnų turizmas, speleologija, vandens sportas ir pan.

– Kaip nutiko, kad susidomėjote tremties tematika ir jai paskyrėte tris dešimtmečius?

– Tai įvyko man jau sulaukus 60 metų. Į sportinį turizmą įsijungia aktyvūs žmonės. Toks ir aš buvau, ir tebesu. Pajaučiau, kad tautoje vyksta svarbūs procesai. Ėmiau dalyvauti mitinguose, juose savaime mezgėsi pažintys su žmonėmis, tarp kurių buvo ir nemažai buvusių tremtinių, politinių kalinių. Taip prasidėjo savaiminis procesas. Prasidėjo draugystės, ėmiau rinkti duomenis apie trėmimus.

Kai 1989 m. buvo pradėta organizuoti ekspedicija į tremties vietas, buvau jai rekomenduotas. Ir įsijungiau į šią veiklą, pasukau ta kryptimi. Iš pradžių trise vykome į žvalgomąją ekspediciją, o vėliau jau vykome ir su didele grupe. Tie metai man buvo įsimintini. Iš antrosios ekspedicijos grįžau rugpjūčio 20-ąją, o jau 23 d. skridau virš šlovingo Baltijos kelio.

 

– Iki tol jums kelionėse yra tekę netyčia pabuvoti, užklysti į lietuvių tremties vietas?

– Sovietiniais metais, tikriausiai nuo 1956 m., tremtinių kapinės buvo pradėtos naikinti. Naikintos ne tik kapinės, bet ir jų pėdsakai. Kai mes keliaudavome kaip sportinio turizmo atstovai, labai daug ko nežinojome. Gali būti, kad teko vaikščioti ir po lagerių kapines. Gali būti, kad jas trypėme nė neįtardami, kur įžengėme. Esu parengęs tokį informacinį leidinį, kuris jau turbūt pradėtas maketuoti, kuriame sujungiu turistines keliones ir buvusių tragedijų vietas.

Dabartinis jaunimas – kaip kiekvienos epochos. Jiems skirti savi išbandymai, kurie ne lengvesni nei mano kartos.

– Koks jausmas apėmė pirmą kartą aplankius tremties vietas?

– Pamatėme tragedijų mastą. Atėjo suvokimo, kokio masto tragediją išgyveno tauta, pradžia.

– Ekspedicijas organizavote, jose dalyvavote vienuolika metų.

– Taip, paskutinėje ekspedicijoje dalyvavau 2000-aisiais. Kuprinę nusimečiau, kai man buvo 71-i. Tokioms išvykoms jau buvo per mažai jėgų. Kurgi dėsies, jeigu jėgos nebe tos? Ir ekspedicijų metu reikia ne tik sunkią kuprinę ilgus atstumus tempti. Ekspedicijose apskritai gyvenimo sąlygos sunkios, reikalinga fizinė, psichologinė ištvermė.

– Iš kur turėjote jėgų iki net 71-ų dalyvauti ekspedicijose į sunkiai pasiekiamas tremties vietas?

– Nežinau, ką pasakyti. Vaikystė, jaunystė buvo sunkios. Pareikalavo daug jėgų, ištvermės, buvo daug įvairių išbandymų. Tai mane užgrūdino. Ilgai sportavau. Iš sportinio turizmo išėjau jau gerokai subrendęs. Turistai dėl amžiaus mane jau vadindavo dėde Antanu. Ekspedicijose pravertė ne tik fizinis pasirengimas. Sportinis turizmas kartu ir brandina žmogų.

                                                 Bendrijos "Lemtis" nario Gintauto Aleknos nuotr.

– Kai nusprendėte nebesileisti į žygius, ėmėte leisti knygas, į kurias sudedate ekspedicijose surinktą medžiagą. Ant neseniai pasirodžiusios jūsų knygos "Iškentėjusios Lietuvos simbolis" viršelio – Sibiro Madonos skulptūra. Kodėl jai paskirta atskira knyga?

– Korbiko kapines, kuriose ir buvo ši unikali skulptūra, suradome dar 1990-aisiais. Ją ir kapines iš dalies aprašiau ir kitose savo knygose. Kai prasidėjo Sibiro Madonos perkėlimo į Vilniaus arkikatedrą epopėja, supratau, kad reikia bandyti trumpai apibūdinti visas Sibire mano aplankytas kapines, dalį paskiriant Sibiro Madonai, Korbiko gyvenvietės tremtiniams, kapinėms, nes per jas galima labai taikliai atskleisti tragediją, ištikusią Lietuvą. Knygą baigiau nuotrauka "Lietuva gyva", kurioje mažas paukštelis, simbolizuojantis laisvą Lietuvą, tupi ant tvirtos rankos – praeities, dabarties ir ateities. Ši knyga išleista iš karto dviem kalbomis. Jaučiu, kad atsirado poreikis ir kitus mano tekstus išversti į anglų kalbą, kad mūsų sunkią istoriją lengviau suvoktų kitos tautos. Apimtis tokiai pažinčiai labai palanki – viskas koncentruota.

– Kalbant apie viltį, ką manote apie mūsų šalies jaunimą?

– Dabartinis jaunimas – kaip kiekvienos epochos. Jiems skirti savi išbandymai, kurie ne lengvesni nei mano kartos. Kiek dabar yra puikaus jaunimo! Žvelgiant į bet kurią sritį. Savo pasiekimais Lietuvą šlovina visame pasaulyje.

Kalbant apie visą visuomenę, visiems noriu palinkėti – ne tik jaunimui, ir vyresniems – įsiskaityti į užrašus ant kryžių tremtinių kapinėse, kaip tie žmonės brangino Tėvynę, kaip ja didžiavosi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Daiva

Daiva portretas
Tremties paveldo puoselėjimo Patriarchas. Sveikatos, Antanai!

kaunas-vijole

kaunas-vijole portretas
Labai teisus komentuojantis[SS] perskaicius straipsni ACIU! prisimena amzinas zydu dejavimos; reiktu prievarta juos apsviesti apie musuLIETUVIU tautos genocida ir nezmonishkas kancias tremtyje rusijos ishalo zemese [[tebunie prakeikti NKVD ishgamos komunizmo "statytojai;,,,,musu zmones ishkentejo[,o kiti kauliukus sudejo] rusijos pragare butina nusiusti fainai knyga apie lietuviu genocida. [[nors ! prisimenu su siaubu vokieciu -fashizmo aukas 1941--1945m. --tai siaubo apraishkos,,kurias vykde zverysis vakaru ir is rytu. Zmoniu ziaurumas lyg zombiu--------

selfi

selfi portretas
Dabar kaip jaunas, taip ir durnas.
VISI KOMENTARAI 7

Galerijos

Daugiau straipsnių